Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Socialiniai tinklai – ir informacijos šaltinis, ir galingas ginklas

Socialiniai tinklai yra priskiriami naujųjų, šiuolaikinių medijų rūšims. Kaip jau rašėme, socialiniai tinklai laikomi vienu iš svarbių ir aktualių šaltinių, iš kurių informacijos semiasi senosios visuomenės informavimo priemonės.

 

Socialiniuose tinkluose prasidėjus pasauliniam judėjimui „#MeToo“ paaiškėjo, kad tūkstančiai lig šiol tylėjusių moterų patirtą pažeminimą ir skriaudą daug metų pamiršti bandė vartodamos antidepresantus ar kitus vaistus.Socialiniuose tinkluose – nusikaltimų liudijimai ir tyrimai
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir audiovizualinių medijų katedros docentas, daktaras Andrius Gudauskas „Suvalkiečiui“ yra sakęs, kad „socialiniai tinklai, elektroninė erdvė ir visos tos naujovės žurnalistams yra didelė pagalba ir labai gerai, kad visa tai yra prieinama ir įtraukia vis daugiau žmonių“. Anot docento, pasitelkti tai, kas visuomenei jau yra įprasta ir tapo naująja tradicija, yra labai šiuolaikiška ir aktualu. Juolab kad žinoma nemažai atvejų, kai pasitelkę socialiniuose tinkluose ar internete skelbtą viešai prieinamą informaciją tiriamosios žurnalistikos atstovai atlieka sudėtingus tyrimus ir demaskuoja nusikaltėlius ar teisėsaugai padeda atskleisti nusikaltimus.
Beje, neseniai vieną tokį tyrimą apie potencialių aukų tarp vienišų moterų ieškančius užsieniečius sukčius, dažniausia gyvenančius Nigerijoje, atliko ir šių eilučių autorė. Apie tai, ką pavyko sužinoti ir ką galėčiau patarti užsieniečio svajonių jaunikio sulaukti besitikinčioms vidutinio ar vyresnio amžiaus moterims, kurios dažniausiai ir patenka į tokių sukčių akiratį, mūsų skaitytojai galės paskaityti artimiausiuose laikraščio numeriuose.
Antra vertus, kaip „Suvalkiečiui“ teigė žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė, žurnalistai ir visi kiti viešai prieinamą informaciją skelbiantys asmenys privalo paisyti Visuomenės informavimo įstatymo ir Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso normų.

Specialistų vertinimu, socialiniuose tinkluose rengiamos tiesioginės transliacijos ar skelbiami videoįrašai žmogų vos per kelias sekundes gali paversti pasaulio kvailiu, todėl planuojamą skelbti medžiagą ar siužetą reikia labai atsakingai įvertinti.„#MeToo“
Praėjusiais metais Lietuvą pasiekęs ir patriarchalinės mūsų tautos gana prieštaringai sutiktas pasaulinis judėjimas „#MeToo“ (lietuviškai: aš irgi, aš taip pat) socialiniuose tinkluose išplito 2017 metų spalį. Grotažymę „#MeToo“ po to, kai seksualiniu priekabiavimu buvo apkaltintas vienas garsus JAV prodiuseris, kilus skandalui pirmiausia panaudojo aktyvistė Tarana Burkė, o socialiniame tinkle „Twitter“ išplatino aktorė Alysa Milano. Siekdama, kad visuomenė suprastų šios problemos mastą, ji paragino visas moteris, kurioms teko patirti priekabiavimą ar prievartą, apie tai parašyti pradedant žodžiais „#MeToo“. Įvairiuose socialiniuose tinkluose į šį raginimą atsiliepė ir apie patirtą seksualinę prievartą ar išnaudojimą ryžosi papasakoti tūkstančiai moterų, taip pat ir pasaulinio garso kino žvaigždės bei žinomos mūsų šalies moterys. Lietuvos žurnalistams atkreipus dėmesį į socialiniuose tinkluose su žyme „#MeToo“ pasirodžiusius buvusių Vilniaus dailės akademijos (VDA) studenčių pasakojimus apie nederamą dabar jau buvusių VDA dėstytojų – nacionalinės premijos laureatų tapytojo Jono Gasiūno ir fotografo Gintauto Trimako, taip pat psichologo Arvydo Liepuoniaus – elgesį, Generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo seksualinio priekabiavimo ir liudytojais jau apklausta dešimt asmenų. Toks pat tyrimas buvo inicijuotas ir dėl Rusų dramos teatro vadovo, Muzikos ir teatro akademijos dėstytojo Jono Vaitkaus veiksmų.

