Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žiniasklaidos laisvę ir nepriklausomybę už ūsų tampo politikai ir verslas

Radijo rinkos Lietuvoje koncentracija gana didelė. Klausomiausias radijo stotis valdo vos 2 savininkai.Viena svarbiausių demokratinės valstybės egzistavimo sąlygų yra laisva ir nepriklausoma žiniasklaida. Ji yra laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija, todėl dažnai žiniasklaida yra vadinama „ketvirtąja valdžia“. Šiandien gyvename laisvoje, nepriklausomoje demokratinėje valstybėje, taigi ir žiniasklaida mūsų šalyje yra laisva ir nepriklausoma. Todėl visuomenės informavimo įstatymas valstybės ir savivaldybių institucijoms, bankams, politinėms partijoms draudžia būti viešosios informacijos rengėjais ir jų dalyviais. Kitaip tariant, įstatymas numato galimybę piliečiams gauti tikslią, nepriklausomą informaciją, kuria jie galėtų pasitikėti ir pagal tai vertinti juos supantį pasaulį, priimti jų požiūrį ir nuomonę atitinkančius sprendimus. Nepaisant šių įstatymo nuostatų, Lietuvoje žiniasklaidos priemonių savininkais dažnai tampa politinių partijų lyderiai, savivaldybių atstovai, negana to, vis daugiau žiniasklaidos priemonių atsiduria ir taip daug medijų kanalų valdančių bendrovių rankose. Taigi kyla klausimas ar tikrai mūsų žiniasklaida yra laisva ir nepriklausoma?

Žiniasklaida ir politikai
Pamatiniai žurnalistikos principai yra tikslios, teisingos informacijos ir žinių sklaida. Deja, nutinka taip, kad viešai išsakyta, aprašyta ir išanalizuota tiesa ne visada būna patogi politikams, todėl dažnai jie siekia cenzūruoti žiniasklaidą. Paprasčiausias būdas tai padaryti – tapti žiniasklaidos priemonės savininku. Tuomet skelbti tik sau palankias naujienas, nutylint nepalankius sau faktus ir pan. tampa paprasčiau nei paprasta. O tai reiškia, kad vartodamas tokį žiniasklaidos turinį skaitytojas gauna neišsamią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir vartoja ne laisvą ir nepriklausomą, o kažkieno interesams atstovaujančią žiniasklaidą. Nepaisant to, kad Lietuvos įstatymai politikams ir valstybės tarnautojams draudžia būti viešosios informacijos rengėjais ir dalyviais ir tokiu būdu daryti įtaką žiniasklaidos turiniui, 2016 m. „Transparancy Interentional“ Lietuvos skyriaus atliktas tyrimas atskleidė, kad tarp 57 Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos priemonių savininkų net 26 yra politikai ir valstybės tarnautojai. Tarp jų – 9 Seimo nariai, 13 savivaldybių tarybų nariai, 2 merai.

Žiniasklaidos savininkai – Seimo nariai
Audrius Nakas (Lietuvos liaudies partija) – vienas iš dviejų portalo ekspertai.eu savininkų;
Dainius Kreivys ir Mantas Adomėnas (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų partija) – portalas politika.lt;
Kęstutis Pūkas (Partija „Tvarka ir teisingumas“) – radijas „Pūkas“, „Pūkas 2“ televizija „Pūkas TV“;
Kęstutis Smirnovas (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) – leidinys „Audra“, portalas audra.lt;
Michal Mackevič ir Vanda Kravčionok (Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga) – leidiniai „Vilniaus krašto savaitraštis“, „Tygodnik Wilenszczyzny“, „Magazyn Wilenski“;
Ramūnas Karbauskis (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga) – leidiniai „Ūkininko patarėjas“, „Kaimo laikraštis“, „Šeimininkė“, „Rasos“, portalas up.lt;
Viktoras Fiodorovas (Darbo partija) – portalai Alytiškis.lt, Druskininkietis.lt, Elektrėniškis.lt, Ignalinietis.lt, Jonavietis.lt, Kalvarijietis.lt, Kaunietis.lt, Kazlurudietis.lt, Kėdainietis.lt, Kaišiadorietis.lt, Marijampolietis.lt, Molėtiškis.lt, Plungiškis.lt, Prieniškis.lt, Radviliškietis.lt, Raseiniškis.lt, Šakiškis.lt, Trakietis.lt, Ukmergietis.lt, Vilkaviškietis.lt.
Žiniasklaidą valdantys savivaldybių tarybų nariai
Aidas Kėsas iš Plungės r. savivaldybės, turintis 12,5 proc. UAB „Plungės žinios“ nuosavybės;
Audronis Imbrasas iš Vilniaus miesto savivaldybės, valdantis 25 proc. VšĮ „Lietuvos šokio informacijos centras“ akcijų;
Edmundas Čeičys iš Zarasų r. savivaldybės, vienas įmonės UAB „Zarasų komunikalininkas“, kuriai priklauso 11 proc. laikraščio „Zarasų kraštas“ akcijų, bendrasavininkių;
Jonas Katinas iš Panevežio r. savivaldybės, kuriam priklauso VšĮ „Jūsų Panevėžys“, valdantis naujienų portalą portalą jp.lt;
Saulius Matelis iš Raseinių r. savivaldybės, valdantis50 proc. MB Raseinių radijas akcijų;
Albertas Brazas iš Kelmės r. savivaldybės, valdantis 20 proc. VO „Rasolė“ nuosavybės, kuriai priklauso laikraštis „Kelmiškiams“;
Jonas Baltakis iš Ignalinos r. savivaldybės, turintis 100 proc. laikraščio „Mūsų Ignalina“ akcijų;
Vytautas Kazela iš Utenos r. savivaldybės, kuriam priklauso UAB „Kamonada“, valdanti laikraštį „Utenis“;
Auksė Kontrimienė iš Vilniaus miesto savivaldybės, kuriai priklauso 50 proc. VšĮ „AJA viešieji ryšiai“ nuosavybės, valdančios žurnalą „Naujagimis“, portalus mamosdienoraštis.lt, mokytojodienoraštis.lt;
Arūnas Beišys iš Tauragės r. savivaldybės, valdantis 25 proc. „UAB Tauragiškių balsas“ akcijų;
Valdas Petronis iš Ukmergės r. savivaldybės, valdantis 21,66 proc. UAB „Gimtoji žemė“, kuriai priklauso laikraštis ir naujienų portalas „Gimtoji žemė“ akcijų. V. Petroniui taip pat priklauso 86 proc. UAB „Ukmergės žinios“, valdančių laikraštį ir naujienų portalą „Ukmergės žinios“.
Merams priklausančios žiniasklaidos priemonės
Artūras Margelis, Lazdijų rajono savivaldybės meras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas – leidiniai „Dainavos žinios“, „Dzūkų žinios“;
Saulius Grinkevičius, Kėdainių rajono savivaldybės meras, Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) narys – leidinys „Kėdainių mugė“.

