Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Automatiškai išsaugotas juodraštis

„Sidabrinės linijos“ idėja paremta tuo, jog teikti emocinę pagalbą ir dovanoti pokalbį senyvo amžiaus žmonėms gali bet kuris panorėjęs telefoną turintis žmogus. Nereikia gyventi Kaune ar Vilniuje, keliauti į skambučių centrą, kad galėtum susisiekti ir pasikalbėti su savo pašnekovu. „Sidabrinės linijos“ savanoriai išsibarstę po visą Lietuvą. Keletas savanorių gyvena ir Marijampolės krašte – jos mielai sutiko pasidalinti patirtimi ir savanorystės įspūdžiais.

Būdas realizuoti save
Marijampolės savivaldybėje gyvenanti Gintautė Kalvaitienė „Sidabrinėje linijoje“ savanoriauja jau apie 2 metus. Į šią veiklą moteris įsitraukė ieškodama būdo išreikšti save, norėdama padėti kitiems. Moteris sako, kad aplinkiniai jos dažnai klausia, apie ką ji kalbasi su senoliais, mat šie, jų nuomone, neturi ką pasakyti. Gintautė teigia, kad seni žmonės lygiai kaip ir mes nori kalbėti, būti išgirsti, todėl pokalbio turinys ir temos jai nėra svarbiausi dalykai. Svarbu, kad pokalbiai dovanoja džiaugsmą.
– Kad senyvi žmonės nori būti išgirsti, kad jie nori kalbėtis supratau ir pastebėjau dirbdama pardavimų telefonu įmonėje, kurioje skambindami žmonėms siūlydavome įsigyti įvairias prekes. Susisiekus su pagyvenusiais žmonėmis pokalbiai trukdavo ilgai – parduodama prekė juos ne visada domindavo, tačiau proga pakalbėti buvo labai svarbi. Esu baigus socialinio darbo studijas Vilniaus universitete. Pagal šią specialybę nedirbau, tačiau labai norėjau save šioje srityje realizuoti. Atsitiktinai pamačiau kvietimą tapti „Sidabrinės linijos“ savanoriu – nieko nelaukusi užsiregistravau, – prisiminė G. Kalvaitienė.

Stengiasi kalbėti apie pozityvius dalykus
Nurodžius laiką, kuris jai yra tinkamas bendrauti su pašnekovu, įvardijus pomėgius, domėjimosi sritis, moteriai netrukus buvo paskirtas pašnekovas. Per porą savanorystės metų ji jau kalbėjosi mažiausiai su trimis pašnekovais – senoliai nori pažinti kitus savanorius, su skirtingais žmonėmis bendrauti vis kitomis temomis. Gintautė su dabartine savo pašnekove bendrauja trečiadienio vakarais, pokalbiui skiriama maždaug valanda. Pokalbių temos būna įvairios. Kartais jos kalbasi apie tai, kaip senolė praleido dieną – kokią televizijos laidą žiūrėjo, kokį žurnalą ar knygą skaitė.

Savo ruožtu Gintautė pašnekovei papasakoja ką veikė ji, tačiau daugiau dėmesio ji visada skiria pašnekovei – juk ji skambučio ir pokalbio laukė visą savaitę.
– Stengiuosi būti pozityvi, kalbėti apie teigiamus dalykus, noriu, jog pašnekovas jaustųsi gerai. Būna, kad senoliai kartais labai atsiveria, nori išsikalbėti apie skaudžius dalykus. Kartais suglumstu, nežinau ką atsakyti, kaip suvaldyti situaciją ir pokalbį vystyti toliau. Nepaisant to, pokalbiai „Sidabrinėje linijoje“ teikia didelį džiaugsmą. Mano gyvenimui jie suteikia prasmę. Skirdama laiko kitam pati gaunu labai daug – pilnatvės jausmą, džiaugsmą ir vidinę ramybę, – kalbėjo savanorė Gintautė.