„#MeToo“ ažiotažas sudrausmino ne vieną nederamai elgtis sau leisdavusį žmogų.Visuomenė sulaukė vertinimų ir patarimų
„#MeToo“ judėjimas Lietuvoje sukėlė daugybę diskusijų, ką reikėtų laikyti seksualiniu priekabiavimu, už kurį priekabiautojai privalo atsakyti, kaip išvengti galimų provokacijų, nepagrįstų kaltinimų ir panašiai. Diskusijos labai sveikintinos, jau nekalbant apie tai, kad šis judėjimas ir dėl jo įkvėptų skandalų kilęs triukšmas tapo puikia pamoka kai kuriems, kaip sakoma, rankų nevaldantiems asmenims.
Kitas teigiamas dalykas – visuomenė per įvairias informavimo priemones sulaukė ir vertingų autoritetų bei specialistų įžvalgų, patarimų, vertinimų. Štai, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto pirmininkės Dalios Leinartės teigimu, atsakant į „#MeToo“ judėjimo iškeltus klausimus derėtų pasitelkti paprastą taisyklę – flirtas turi būti malonus abiem pusėms. Jei ne, tai jau priekabiavimas.
„#MeToo“ Lietuvoje išjudino ne tik baudžiamojo persekiojimo tyrimais užsiimančius pareigūnus, bet ir kitus teisininkus, taip pat ir darbo teisės specialistus, o visa tai be jokių abejonių vertintina teigiamai. Štai, pavyzdžiui, viename spaudos leidinyje buvo paskelbtas darbo teisės specialistų paaiškinimas, kad darbdaviai yra atsakingi už seksualinio priekabiavimo atvejus darbe ar kokiuose nors su darbu susijusiuose renginiuose ir panašiai.
Užkirsti kelią priekabiavimui yra darbdavio pareiga ir kaip teigia teisininkai, tai aiškiai numatyta naujajame Darbo kodekse (DK). Darbdavys visuomet privalo ginti aukos ar aukų interesus ir taikyti atsakomybę priekabiavusiam asmeniui. Be to, DK seksualinis priekabiavimas įvardijamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, už kurį galima darbuotoją atleisti dėl jo kaltės – be įspėjimo ir be išeitinės kompensacijos. Anot teisininkų, tokia praktika jau nusistovėjusi Latvijoje ir Estijoje.

„#MeToo“ judėjimas nuo seksualinės prievartos ar priekabiavimo nukentėjusioms moterims suteikė drąsos išsakyti kartais net daugybę metų viduje slėptą didelį skausmą.Per kelias sekundes galima tapti… viso pasaulio kvailiu
Neseniai daugelį mūsų šalies žmonių tiesiog pašiurpino savaitgalį iš vienos šeimos namų socialiniame tinkle „Facebook“ tiesiogiai transliuotos namuose vykusios išgertuvės, kur nepilnamečių vaikų akivaizdoje buvo vartojamas alkoholis, necenzūrinė leksika ir netgi smurtas. Tai, ką darė neblaivus nepilnamečių tėvas, psichologai įvertino kaip dėmesio stokojančio ar net narcisizmo požymių turinčio asmens veiklą. Svarbu kitkas – kad daugybė žmonių į tokią transliaciją sureagavo neigiamai. Be to, gana daug piliečių ta transliacija paskatino kreiptis į atitinkamas institucijas ir dar tą patį vakarą neblaivūs „artistai“, t. y. nepilnamečių tėvas ir motina, namuose sulaukė pareigūnų vizito ir buvo nugabenti į policijos komisariatą, o jų vaikai laikinai įkurdinti ligoninėje.
Vertindami šią įvairiose visuomenės informavimo priemonėse nušviestą situaciją viešųjų ryšių specialistai teigė, kad gana daug socialinių tinklų vartotojų dar nesuvokia, jog socialinė medija yra tas pats, kaip, pavyzdžiui, atsistoti nuogam vidury Gedimino prospekto, ir kad tai turi didžiulį poveikį, gali net sugriauti žmogaus gyvenimą. Mat tokioje, kaip ką tik aprašyta, transliacijoje išviešinti vaikai ateityje gali sulaukti bendraamžių ir ne tik jų patyčių.
Kita vertus, ta istorija yra puiki pamoka visiems socialinių tinklų vartotojams, kad kaip vienoje televizijos laidoje teigė viešųjų ryšių specialistas Arijus Katauskas, per socialines medijas žmogus per keliolika sekundžių gali tapti viso pasaulio kvailiu ir nukentėti visam gyvenimui.
Prieš kelerius metus ne pats geriausias, švelniai tariant, jaunimas socialiniuose tinkluose buvo pradėjęs platinti dažniausiai mobiliaisiais telefonais nufilmuotus fizinio ir psichologinio smurto, patyčių prieš bendraamžius vaizdus. Mūsų visuomenė ir šalies teisėsauga į tai deramai sureagavo, ir dabar tokie siužetai jau retenybė.
Taigi visuomenė privalo suprasti socialinių medijų galią ir kaip „Suvalkiečiui“ yra sakęs doc. A. Gudauskas, „nors „Facebook“ paskyra yra asmeninė, žmonės turėtų suprasti, kad tai – ne jų namų svetainė ar net miegamasis. Tai jau vieša erdvė ir joje derėtų atitinkamai elgtis.“

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.