Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žemės likimas – planetos piliečių rankose

Prieš porą savaičių „Suvalkietyje“ aiškinomės, kas lemia klimato kaitos ir aplinkos pokyčius, kokį poveikį jie daro gamtai ir mūsų sveikatai. Buvo prieita išvados, kad labiausiai visus aplinkos ir klimato kaitą skatinančius procesus lemia didėjantis žmonių skaičius ir jų vykdoma veikla. Vadinasi, visų aplinkos ir klimato kaitą skatinančių problemų būtų galima išvengti sumažinus žmonių skaičių Žemėje ir pakeitus jų elgesį. Žmonių skaičiaus, žinoma, niekas nemažins, tačiau jų elgesį keisti galima. Deja, viskas ne taip paprasta, kaip atrodo. Kai kuris mūsų elgesys yra nulemtas socialinių nuostatų, įpročių, kuriuos pakeisti, deja, nėra lengva.

Statistika skelbia, kad vienas lietuvis per metus vidutiniškai sunaudoja 466 vienkartinius plastikinius maišelius. ES vidurkis vienam žmogui – 200 vnt. Toks, atrodytų, nekaltas plastiko vartojimas, smarkiai prisideda prie klimato kaitos pokyčių.   Žmogaus poveikio Žemei matas – ekologinis pėdsakas
Pastebimai greitai aplinka ir klimatas pradėjo keistis industrializacijos epochos metu, kuomet vystėsi pramonė, stengdamasi patenkinti vis didėjančius žmonių poreikius. Šiandien Žemėje gyventojų yra kone trečdaliu daugiau nei vykstant industrializacijai. Mūsų poreikiai taip pat didesni nei ankstesnių kartų. Siekdami juos patenkinti eikvojame Žemės resursus, dar labiau vystome pramonę, transporto tinklus, kurie pastebimai keičia aplinką ir Žemės klimatą.
Kaip smarkiai eikvojame Žemės resursus ir kaip tai kenkia aplinkai nusako ekologinio pėdsako matas. Ekologinis pėdsakas – tai kiekis biologiškai produktyvios žemės ir jūros ploto, matuojamo pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtiniais resursais ir kad būtų įsisavintos atliekos. Jungtinių Tautų Organizacija, (JTO) remdamasi nacionaliniais šalių duomenimis, yra paskaičiavusi vidutinį kiekvienos šalies gyventojo ekologinį pėdsaką. Padalinus visus biologiškai produktyvius planetos sausumos ir jūros hektarus iš planetos gyventojų skaičiaus, nustatyta ekologinio pėdsako norma siekia maždaug 2,1 ha vienam žmogui. Jei visi planetos gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, klimatas Žemėje keistųsi ne taip sparčiai kaip keičiasi dabar, o ateinančios kartos planetos turtais galėtų lygiateisiškai naudotis taip, kaip ir mes.

Lietuviai gyvena kaip dviejose Žemėse
Deja, rekomenduojamą ekologinį pėdsaką palieka vienetai šalių. „Global footprint network“ duomenimis, vidutinis Lietuvos gyventojo ekologinis pėdsakas siekia 5,8 ha. Vadinasi, kiekvienas mūsų sunaudojame resursų ir teršiame aplinką dvigubai daugiau, nei turėtume. Jei kiekvienas žemės gyventojas gyventų taip, kaip vidutinis lietuvis, žmogaus egzistavimui prireiktų daugiau nei dviejų Žemės planetų.
Tačiau tai – ne pats blogiausias rezultatas. Šalys, kurios dažnai įvardijamos kaip sektini aplinkos tausojimo pavyzdžiai, kurios, teigiama, smarkiai prisideda prie klimato kaitos stabdymo procesų, gyvena taip, kad jei ir visas likusis pasaulis taip gyventų, mums prireiktų ne dviejų, o net 4 ar 5 Žemės planetų.
Pavyzdžiui, vidutinis prancūzo ekologinis pėdsakas yra 4,7 ha, švedo – 6,6 ha, norvego – 6 ha, vokiečio 5 ha, o daugiausia Žemės planetų prireiktų amerikiečiams, kurių ekologinis pėdsakas siekia net 8,4 ha žmogui.

