Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Vladas Vitkauskas: Žemė, kurią čia radome, neturėtų dusti nuo mūsų atliekų

„Kad sudėtingose kelionėse po kalnus galėtume išgyventi ekstremaliomis sąlygomis, turėdavome ne vien savimi, bet ir vienas kitu rūpintis. Teko pažinti save visokiausią, ir kasdienybėje tai labai pravertė“, – sako keliautojas, alpinistas Vladas VITKAUSKAS.

– Kaip keitėsi kalnai per Jūsų gyvenimą? Ar jie atspindi civilizacijos vystymosi tendencijas?
– Lyginant modernią civilizaciją ir tuos kampelius, kur žmonės dar gyvena natūralų gyvenimą, matyti, kad, deja, civilizacijos invazija, ypač – tokia staigi, kaip matome pastaraisiais metais, laimingesniais žmonių nepadaro – dažniau atvirkščiai. Prisimenu 2013 metais surengtą Everesto Deimantinį jubiliejų – 60 metų nuo pirmo įkopimo Nepale. Didžiausios pasaulinės iškilmės sostinėje Katmandu, kuriose dalyvavau kaip ypatingas svečias, ir dar su mano fotografijų parodos pristatymu Nepalo viceprezidentui vadovaujant. Teko atsakinėti į gal 7-ių iš 14 televizijų žurnalistų klausimus, ir dažniausiai buvo klausiama, kaip pasikeitė gyvenimas Nepale per keletą dešimtmečių. Atsakydavau, kad dabar motociklų gal ne ką mažiau negu anuomet žmonių, mašinos negali pravažiuoti, pilna įvairiausių užeigų, „amerikoniškų“ barų, prabangiausių viešbučių, bet šypsenų nepaliečių veiduose daug mažiau. 2004 metais Pakistano kalnynų rajonuose organizavau nedidelę kultūrinę ekspediciją, keliavome su nerimu, nes žinojome apie ten vykstančius politinius ir karinius neramumus, baiminomės ir islamistų. Tačiau būdamas ten, kur jau nėra nei policijos, nei kokių nors specialiųjų būrių, bendraudamas su vietiniais žmonėmis, dažniausiai jaučiausi saugiau nei mūsų didmiesčio centrinėje gatvėje sutemus. Mačiau nelengvą, bet taikų, ramų gyvenimą ir tas tradicijas, kurios galėtų atrodyti keistos, ir taip pat mačiau, kad dauguma taip gyvenančių žmonių jaučiasi laimingi.
Deja, sudaiktėjusi civilizacija atneša vertybes, kurios yra iškreiptos. Nors mes kalbame apie klimato atšilimą, iš tiesų tai jau yra perkaitimas – „atšilimas“ čia viso labo tik kosmetinis žodis. Skaičiuojame temperatūros pokyčių procentus, vyksta pasauliniai forumai, renkasi didžiausios valstybių galvos, priimami susitarimai, tačiau jie yra pasmerkti. Paskutinės žinios apie Alpes: skubėkite, veskite vaikus į Alpes, nes ten ledynų greitai neliks. Aš asmeniškai pasaulyje reklamuojamų projektų dėl klimato pokyčių sumažinimo veiksmingumu nelabai tikiu, netikiu ir ta taršos limitų pardavinėjimo politika – kai leidimai teršti aplinką turtingųjų valstybių gali būti nusiperkami iš skurstančiųjų, o tarša nė kiek nemažėja.
Liūdniausia, kad kalbama apie tai, kaip kovoti su pasekmėmis, tačiau neįvardijamos tikrosios vis greitėjančios klimato katastrofos priežastys. O lemianti priežastis visada yra vertybės: kas valdantiesiems svarbiau. Kaipgi dabar pasaulyje, o kartu ir pas mus, matuojama žmonių gerovė ar net laimė? Pagrindinis matas – kiek daug prigaminame ir kad kasmet vis daugiau. Bet ar neturėtume pirmiausia žiūrėti, kas mums būtina, o kas – tik išmetimui? Štai, iš vien akims sugundyti prigaminamų pakuočių atliekų šiukšlynams dažnai daugiau lieka negu pačių prekių būta. O atliekų sutvarkymas irgi reikalauja gamybos…
Žinoma, neturime nuleisti rankų: svarbu, kad žmonės suprastų padėtį ir patys veiktų. Apie tai kalba įvairūs ekologiniai judėjimai ir iniciatyvos. Visgi svarbiausia kiekvienam pradėti nuo savęs. Ir ne tik svarbu susitvarkyti savame bute ar kieme, bet ir suprasti, koks svarbus kiekvieno mūsų kasdienis pavyzdys. Tegul niekam netrukdau, tegul gatvėje nesimato mašinų, bet jei netoliese yra perėja, o aš ėjau ne perėja, ir mažas berniukas ar mergaitė matė, kaip kažkoks dėdė perėjo gatvę, už tai esu atsakingas. Turime prisiimti atsakomybę kiekvienas. Prisimenu pirmąją kelionę į Antarktidą prieš 25 metus. Pamenu, kaip keista buvo, kai logistiką