Šaltinis: „Transparency International“, duomenys surinkti 2016 m. spalį.

Du pasitraukė
Kol kas 2017 metų žiniasklaidos savininkų analizės „Transparency International“ nėra pateikusi. Todėl svarbu paminėti, kad ką tik aptarti duomenys šiandien atrodo kiek kitaip, nei jų surinkimo dieną. Kęstutis Pūkas – jau ne Seimo narys, taigi jam priklausančias žiniasklaidos priemones jis valdo nebe kaip valdžios atstovas. Visai neseniai turėtas UAB „Ūkininko patarėjas“ akcijas pardavė ir Ramūnas Karbauskis, taigi jis taip pat dingsta iš politikų, kurie yra žiniasklaidos savininkai, sąrašo. Tačiau tai nereiškia, kad minėtoms, o galbūt ir kitoms žiniasklaidos priemonėms jie nedaro jokios, su politine veikla susijusios įtakos. Tokie procesai rodo, kad situacija keičiasi, tačiau politikų ir valdžios atstovų, kuriems priklauso žinia­sklaidos priemonės, visgi turime per daug, jog galėtume teigti, kad mūsų žiniasklaida yra laisva ir nepriklausoma.
Renkasi nišines ir regionų žiniasklaidos priemones
Kaip jau buvo galima pastebėti, politikai dažniausiai kišasi į regioninių, specifinei skaitytojų grupei skirtų žiniasklaidos priemonių valdymą. Ir tai daroma neatsitiktinai. Juk kažkur periferijoje veikiančią, specifinių interesų grupei skirtą ir galbūt politikų cenzūruojamą žiniasklaidos turinį susekti yra sunkiau. Guodžia bent tai, kad šiuo klausimu švaresnė yra nacionalinė žiniasklaida, tačiau ir čia džiaugsmo mažai. Nacionalinė žiniasklaida susiduria su kitokia problema – žiniasklaidos koncentracija.
Žiniasklaidos koncentracija apibūdinama kaip situacija, kai kuriame nors žiniasklaidos sektoriuje vyrauja nedidelis skaičius žiniasklaidos savininkų, kurie valdo didelę rinkos dalį užimančių žiniasklaidos priemonių. Žiniasklaida yra demokratijos egzistavimo sąlyga, ji susijusi su tapatybių, visuomenės nuomonės formavimu. Taigi jei kokia nors viena kompanija monopolizuoja, įsigyja ir ima valdyti didžiąją dalį visų TV kanalų, spaudos leidinių, radijo stočių įmones, ta kompanija įgauna galimybę kontroliuoti tai, ką žiūrime, skaitome ir klausome, vadinasi, nuo jų pateikiamos informacijos ima priklausyti mūsų pasaulio suvokimas.

