Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Šnipinėjimas – grėsmė nacionaliniam saugumui (Interviu su ekspertu)

Lietuvos geopolitinė padėtis – sudėtinga. Iš Vakarų pusės prie mūsų glaudžiasi Kaliningrado sritis, priklausanti Rusijai. Šaliai, kuri Lietuvos istorijoje paliko skaudžius pėdsakus. Kaimynas iš Rytų – Baltarusija. Iš pirmo žvilgsnio, nepavojinga, nieko blogo mums nepadariusi valstybė, tačiau žinant, kokius glaudžius santykius ji palaiko su Rusija, valstybės artumas nedžiugina. Pagrindo nerimauti dėl šių kaimynių tikrai yra. Lietuvos žvalgybos tarnybos grėsmių vertinimuose metai iš metų pažymi, kad minėtų valstybių žvalgybų tarnybos atlieka šnipinėjimo operacijas prieš mūsų šalį, tokiu būdu keldamos grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Aišku, kad šnipinėjimo tikslas – sužinoti apie mūsų šalį kuo daugiau informacijos, ypač tos, kuri – slapta. Interesas, tikėtina, pagrįstas ne taikiais ketinimais. Todėl budrūs turėtumėme būti visi: ir tiesiogiai dirbantys su slaptais duomenimis, ir apie juos nenutuokiantys Lietuvos piliečiai.
Apie priešiškų Lietuvai valstybių saugumo tarnybų šnipinėjimo metodus ir specifiką pasakoja Valstybės saugumo departamento (VSD) Strateginės komunikacijos vadovė, žvalgybos pareigūnė Aurelija KATKUVIENĖ.

Diplomatinė priedanga – patogus būdas rinkti informaciją
 Valstybės saugumo departamento Strateginės komunikacijos vadovė, žvalgybos pareigūnė Aurelija Katkuvienė pastebi, kad Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos itin domisi visais žvalgybinių galimybių turinčiais Lietuvos piliečiais. Ypač politikais, teisėsaugos pareigūnais, kariškiais, verslininkais, žurnalistais, kurie turi giminių Rusijoje ir Baltarusijoje ar jose lankosi dėl kitų priežasčių. Tokie asmenys, įvertinus jų žvalgybines galimybes, palankumą, silpnybes ir priklausomybę nuo Rusijos ar Baltarusijos, tampa verbavimo taikiniais.Lietuvos žvalgybai žinoma, kad priešišką veiklą mūsų šalyje vykdo šešios Rusijos ir Baltarusijos bei dvi Kinijos tarnybos. Rusijai atstovauja Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), Rusijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) ir Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). Baltarusijai – Baltarusijos valstybės saugumo komitetas (KGB), Baltarusijos GRU ir Baltarusijos valstybinio pasienio komitetas (VPK). Kinijai – Valstybės saugumo ministerija ir Karinės žvalgybos direktoratas.
Nustatyta, kad žvalgybą Lietuvoje jos atlieka keliais būdais. Vienas dažniausiai naudojamų – dip-lomatinė priedanga.
– Diplomatai (pareigūnai, vyriausybių įgalioti palaikyti santykius ir vesti derybas su užsienio valstybėmis – aut. past.) yra saugomi Vienos konvencijos – turi neliečiamybę, taigi gali laisvai rinkti informaciją. Iš Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos į mūsų šalį atsiųsti žvalgybos pareigūnai su diplomatine priedanga gali nevaržomi vaikščioti, dalyvauti renginiuose, prašyti suteikti jiems tam tikrus duomenis. Vadinasi, šnipinėti labai patogu, – paaiškina A. Katkuvienė.