Šiandien lietuviai elgiasi taip, kad jų poreikiams patenkinti reikia ne vienos, o bent dviejų Žemės planetų. Kad apsieitume bent su viena planeta, privalome keisti vartojimo ir gyvenimo įpročius. Pradėti galima kad ir atsisakant vienkartinių plastikinių butelių, pakeičiant juos daugkartine gertuve.Suprantame, tačiau elgesio nekeičiame
Suvokus, kad taip stichiškai žmonija toliau gyventi negali ir norint, kad gyvenimu Žemėje galėtų pasidžiaugti ne tik ši, bet ir kitos kartos, imta svarstyti žmonių elgesio kaitos būtinybę. Siekiant ją pakeisti, pradėta skatinti aplinkos tausojimo iniciatyvas. Tarptautinių dokumentų, protokolų ir aktų yra pasirašyta daugybė, tačiau viskas prasideda nuo kitokio mūsų pačių elgesio. Atrodo, pagrindinius principus žinome visi – rūšiuoti atliekas, naudoti mažiau plastiko, taupyti vandenį, dažniau rinktis visuomeninį transportą vietoje automobilio, valgyti daugiau vietinio nei atvežtinio maisto, daiktus pirkti tik tada, kai jų iš tiesų reikia, o ne tada, kai norisi. Nors ir suprantame, kad kenkiame sau ir gamtai, kodėl į darbą važiuojame automobiliu, o ne viešuoju transportu? Kodėl parduotuvėje daržoves dedame į plastikinius maišelius? Kodėl užuot pirkę lietuviškus, į pirkinių krepšelius krauname atvežtinius vaisius?

Gero gyvenimo simboliu vis dar laikome daiktus, įvairias materialines gėrybes, kurias įsigyjame be saiko. Tik kai suprasime, kad žmonių tarpusavio santykiai yra svarbesni gyvenimo kokybei nei pinigai ar daiktai, galėsime tikėtis lėtesnių klimato ir aplinkos pokyčių.Pasigendame informacijos ir paskatinimo
Pavyzdžiui, statistika rodo, kad reguliariai atliekas rūšiuoja tik apie 50 proc. Lietuvos gyventojų. Pernai Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad nerūšiuojantys žmonės tai daro dėl kelių priežasčių – 53 proc. pripažino, kad mesti visas atliekas į vieną konteinerį jiems yra patogiau, o 45 proc. atsakė, kad rūšiuoti neverta, nes išrūšiuotos atliekos esą vis tiek sumaišomos su komunalinėmis. Pagrindinė priežastis, kodėl rūšiuoja, pasak 73 proc. apklaustųjų, – galimybė prisidėti prie aplinkos saugojimo. 47 proc. pagrindine paskata nurodė siekį mažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį, o 34 proc. – išrūšiuotas atliekas panaudoti kaip žaliavų ir energijos šaltinį. Norint skatinti rūšiuoti atliekas, reikia, kaip mano 57 proc. apklaustųjų, skleisti daugiau informacijos apie atliekų rūšiavimo naudą. 53 proc. respondentų apsispręsti padėtų daugiau konteinerių.

 

Privalome surasti teisingą kelią
Informacijos šiuo metu apie aplinkos tausojimo iniciatyvas, rūšiavimo naudą yra daug, tačiau rūšiuojančiųjų, aplinką tausojančiųjų skaičius didėja vangiai. Manoma, kad tokia situacija yra dėl to, kad kai ką darome nesusimąstydami, vadovaudamiesi įpročiais ir mitais, nenorėdami išsiskirti arba dėl susiformavusių vertybinių nuostatų. Išsivysčiusiose šalyse vartojimą, tam tikrų daiktų turėjimą, kai kurį elgesį suprantame, kaip svarbų socialinio statuso ir vertės matą. Šioje, globalizacijos ir ekonomikos pakilimo epochoje, stebima paradoksali situacija, kuomet absoliuti dauguma pripažįsta, kad neekonominiai faktoriai, tarkime, žmonių tarpusavio santykiai, yra svarbesni gyvenimo kokybei nei pajamos, daiktai, tačiau kur kas mažiau laiko skiriama santykiams kurti nei daiktams įsigyti ir pajamoms kaupti. Todėl šiandien vienu svarbiausių egzistencinių klausimų tampa žmonių elgesio, vertybių, artimų žmogaus prigimčiai ir išlikimui, formavimas. Vieno teisingo atsakymo, kaip ir kada jas surasime, pradėsime propaguoti, nėra. Tačiau šiuo metu išgyvenama situacija, kuri darosi panaši į ekologinę krizę, galbūt bus būdas, padėsiantis žmonijai surasti teisingą kelią.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.