Kalba apie egzistencializmą, gyvenimo prasmę
Marijampolietė Daiva Juodžiukynienė prie „Sidabrinės linijos“ savanorių komandos prisijungė pavasarį. Moteris sakė besilaikanti nuostatos, kad iš gyvenimo reikia ne tik imti, bet ir jam duoti. Supratusi, kad jos savanoriška veikla kažkam gali suteikti apčiuopiamą pagalbą, suteikti džiaugsmo, tapo „Sidabrinės linijos“ savanore, teikiančia emocinę pagalbą senyvo amžiaus žmonėms.
– Kai imi savęs ieškoti, bandyti įprasminti, likimas ima siųsti ženk­lus. Mano atveju taip ir nutiko. Galvodama, kad noriu veikti kažką prasmingo ir naudingo, per televiziją pamačiau reklamą, kviečiančią tapti „Sidabrinės linijos“ savanoriu. Pasiūlymas mane labai sudomino. Pokalbiui laiko rasti lengviau nei veiklai, kurioje esi reikalingas fiziškai, kur galėtum kažką pakelti, padėti, nunešti ir pan. Taip viskas ir prasidėjo. Dabartinis mano pašnekovas jau antras. Jis – mielas ir gyvus senolis. Labai išmintingas, su juo kalbamės apie filosofinius, fundamentalius dalykus, aiškinamės gyvenimo prasmę, egzistencializmą, nevengiame ir politinių temų. Taip pat keičiamės patarimais. Jis – buvęs ūkininkas, todėl dažnai papasakoja kaip dirbdavo, kokius metodus taikydavo. Pati turiu žemės sklypą ir jo patarimus dažnai pritaikau praktikoje. Labai džiugu, kad su pašnekovu turime ir randame bendrų temų ir sąlyčio taškų. Tokiu būdu pokalbiai tampa įdomūs, ir aš, ir jis jų labai laukiame. Tuomet vyksta džiugūs emociniai ir dvasiniai mainai, o tai ir yra šių pokalbių esmė, – samprotavo „Sidabrinės linijos“ savanorė Daiva.

Pokalbiams ruošiasi, jų laukdama jaudinasi
Nors pokalbiai nėra įpareigojantys, D. Juodžiukynienė sakė, kad jiems visada ruošiasi. Apgalvoja dalykus, kuriuos su pašnekovu galėtų aptarti. Daiva pasakojo, kad pokalbių visada laukia su šiokiu tokiu jauduliu – juk negali žinoti kokia tą dieną bus pašnekovo nuotaika, ką papasakoti bus nusprendęs jis.
– Mano profesinė veikla tamp­riai susijusi su psichologiniais dalykais, konfliktų valdymu. Kalbantis su pašnekovais negali numatyti visų aplinkybių – kartais jie nusprendžia labai paatvirauti, išsikalbėti apie skaudamus dalykus, kartais pyksta, karščiuojasi. Džiaugiuosi, kad turimi profesiniai įgūdžiai man padeda pokalbius valdyti ir neprieiti kraštutinumų – juos visada baigiame teigiamomis emocijomis, – pasakojo marijampolietė Daiva.
Paklausta, kaip į šį jos užsiėmimą reaguoja aplinkiniai, Daiva sakė, kad žmonės – supratingi, džiaugiasi, jog savanorystė jai teikia malonumą. Kai kurie, anot jos, domisi, ima svarstyti galimybę prisijungti prie „Sidabrinės linijos“.
– Tie, kas nuoširdžiai nori padėti, ieško prasmingo užsiėmimo, nors ir užimti, visada ras minutėlę laiko. Pakanka skirti vos valandą per savaitę, o žmogui, kuris yra vienišas, neturi su kuo pakalbėti, kam atsiverti, tai yra labai daug. Tiesa, tai yra tam tikras įsipareigojimas – jei sutarsi kalbėtis, numatytu laiku visada turėsi būti pasiekiamas. Ir kai tikrai labai to norėsi, visada rasi tam laiko, – tikino moteris.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.