Užduotis atlieka per taikinius
Žvalgybos metodui su diplomatine priedanga susilpnėjus arba ieškant alternatyvių, papildomų būdų rinkti informaciją, priešiškos Lietuvai žvalgybos ir saugumo tarnybos imasi ir kitų šnipinėjimo bei verbavimo metodų.
Pavyzdžiui, gauti ir rinkti informaciją rūpimais klausimais į šalį atsiunčiami neva verslininkai, žurnalistai, turistai, visuomeninių organizacijų atstovai. Anot A. Katkuvienės, šis būdas rinkti informaciją sudėtingesnis, reikalauja daugiau pastangų nei duomenų rinkimas su diplomatine priedanga. Be to, šiuo atveju galioja baudžiamasis kodeksas, taigi asmenims gali būti taikoma atsakomybė.
Svarbu paminėti, kad asmenys, su civiline priedanga, prieš atvykdami į šalį rinkti jiems reikalingų duomenų, operacijas kruopščiai planuoja. A. Katkuvienė sako, kad turėdami užduotį, tikslą gauti kažkokią informaciją, žvalgai pirmiausia išsirenka taikinius, per kuriuos ketina veikti, kitaip sakant, kuriuos ketina verbuoti. Anot jos, tapti taikiniu gali bet kas – pilietis, organizacija, institucija.
– Žinant taikinį, prieš kurį planuojama pradėti verbavimo operaciją, renkama informacija tolimesniems etapams. Pradedama nuo atvirųjų šaltinių žvalgybos (OSINT). Tai yra „Google“, įvairiose socialinių tinklų platformose pateikiama informacija. Pakanka žinoti žmogaus vardą ir pavardę, suvesti juos į paieškos sistemas, kad išsiaiškintum, su kuo jis bendrauja, koks yra jo charakteris, psichologinis portretas, kokie pomėgiai, hobiai, koks šeimyninis statusas. Visus šiuos duomenis apie save atskleidžiame patys, pildydami socialinių tinklų anketas, – perspėja VSD Strateginės komunikacijos vadovė.

Duomenis renka ir klausydamiesi pokalbių
Anot A. Katkuvienės, yra dar vienas, sudėtingesnis, tačiau taip pat įmanomas ir naudojamas informacijos rinkimo būdas, vadinamas SIGINT – signalų žvalgyba. Paprasčiau tariant, pokalbių pasiklausymas ir kiti techniniai sprendimai. Bandydama vaizdžiai paaiškinti, kad tokie procesai realybėje vyksta, ji retoriškai klausia, kodėl Vakarų valstybių ambasadų ir Rusijos ambasados Vilniuje stogai skiriasi? „Pažiūrėkite į ambasados, esančios Latvių gatvėje Vilniuje, stogą – pamatysite daug antenų. Kaip manote, ką tos antenos reiškia? Tikėtina, kad jos reikalingos tikrai ne televizijos transliavimo kokybei užtikrinti“, – samprotavo ji.

Svarbiausia – ne laikas, o užduotis
Kairėje Didžiosios Britanijos ambasada Vilniuje, dešinėje – Rusijos ambasados pastato stogas. Pasvarstykite patys, ką gali reikšti toks didelis antenų kiekis ant pastato, kuriame įsikūrusi Rusijos diplomatinė atstovybė.Kai žvalgybų tarnybos išsirenka taikinį, per kurį ketina atlikti užduotį, ir turi apie jį pakankamai informacijos, planuojama kita operacijos dalis – kontaktas. Anot A. Katkuvienės, kontakto tikslas – prieiti prie taikinio taip, kad jam atrodytų, jog iniciatyvą susitikti žvilgsniams ar pasisveikinti parodė jis, o ne žvalgas.
– Variantų ir būdų kaip prieiti prie žmogaus gali būti daug. Pavyzdžiui, tarnybos išsiaiškino, jog taikinys mėgsta sportuoti ir žino, kokiame, kokiu laiku sporto klube lankosi. Tikėtina, kad žvalgas užsirašys į tą patį sporto klubą ir lankysis ten tada, kada lankosi taikinys. Žvalgas prie taikinio iš karto neis. Gali būti, kad tą patį sporto klubą jam lankyti teks metus ar dvejus. Jis dirbs tol, kol sulauks momento, kai taikinys pats pasisveikins, nusišypsos. Tikslas yra užduotis, ne laikas, – paaiškina žvalgybos pareigūnė.

Žaidžia žmogiškomis silpnybėmis
Įvykus kontaktui, susipažinus su taikiniu, įgavus šiokį tokį jo pasitikėjimą, dažniausiai imamasi įtraukimo proceso arba, kitaip tariant, bandoma susidraugauti. A. Katkuvienė sako, kad įtraukimo periodu žaidžiama žmogiškomis silpnybėmis. Galbūt taikiniui reikia pripažinimo, pagyrimo, galbūt jis yra nusivylęs. Anot pareigūnės, prie tokių žmonių prieiti labai paprasta. Ji pastebi, kad tokiomis aplinkybėmis žvalgas taikiniui bando įkvėpti pasitikėjimą, jis gali sakyti, kad taikinys labai gerai dirba, paaiškindamas, kad ir jis vykdo veiklą panašioje srityje. Šiuo momentu atsiranda ir paslaugų prašymai.
− Viskas prasideda nuo labai nekaltų dalykų. Gali būti prašoma atskleisti net ne slaptą informaciją – pasakyti nuomonę vienu ar kitu klausimu, atskleisti, kas ir su kuo darbovietėje bendrauja. Taip pat gali atsirasti mažos dovanėlės, finansiniai atlygiai. Kartais nereikia net jų, nes žmogus labai sociali būtybė. Gali pakakti pagyrimo, įvertinimo. Procesui įsivažiavus, žvalgo godumui augant, taikinio pradedama prašyti atskleisti informaciją, kurios jis neturėtų atskleisti. Pavyzdžiui, duomenų ir skaičių iš darbo aplinkos ar informacijos apie karinius duomenis, – paaiškina specialistė.

