Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Žiniasklaidos turinio vartojimo algoritmai – įvairiai, kritiškai, saikingai

Kartais tenka išgirsti įvairių pasisakymų apie gerą ir blogą žiniasklaidą. Neva vieni žiniasklaidos kanalai yra geresni ir vienus reikėtų vartoti dažniau, nei kitus. Tačiau ar iš tiesų egzistuoja geros ir blogos žiniasklaidos formos ir kuriomis turime labiau pasitikėti arba nepasitikėti? Kaip reikėtų vartoti žiniasklaidos turinį, kad gautumėme kokybišką ir patikimą informaciją?
Apie tai kalbamės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.

 Dainius RADZEVIČIUS.– Ar galima teigti, kad egzistuoja blogi ir geri žiniasklaidos kanalai? Jei taip, tai kokios informavimo priemonės yra kokybiškesnės ir patikimesnės už kitas?
– Manau, kad skirstyti žiniasklaidą į blogą ir gerą yra klaidinga. Galbūt tiksliau būtų sakyti ne gera ir bloga, o į gerą ir prastą turinį orientuota žiniasklaida. Pati platforma arba technologija yra neutrali. Televizinė technologija turi galimybę skleisti bangas eteriu, todėl ji tiesiogiai nėra gera arba bloga. Čia kaip peilis – juo gali ir duoną atsipjauti, ir žmogų papjauti. Tad žiniasklaidą skirstyčiau ne į gerą ir į blogą, o į patikimą ir nepatikimą.
– Kokiais kriterijais, rodiklių sistemomis reikėtų remtis skaitytojui, norinčiam įvertinti tam tikro visuomenės informavimo kanalo patikimumą?
– Norint įvertinti žiniasklaidos kokybę ir patikimumą, reikėtų kelti klausimus, kas tas žiniasklaidos priemones valdo ir kokių tikslų jos siekia. Jeigu tikslai yra pikti, siekiantys kurstyti nesantaiką, skleisti karo propagandą, vadinasi, tokia žiniasklaidos priemonė yra ne tik nekokybiška, bet ir antiįstatymiška, platinanti draudžiamą informaciją. Kalbant mūsų standartais, kad žiniasklaidos priemonė būtų gera, ji turi sukurti kokybišką turinį. O kokybišką žiniasklaidos turinį gali sukurti ta informavimo priemonė, kuri pirmiausia yra laisva, kuri nepriklauso nuo valdžios. Tais atvejais, kai žiniasklaida nuo valdžios priklauso, ji yra už Lietuvos įstatymų ir etikos ribų. Nepaisant to, blogų pavyzdžių, kaip mero Ričardo Malinausko įkurtas laikraštis Druskininkuose, turėjome. Tačiau yra šalių, kur politikui būti žiniasklaidos priemonės savininku yra visiškai normali praktika. Tokiose šalyse žiniasklaida yra tiesiogiai priklausoma nuo valdžios, ji dirba ne visuomenės labui, bet aptarnauja valdžią ir veikia kaip propaganda arba dar blogiau – kaip demokratijos išugdytojo vaidmenį atliekanti institucija. Vertinant tokius pavyzdžius galima pasidžiaugti, kad Lietuvos žiniasklaidos rinka yra gana laisva, atvira ir kokybiška. Kadangi esame atvira rinka, joje veikia ne tik lietuviškos žiniasklaidos priemonės, bet ir užsienio kapitalo žiniasklaidos įmonės. Vienos jų yra kokybiškos ir atitinka mūsų arba net aukštesnius žiniasklaidos reikalavimus. Kitos priešingai – yra už mūsų žiniasklaidos standartų ribų, sėja nesantaiką, gali platinti propagandą ir panašius dalykus. Taigi mūsų rinkoje yra visko, todėl skaitytojas turi būti atidus ir išrankus žiniasklaidos turiniui.
– Kaip nepasiklysti tokiame žiniasklaidos labirinte? Kaip suprasti ir atsirinkti, kuri žiniasklaidos informacija yra tinkama ir netinkama vartoti ir kuria reikėtų tikėti?
– Žiniasklaida yra viena iš paslaugų ir produktų, kurią mes, kaip vartotojai, vartojame. Jos kokybė kartais turėtų būti netgi svarbesnė nei maisto produktų. Tie žmonės, kurie pirkdami maistą rūpinasi sveikata, kurie renkasi kokybiškus produktus, domisi, skaito, kokie produktai yra sveikesni, kurie mažiau sveiki, kurių produktų reikėtų vartoti mažiau, kad jie nepakenktų sveikatai. Iš esmės ta pati taisyklė galioja ir prieš vartojant žiniasklaidą. Prieš skaitant, žiūrint ar klausant žiniasklaidos turinį, reikėtų pasidomėti, kaip žiniasklaida mus veikia, paieškoti tyrimų šia tema. Dar labai svarbus yra saikas – nereikėtų pulti stačia galva žiūrėti vien tik kriminalų, meilės serialų, žinių arba kitokio vieno žiniasklaidos produkto. Saikingas vartojimas turi švietėjišką misiją ir žmogui leidžia susivokti, palyginti, kas yra kas. Tuo tarpu pripratimas prie vieno kurio nors produkto gali daryti neigiamą poveikį mūsų smegenims, protui. Pajuokaudamas pasakysiu, kad žmogaus, kuris nuo ryto iki vakaro žiūri tik meilės serialus, pasaulio suvokimas gali būti kaip kreivų veidrodžių karalystė. Toks žmogus gali pradėti galvoti, kad visi aplink sprendžia tik meilės problemas, o juk gyvenimas yra daug įvairesnis.
