Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Tai, kas skirta tik draugams, neturėtų patekti į spaudos puslapius

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai nuo 2015 m. birželio vidurio vadovaujanti Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė yra valstybės pareigūnė, į kurią suinteresuoti asmenys gali kreiptis dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Inspektorė nagrinėja skundus (pareiškimus) dėl šalies gyventojų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse ir dėl asmens duomenų tvarkymo pažeidimų. Be to, ji pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos, vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų principų, taip pat Seimui ir kitoms valstybės institucijoms teikia siūlymus dėl šio ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių įstatymų bei teisės aktų tobulinimo ir įgyvendinimo.
Šiandien „Suvalkiečio“ puslapiuose su p. Gražina kalbamės apie tam tikrus niuansus, kurie gali būti aktualūs ir socialinių tinklų vartotojams, turintiems asmenines paskyras, ir žurnalistams, taip pat kitiems informacijos skleidėjams.

G. Ramanauskaitės-Tiumenevienės teigimu, visuomenės informavimo priemonių darbuotojai turi teisę viešinti socialinių tinklų paskyrose skelbiamą Seimo narių ir kitų viešų asmenų pateiktą informaciją.– Ponia Gražina, ar gali visuomenės informavimo priemonių atstovai savo publikacijose ar televizijos reportažuose naudoti fizinio asmens, t. y. bet kurio socialinio tinklo vartotojo, jo asmeninėje paskyroje apibrėžtai asmenų grupei – pavyzdžiui, „Facebook“ draugams – skirtą informaciją (komentarus, nuotraukas, filmuotus siužetus)? Ką apie tai sako įstatymai?
– Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareiga užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Būtent šio viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) įpareigojimo laikymasis ir aktualus jūsų klausimo kontekste, nes privatūs asmenys savo paskyrose socialiniuose tinkluose dažniausiai skelbia savo nuotraukas, informaciją apie asmeninį gyvenimą, pažiūras, įsitikinimus ir kitus duomenis, t. y. privataus pobūdžio informaciją, kurią galima naudoti tik turint to asmens sutikimą.
Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta žurnalistų pareiga prašant informacijos pristatyti savo pavardę, nurodyti darbovietę, visuomenės informavimo priemonę ar programą, kuriai rengia reportažą, pareigas, taip pat įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskleisti per visuomenės informavimo priemones.
Tai, kad žmogus pats socialiniuose tinkluose viešai paskelbia tam tikrą informaciją, dar nereiškia, jog jis duoda leidimą bet kam ir bet kur tokią informaciją platinti. Faktas, jog privatus asmuo savo paskyroje „Facebook“ ar kitame socialiniame tinkle paskelbė tam tikrą informaciją, nepašalina viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos gauti sutikimą tokiai informacijai, ypač sudarančiai privataus gyvenimo dalį, viešinti. Aplinkybė, kad žmogus pats socialiniuose tinkluose viešai skelbia asmeninę informaciją ir ta informacija prieinama visiems, ne tik draugų statusą turintiems asmenims, tikrai nereiškia, jog toks asmuo praranda privatumo, garbės ir orumo apsaugos galimybes.
Tais atvejais, kai visuomenės informavimo priemonių atstovai kreipiasi į privatų asmenį prašydami leidimo skelbti ar cituoti jo asmeninėje socialinio tinklo paskyroje esantį turinį, tas žmogus privalo būti informuotas, kokiu tikslu visuomenės informavimo priemonėje tokia informacija bus skelbiama, taip pat koks informacijos kontekstas, forma ar pranešimas. Privatus asmuo turi turėti teisę pasirinkti, su kuria visuomenės informavimo priemone ar žurnalistu, taip pat kokiomis temomis ir tikslais jis sutinka bendrauti, bendradarbiauti, o kuriems iš viso gali atsisakyti teikti bet kokią informaciją. Be to, svarbu yra ir tai, kad privatus asmuo privalo turėti galimybę išreikšti savo valią dėl socialiniuose tinkluose paskelbtos savo informacijos tolesnio (ne)publikavimo kitose visuomenės informavimo priemonėse.
− Šalyje ir mūsų krašte pasitaiko atvejų, kai spaudos leidiniuose, interneto tinklapiuose įvairios publikacijos, taip pat ir televizijos reportažai gimsta jų autoriams neturint leidimų, tačiau sniego gniūžtės principu tampa didžiulėmis aktualijomis. Vienu metu virtualioje erdvėje buvo skelbiama gana daug filmuotos medžiagos apie smurtą prieš savo bendraamžius naudojantį ar net parodomąsias patyčių akcijas rengusį jaunimą. Visai neseniai Lietuva pašiurpo išvydusi nepilnamečių akivaizdoje namuose girtavusios šeimos tiesioginę vaizdo transliaciją feisbuke, o šiuo metu, kaip sakoma, ant bangos yra „#MeToo“ akcija, merginoms ir moterims suteikusi drąsos prabilti apie patirtą seksualinį priekabiavimą ar net prievartą.
− Dėl „#MeToo“ arba to atvejo, kai šeima nepilnamečių akivaizdoje girtavo namuose ir viską transliavo tiesiogiai į feisbuką, pažymėtina, kad jau minėto Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis numato išimtis, kurios įtvirtintos trečioje šio straipsnio dalyje. Tais atvejais, kai žurnalistų pateikta informacija padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai ji pateikiama viešai nagrinėjant bylą, tokia informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti skelbiama ir be to asmens sutikimo.
− Įdomu, ar galima ir kokiais atvejais spaudoje ar televizijoje skelbti informaciją, pasisakymus ar nuomonę, kurią, tarkime, kad ir to paties „Facebook“ tinklo asmeninėje paskyrose skelbia vieši asmenys: Seimo nariai, ministrai, merai, partijų lyderiai ir panašiai?
− Informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo gali būti skelbiama tais atvejais, kai tokia informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias to asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Remiantis pastarąja išimtimi, Seimo narių, ministrų ir kitų viešų asmenų paskyrose socialiniuose tinkluose paskelbtai informacijai perspausdinti tų asmenų sutikimo nereikia.
− Dėkoju už pokalbį.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos nuotrauka

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.