Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Skirta valstybinėms organizacijoms, bet prisidėti gali ir privatūs asmenys, verslas (Eksperto komentaras)

Jonas SKARDINSKASApie Nacionalinę kibernetinio saugumo strategiją, jos atsiradimo aplinkybes, priežastis ir įgyvendinimo tvarką kalbamės su KAM Kibernetinio saugumo ir informacinių technologijų departamento direktoriumi Jonu SKARDINSKU.

– Kodėl Nacionalinė kibernetinio saugumo strategija atsirado ir buvo pristatyta būtent dabar? Kodėl anksčiau neatsirado poreikis turėti tokį dokumentą?
– 2011 m. buvo patvirtintas Vyriausybės kibernetinio saugumo priemonių planas, kuris galioja iki 2019 m. Tame plane kiekvienai institucijai buvo paskirtos tam tikros užduotys. Tačiau bėgant laikui buvo pastebėta, kad reikia papildomų priemonių kibernetiniam saugumui užtikrinti. Todėl 2015 m. buvo priimtas kibernetinio saugumo įstatymas, sukurta įstatyminė bazė, nurodanti, kaip reaguoti į kibernetinius incidentus. Be viso to, gerokai pakito geopolitinė padėtis, atsirado nauji kibernetiniai iššūkiai. ES taip pat priėmė Tinklų informacinio saugumo (TIS) direktyvą, kuri įpareigojo visas ES šalis pasitvirtinti nacionalines kibernetinio saugumo strategijas. Visa ši situacija suponavo strategijos būtinybę, kuria būtų galima atskleisti kas šiai dienai svarbu, kokių kibernetinio saugumo tikslų valstybė norėtų siekti. Kodėl dokumentas atsirado būtent dabar? Na, tai buvo numatyta Vyriausybės priemonių plane, kad tokia strategija bus parengta. Taip pat naujos redakcijos kibernetinio saugumo įstatyme buvo numatyta, kad Vyriausybė tvirtina strategiją, todėl priėmus įstatymo pataisas po poros mėnesių buvo patvirtinta ir Nacionalinė kibernetinio saugumo strategija. Dabar sekantis žingsnis, ties kuriuo daug dirbame, – tarpinstitucinis veiklos planas. Planas bus skirtas institucijoms ir jis padės joms įgyvendinti kibernetinio saugumo strategijoje joms keliamus uždavinius.
– Tai bus biudžetinės įstaigos ar ir verslo įmonės? Kas turės įgyvendinti Nacionalinėje kibernetinėje saugumo strategijoje keliamus tikslus ir uždavinius?
– Mes norime pritraukti visus. Strategijos vienas iš tikslų yra privataus ir viešo sektoriaus bendradarbiavimo stiprinimas, todėl prie strategijos įgyvendinimo siūlome prisidėti ne tik valstybės institucijas, bet ir privataus verslo struktūras.
Aišku, jos nėra įpareigotos tai daryti, pasiūlymai tėra rekomendacinio pobūdžio. Už kibernetinį saugumą pirmiausia yra atsakinga valstybė ir ji turi savo atsakomybes ir įrankius kibernetiniam saugumui stiprinti. Tačiau kibernetinis saugumas negali būti vien valstybės reikalas. Tai yra bendras visų jos piliečių reikalas. Valstybinės įstaigos yra įpareigotos pateikti savo iniciatyvas, priemones kibernetinio saugumo tikslams pasiekti, tam bus skiriamos lėšos. Tuo tarpu privataus sektoriaus mes įpareigoti negalime, tačiau norime, kad prisidėtų ir jis. Tiesą pasakius, jis ir prisideda, formuluoja uždavinius, kelia tikslus. Tik norėtųsi, kad realių veiksmų būtų imamasi aktyviau.
– Ar prie kibernetinio saugumo stiprinimo prisidedančios struktūros bus pajėgios įgyvendinti jiems keliamus tikslus ir uždavinius? Galbūt jos bus kažkaip mokomos, šviečiamos šiais klausimais? Jei taip, kad visa tai vyks, kur ir kaip bus galima gauti reikalingą informaciją?
– Mes su kiekviena institucija, kuri įpareigota nusimatyti kibernetinio saugumo stiprinimo tikslus, dirbame individualiai. Sakome jiems pavyzdinius tikslus, ką jie galėtų įtraukti į planą. Su mokyklomis kalbame, bandome įgyvendinti bendrus projektus, kuriuose su moksleiviais sprendžiame tam tikras kibernetinio saugumo problemas. Šiaip kažkokių specialių mokymų verslui, privatiems asmenims, norintiems sustiprinti savo kibernetinį saugumą, nereikia. Tiesiog žmonės turi žinoti, kad nereikia atidarinėti tam tikrų dokumentų, nevaikščioti po nežinomus internetinius puslapius, turėti įsivedus gerą slaptažodžių politiką. Visi šie dalykai yra seniai žinomi, juos tik nuolat reikia priminti. Daug informacijos šia tema galima rasti Nacionalinio kibernetinio saugumo centro internetiniame puslapyje www.nksc.lt.
– Kiek laiko šis dokumentas, Nacionalinė kibernetinio saugumo strategija, galios ir kas kiek laiko turės būti atnaujinama?
– Strategijoje pasakyta, kad ji galios 5 metus. Mes numatome, kad peržiūrėta ji bus po 2,5 metų. Veiksmų planas parengtas 3 metams ir kiekvienais metais jis dar bus peržiūrimas. Jei reikės, vienos priemonės bus pakeistos kitomis. Tokie mechanizmai, tikimasi, strategiją padės pritraukti kuo arčiau realybės ir realaus laiko, nes, tikėtina, aplinka ir situacija keisis. Technologijos sparčiai keičiasi ir tobulėja. Pavyzdžiui, 2008 m. mes negalėjome pasakyti ir įsivaizduoti, kokias prob­lemas kibernetinio saugumo srityje teks spręsti šiandien. Taip lygiai ir su kibernetinio saugumo strategija – negalime žinoti, kas nutiks po metų, dvejų. Todėl ji negali būti ilgalaikė, parengta 10 metų. Taigi dabar peržiūrėdami strategiją matysime ar tikslai realūs, ar jie įgyvendinami, ar buvo pasiekta kažkokių proveržių šioje srityje, jei ne – dokumentą koreguosime ir judėsime toliau.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.