Galima teigti, kad įvairovė ir saikas yra pagrindinės žiniasklaidos vartojimo taisyklės. Žinoma, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kas valdo žiniasklaidos kanalus, kiek tas valdymas yra skaidrus. Jei, tarkime, žiūrovas pastebi, kad žiniasklaidos korporaciją valdo kokia nors alkoholio pramonės industrija, tai jis, skaitydamas arba klausydamas to žiniasklaidos kanalo sukurtą turinį, kuriame bus kalbama temomis, susijusiomis su alkoholio sektoriumi, turėtų būti itin kritiškas ir išrankus.
Kitas atvejis – jei žiniasklaidą valdo diktatūrinė arba autoritarinio režimo valstybė, pvz. Rusija, Baltarusija, Šiaurės Korėja, tai mažų mažiausiai ką tokios žiniasklaidos vartotojui reikėtų suprasti, jog tą žiniasklaidą valdo valdžia ir ji atstovauja ne visuomenės interesams, o vykdo valdžios uždavinius. Taigi reikia būti budriam ir stengtis atsargiai žiūrėti į tokį turinį arba geriausia jo visai nevartoti.
– Šiandien žiniasklaida kitokia nei buvo prieš 20 metų. Dėl interneto dabar tekstus gali kurti tinklaraštininkai, savo nuomonę ir įžvalgas vienu ar kitu klausimu socialiniuose tinkluose gali reikšti kiekvienas socialinių tinklų dalyvis. Žiniasklaidos ir socialinių tinklų vartotojų kuriamas turinys turi vieną esminį skirtumą. Žiniasklaida turinį kuria remdamasi faktais ir argumentais, o socialiniuose tinkluose ir tinklaraščiuose informacija tėra grįsta rašančiojo nuomone. Dažnai nutinka taip, kad vartotojai pradeda painioti šiuos du skirtingus žanrus ir ima pasitikėti ne žiniasklaidos pateikiama informacija, o socialinių tinklų vartotojų nuomonėmis. Kokios grėsmės gali kilti gaunant informaciją tik iš socialinių tinklų ir ar apskritai reikėtų, ar galima pasitikėti tokia nuomonėmis grįsta informacija?
*– Norint tokia nuomonėmis grįsta informacija pasikliauti, pirmiausiai reikia būti perskaičius daug literatūros, domėtis faktais, būti labai apsiskaičiusiam. Ir tik tada, kai vartotojas žino daugiau ar mažiau faktų skirtingose srityse, jis gali bandyti pradėti klausyti kitų žmonių nuomonių, ką jie apie jo žinomus faktus, procesus mano. Jei vartotojai faktus ir procesus pažįsta tik kažkokių socialiniuose tinkluose veikiančių autoritetų arba pseudoautoritetų nuomonėmis, ir dar blogiau, jei vartotojas pagal tokią informaciją priima sprendimus, formuoja savo elgesį, tai tokia informacija gali kelti daugybę pavojų. Kiekvienas žmogus turi galimybę ir būti teisus, ir suklysti. Tokią pačią galimybę turi ir tie socialiniuose tinkluose nuomonėmis besidalijantys žmonės. Taigi jei mes nenorime klysti dažnai ir stipriai, pageidautina klausytis kuo daugiau skirtingų nuomonių, bet prieš tai ir po to reikėtų tą nuomonę patikrinti ir paieškoti faktų, papildomos informacijos patikimuose šaltiniuose. Jokiu būdu nepatariu pagal tai, ką kažkas pasakė, daryti išvadas ir manyti, kad tas pasakymas yra gryna tiesa. Tokiu būdu žmogus klys visą gyvenimą ir niekas jam nepadės.
Jei žmogus vis dėlto kažkieno nuomonę priima kaip tiesą, jam reikėtų žinoti, kas yra kritinis mąstymas, patarčiau jam skaityti daug knygų. Jei nori suprasti, kas yra ekonomika ir kaip vyksta ekonomikos procesai, neužtenka paklausyti kokio nors vieno ekonomisto, kuris sako, kad situacija gerėja arba blogėja. Jei pagal tai priiminėsime sprendimus apie savo finansus ir ekonomiką, tai bus didelė tikimybė, kad suklysime. Dar nežinau nė vieno pranašo, kuris būtų kažką pasakęs ir to pasakymo nulemtas elgesys būtų teisingas.
– Kokį patarimą duotumėte „Suvalkiečio“ skaitytojams, kad jie netaptų nekokybiškos žiniasklaidos ar nuomonių lyderių skleidžiamos informacijos įkaitais?
– Skaitykite, domėkitės faktais, vartokite kuo įvairesnę informaciją ir, svarbiausia, net patį geriausią turinį vartokite saikingai.

Kalbėjosi Rita LIŽAITYTĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.