Koncentruoti be išimties visi
Šiuo klausimu Lietuvos žinia­sklaidos rinkos rezultatai nedžiugina. Mūsų šalies žiniasklaidos rinką valdo vos kelios organizacijos. Radijo rinką valdo M1 grupė, kuriai priklauso radijo stotys M1 ir „M1 plius“, „Radijo centro grupė“, valdanti radijo stotis „Radiocentras“, ZIP FM, „Rusradio LT“, „Classic Rock FM“, „Russkoje radio Baltija“, „Relax FM“. Likusi radijo rinkos dalis priklauso VšĮ „Nacionalinis Lietuvos radijas ir televizija“, kuri valdo LRT ir OPUS radijo stotis. Televizijos rinkoje dominuoja koncernui „MG Baltic Media“ priklausanti LNK grupė, kuriai priklauso LNK, BTV, TV1, „Info TV“, „Liuks TV“ kanalai, taip pat bendrovės „All Media Baltics“ valdoma TV3 kanalų grupė, susidedanti iš TV3, TV6, TV8 televizijos kanalų. Šiai bendrovei priklauso ir naujienų tinklalapis www.tv3.lt bei radijo stotis „Power Hit Radio“. Dienraščių rinkoje dominuoja dvi grupės – „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“. Tik interneto rinka koncentruota mažiau. Didžiausius ir skaitomiausius naujienų tinklalapius delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt valdo skirtingos bendrovės. Tiesa, pastarasis priklauso „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupei, taigi nors internetinėje rinkoje ji nėra didelis žaidėjas, lyginant ir analizuojant bendrą žiniasklaidos rinkos dalį jos atsiriekia nemažai.

Žiniasklaidos laisvės žemėlapis. Lietuva priskiriama prie laisvą žiniasklaidos sistemą turinčių šalių. Šaltinis: „Freedom House“. Prieiga per internetą: https://freedomhouse.org/report-types/freedom-press

Žiniasklaidos laisvės žemėlapis. Lietuva priskiriama prie laisvą žiniasklaidos sistemą turinčių šalių. Šaltinis: „Freedom House“. Prieiga per internetą: https://freedomhouse.org/report-types/freedom-press

Balai geri, bet yra kur pasitempti
Politikų kišimasis į žiniasklaidos priemonių valdymą, žiniasklaidos koncentracija yra pagrindiniai kriterijai vertinant valstybių žinia­sklaidos laisvę. 2016 metais Lietuvai buvo skirtas 21 balas, kur 0 reiškia visišką žiniasklaidos laisvę, o 100 – maksimalius žiniasklaidos suvaržymus. Nepaisant to, kad mūsų šalies žiniasklaidos rinka yra politizuota ir koncentruota, žiniasklaidos laisvės indeksas Lietuvai suteikia laisvos žiniasklaidos statusą. Taip yra todėl, kad kuriasi vis daugiau alternatyvių žiniasklaidos kanalų, tokių kaip internete veikianti, žiūrovų išlaikoma „Laisvės TV“. Žinant kad Didžiosios Britanijos žiniasklaidos laisvė buvo įvertinta 25 balais, Prancūzijos – 26, Ispanijos – 28, Austrijos – 22 balais, Lietuvos rezultatu reikėtų džiaugtis, tačiau užmigti ant laurų nereikėtų, nes smarkiai atsiliekame nuo Estijos ir Skandinavijos šalių, kurių vidutinis žiniasklaidos laisvės indeksas yra 10 balų.

Vartoti skirtingus, skirtingiems savininkams priklausančius šaltinius
Specialistų teigimu, pasivyti žiniasklaidos laisve besididžiuojančius skandinavus galėtų skaitytojai. Geresnių rezultatų žiniasklaidos laisvės indekso lentelėje gali padėti pasiekti medijų vartotojai, nes būtent nuo jų priklauso informacijos pasiūla, būtent jie, skaitytojai, formuoja paklausą. Siekiant didesnės žiniasklaidos laisvės Lietuvoje, informacijos vartotojai, skaitydami naujienas, turi atkreipti dėmesį į žiniasklaidos priemonių savininkus, kurie, kaip buvo išsiaiškinta, dažnai būna politikai ir tokiu būdu gali cenzūruoti, daryti įtaką žinia­sklaidos priemonių turiniui jiems palankia linkme. Taip pat svarbu žinoti, kad skirtingi žiniasklaidos kanalai gali priklausyti tai pačiai bendrovei. Tai reiškia, kad šiuo atveju taisyklė informaciją gauti pasitelkiant skirtingus šaltinius, siekiant įgyvendinti kritinį požiūrį į medijų turinį, gali negalioti. Juk skirtinguose, tačiau vienai bendrovei priklausančiuose kanaluose, informacija gali būti pateikta palaikant vieną ir tą patį požiūrį. Atsižvelgiant į tai informaciją turime tikrinti ne tik skirtinguose žiniasklaidos kanaluose, bet ir skirtingiems šeimininkams priklausančiose medijose. Kad galėtume tai padaryti, turime juos remti vartodami jų turinį. Tik kol žinia­sklaidos kanalų kuriamas turinys yra reikalingas vartotojams, tol jos gali egzistuoti. Priešingu atveju joms kyla grėsmė atsidurti politikų ar bendrovių, kurios valdo daugybę kitų žiniasklaidos kanalų, rankose ir tokiu būdu didina žiniasklaidos koncentraciją, kuri ir sukelia žiniasklaidos teisių į laisvę ir nepriklausomybę suvaržymus.

Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.