Nepasiduoti spaudimui ir įtakai
„Pasitikėjimo linija“ per metus gauna apie 1 tūkst. pranešimų iš pilietiškų ir neabejingų Lietuvos žmonių, kuriems rūpi valstybės saugumas. A. Katkuvienė sako, piliečių gyvenime pasitaikę įtartini atvejai gali suteikti vertingos, svarbios informacijos, todėl kiekvienas kreipimasis yra reikšmingas.Gerai, jei taikinys supranta, kad netikėta draugystė vystosi ne taip, kaip turėtų, ir praneša apie tai atitinkamoms tarnybos. Prasčiau situacija susiklosto, kai draugystė užsitęsia. Atėjus tinkamam momentui, viskas pasikeičia iš esmės. Paaiškėja, kad draugas visai nėra draugas – baigiasi malonūs pokalbiai, šypsenos. Liepiama gauti konkrečią informaciją, pristatyti ją sutartu laiku. Anot R. Katkuvienės, čia įvyksta užverbavimas.
– Iš esmės, žmogus nėra verčiamas rinkti ir teikti informaciją – sprendimą, kaip elgtis priima jis pats. Žinoma, gali atsirasti šantažas, spaudimas, gali būti siūlomas atlygis už informacijos rinkimą. Tačiau taikinys puikiai supras, kas vyksta. Pajutus, kad reikalai klostosi prastai, užuot pasidavus spaudimui ar susižavėjus atlygiu, reikėtų kreiptis į Valstybės saugumo departamentą. Būdų su mumis susisiekti yra įvairių: apie situaciją pranešti galima el. paštu pranešk@vasd.lt, skambinti 24 valandas per parą veikiančiu telefonu 8 700 70007, vadinama „Pasitikėjimo linija“. Klaidingai manoma, kad įvykdžius vieną, antrą prašymą, žvalgas atstos. Ne, bus klimpstama vis giliau. Kuo anksčiau apie tai sužinos žvalgybos tarnybos, tuo geriau. Priešingu atveju informaciją renkančiam ir perduodančiam asmeniui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, – perspėja A. Katkuvienė.

Į žvalgų akiratį gali pakliūti bet kas
Paklausus A. Katkuvienės, kokie asmenys dažniausiai papuola į priešiškų Lietuvai žvalgybų akiratį, ji sakė, kad vienareikšmiško atsakymo pateikti negalinti. Tačiau, anot jos, įdomiausi tie asmenys, kurie dirba su slapta, valstybinės reikšmės informacija. „Tikėtina, kad žvalgų dėmesį pirmiau patrauks aplink svarbų asmenį esantys žmonės: patarėjai, konsultantai, vadybininkai. Jie gali būti naudingi bandant gauti svarbią informaciją“, – paaiškina.
Žvalgams vertingi gali pasirodyti ir eiliniai, iš pažiūros nieko neypatingi asmenys: studentai, pensininkai, darbininkai,valstybės tarnautojai, verslininkai. VSD atstovė sako, kad sunku pasakyti kuo kiekvienas jų galėtų būti vertingas – viskas priklauso nuo priešiškų žvalgybos tarnybų tikslų. „Pavyzdžiui, darbininkai, valstybės tarnautojai gali būti naudingi siekiant rinkti informaciją, žurnalistai – platinti propagandą. Pensininkai, ypač tie, kurie sovietinius laikus prisimena su nostalgija, gali būti parankūs skleidžiant melagingas, tačiau priešiškoms šalims naudingas žinias apie ideologiją. Niekada negali žinoti, kas sudomins tarnybas, todėl svarbu saugoti savo duomenis, būti akyliems ir aplinką vertinti kritiškai, – perspėja A. Katkuvienė.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.