organizavę britai atsiuntė sutartį, kurioje nustebino vienas punktas: kad turėsime Antarktidą palikti tokią pat baltą ir švarią, kokią radome. Aukščių, šalčių ir vėjų rekordų kraštas – pagal vidutinį aukštį tai aukščiausias žemynas Žemėje, vos ne pusantros Europos dydžio ledo dykuma: atrodo, ir kas ten atsitiks dėl kokio popierėlio. Tačiau tai buvo principo dalykas. Ir mes ne tik popierėlius, maišelius ir konservų dėžutes surinkdavome, bet ir savo didžiojo gamtinio reikalo – nepaisant, kokios oro sąlygos – pritūpdavome ant maišelio, juos grįždami po įkopimo parsinešėme iki atgal išskrendančio lėktuvo. Lygiai tas pats principas turėtų galioti ir mūsų gyvenime – Žemė, kurią čia radome, neturėtų dusti nuo mūsų atliekų. Deja, tai, kas Žemėje vyksta, man vis dažniau primena knygoje perskaitytus vieno Amerikos indėnų genties vado, priversto pasiduoti užkariautojams, dar beveik prieš 200 metų pasakytus žodžius: „Blyškiaveidžio godumas suryja žemę, ir po savęs jis palieka dykumą“. Mes bandome kovoti su pasekmėmis, nors planetos alinimo traukinys važiuoja vis greičiau.
Kai 1993 m. įstengiau gauti leidimą kopti į Everestą, nužygiavęs į bazinę stovyklą negalėjau suprasti, kur patekau: keliolika ekspedicijų, palapinių miestelis, keli šimtai žmonių susigrūdę ant ledyno tarpeklyje aukščiau penkių kilometrų. Kur ten ekologija! Jau nekalbant apie tai, ką žmonija yra padariusi su kalnais dėl naudos, dėl turėti „kuo daugiau“ – tiesiogiai ar netiesiogiai kalnai yra niokojami, ir tam nereikia specialių pastangų – iškertami miškai, o tada tenka matyti ir nuošliaužų, ir griūčių – ne ledų ar sniego, bet gyvos žemės, kalnagūbrių griūčių. Be to, naikinamas pasaulis, kuris yra apačioje – tiek nebūtais potvyniais, tiek žemę paverčiant dykumomis. Mačiau, kaip atviru būdu Čilėje kasamas varis – antrą didžiausią pasaulyje tokią kasyklą. Toji vieta atrodė tarsi didžiausia išplėšta milžiniško gyvūno žaizda. O kas po to?
– Daugelis žmonių be turistinių kelionių savo gyvenimo neįsivaizduoja: taupo visus metus, kad per atostogas pakeliautų, lipa į kalnus turistų takais, vyksta ten slidinėti. Ką ši kelionių kultūra duoda keliaujančiajam ir žmonijai?
– Svarbu, kaip, kas ir kokiu tikslu keliauja. Aš už tai, kad žmonės keliautų, tai yra nuostabu: pažinti ir pasaulį, ir save, ir galimybes, ir tą vienovę su visu pasauliu, kai gali sugrįžti į savo prigimtį. Gali santykinai prailginti savo gyvenimą, nes jis matuojamas ne pragyventų metų skaičiumi, o kokie tie mūsų metai, kaip jaučiamės ir kaip kiti žmonės jaučiasi su mumis.
Kita vertus, nepamatuotas verslas tą prasmingą santykį iškreipia. Prisiminus Nepalą: netoli Everesto esantys kaimeliai, per kuriuos keliauja ekspedicijos, praturtėjo. Atrodytų, aukščiausiuose užkampiuose – užeigos, viešbutėliai, visokie patogumai, ant upelio pastatyta užtvanka elektrai gaminti, o kaip tai sugrįžta? Kaip dėl viso to užteršiama aplinka, akyse nyksta trapi aukštikalnių gamta, ir ten tekantys vandenys, ir ta žemė, kurios ten labai mažai?
– Keliaudamas susiduriate su skirtingomis kultūromis, taip pat – su labai įvairiomis atliekų kultūromis. Kas paliko didžiausią įspūdį?
– Man gera prisiminti savo pirmąsias keliones po kalnus beveik prieš 50 metų kraštuose, kur ir žmogaus koja nežengusi, akis neregėjusi. Apie polietileno maišelius tada išvis nežinojome, naudojome savo pasiūtus, į kuriuos susidėdavome kruopas ar džiūvėsius, bet buvo konservų dėžutės, tai mes jas, suvalgę turinį, akmenimis suplodavome ir kur nors į žvyrą užkasdavome – sutvarkydavome net ir tai, kas natūraliai greičiau negu plastikas sunyksta. Taip suvokėme aplinką. Darėme, ką galime ir dabar turime daryti, ištransliuoti tą žinią, jau nekalbat apie tvarkymąsi, pradedant nuo savęs. Patikimiausias matas gyvenime, taip pat ir kalbant apie gamtosaugą – tikra ar netikra.

Parengta kartu su Elektronikos platintojų asociacija

 

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.