Istorikas Alvydas Totoris apie Mykolo Krupavičiaus asmenybę ir veiklą gali daug papasakoti, ne kartą yra kalbėjęs minėjimuose, konferencijose.

Šiame Suvalkijos mieste Mykolas Krupavičius, kaip kunigas, darbavosi ilgiausiai, čia buvo paskutinė jo veiklos Lietuvoje stotelė. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje surinkta visa, kas Lietuvoje ir ne tik buvo rašoma apie šią asmenybę, taip pat daugybė jo paties raštų.
Smulkiai situaciją Kalvarijoje 1935 m. aprašo kunigas ir istorikas Jonas Reitelaitis. „Kun. Krupavičius parapijos trobėsius ir bažnyčią rado liūdnoj padėty. Jis čia išklebonavo septynerius metus. Ir visą laiką ėjo dideli darbai ir statybos. Pastatydino bažnyčios tarnautojams dviejų aukštų mūrinius namus su dviem salaitėm. (…) Pastatydino mūrinį sandėlį 2 aukštų kooperatyvui, kuris buvo parapijos namuose, o praplėsti parapijos kiemui, kuriame suvažiavę žmonės pasistatydavę vežimus, nupirko iš gretimo žydo sklypą žemės (…) Kapus aptvėrė aukšta mūrine tvora. Kapų gatvę, kuri pavasarį ir rudenį buvo neišbrendama ir sudarydavo daug sunkumų laidojant numirėlius, išgrindė akmenimis.
Bažnyčią, nuo neatmenamų laikų neremontuotą ir iš lauko, ir vidaus labai apšepusią ištinkavo, išbaltino, išgražino ir rengėsi dekoruoti, bet užgriuvusios Lietuvą nelaimės visus jo darbus nutraukė.“

Klebonijos kieme.

Čia tik viena, nors ir svarbi, naujojo klebono veiklos sritis. Kalvarijos parapija buvo didelė, daug kam bažnyčią mieste nelengva pasiekti, tad M. Krupavičius ėmė rūpintis naujų parapijų steigimu. Dėl savo atkaklumo įkūrė dvi – Akmenynuose ir Mindauguose. Iškilo ir bažnyčios – Mindaugų bažnyčia stovi ir tikintiesiems tarnauja ir dabar, o Akmenynų neišliko.
Prelatas Mykolas Krupavičius buvo ryški asmenybė, visiems dariusi įspūdį: vienus žavėjusi, kitiems ne itin patikusi. Buvo geras oratorius, mėgo rėžti tiesą į akis, nepaisydamas rangų ar pareigų, tiek tarnaudamas Dievui, tiek bendraudamas su parapijiečiais kitais klausimais nėjo į kompromisus. „Buvo griežtas, bet teisingas“ – taip dažnas jį apibūdindavo. Leonas Stepanauskas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas, kuris kunigaujant M. Krupavičiui patarnaudavo šv. Mišiose, matė jį bendraujant su įvairiais žmonėmis, kleboną savo prisiminimuose irgi panašiai apibūdina.

Kalvarijoje gyvenantis istorikas Alvydas Totoris, be kitos medžiagos, yra surinkęs daug faktų (tikrų ar iš lūpų į lūpas perduotų) apie Krupavičiaus veiklą klebonavimo čia metu.
Apibendrinus galima teigti, kad netrumpas darbo Kalvarijoje laikas apie šį kleboną paliko gerus įspūdžius. „Gal ne visi žino, kad tuomet Kalvarijoje darbavosi net du eksministrai: Krupavičius – buvęs žemės ūkio, o Eliziejus Draugelis, 1919–1920 metais vadovavęs Vidaus reikalų ministerijai. Kalvarijoje jis dirbo nuo 1932 metų, buvę ministrai bendravo… Manyčiau, kad neapsikęsdama Krupavičiaus nuostatų tuometės valdžios politikos atžvilgiu ir to, kad jo pamokslų pasiklausyti žmonės važiuodavo net iš toli, vadovybė jį ir „stūmė“ tolyn nuo Kauno: Garliava, Veiveriai, Kalvarija… O apie kai kuriuos, pavadinkime, nestandartinius jo poelgius rašė ir tuometė spauda – neretai komentuodama ironiškai“. Pašnekovas pacitavo to meto „Suvalkiečio“ (1930–1937 metais ėjęs „nepartinis suvalkiečių savaitraštis“ – N. L.) publikacijų ištraukas.

Kalvarijos bažnyčia buvo paskutinė prelato darbo vieta Lietuvoje.

Atvykęs 1935 metais į Kalvariją uždraudė į kapus velionį, išskyrus kariškius ir šaulius, lydėti su orkestru – būdavę atvejų, kai lydėdavo net du orkestrai… Klebono nuostata – tegul maldų nedrumsčia triukšmas. 1936 m. Karališkajame parke jaunalietuvių iniciatyva buvo pastatytas paminklas lietuvei Motinai, šios šventės proga klebonas buvo prašomas jį pašventinti. Kaip rašo spauda, susirinkusieji laukė 45 min., bet klebono nesulaukė. Priežastis? Ant paminklo nebuvę jokio krikščioniško ženklo (vėliau buvo iškaltas kryželis ir paminklas pašventintas).
Apie tai, kad prezidentas Antanas Smetona nemėgo Krupavičiaus ir jo net vengė, liudija ne vienas faktas. Kalvarijos atveju – vengimas čia apsilankyti, nors važinėjo po visą Lietuvą. Čia buvo gausus ir veiklus šaulių batalionas (apie 400 žmonių), 1939 metais vyko didžiulė bataliono šventė – tai buvo svarbus įvykis, suvažiavo daugybė garbių svečių, vyko iškilmingos pamaldos. Laukta ir tikėtasi Prezidento – nesulaukta. Kviestas jis buvo ir anksčiau.
O po poros dienų A. Smetona važiavo pro Kalvariją pažiūrėti, kaip tvarkoma Šešupė, užsuko į „Lietūkio“ malūną. Į miestą neužvažiavo: „Suvalkų kraštas“ komentavo, kad veikiausiai nenorėjo susidurti su Krupavičiumi…
Taip pat pasakojama, kad pas kleboną atvykusi lenkais save laikančių parapijiečių delegacija ir prašiusi, kad mišios būtų laikomos lenkų kalba, tačiau kalbėjo jie lenkišku žargonu. Tada M. Krupavičius ėmęs kalbėti su jais lenkiškai (šią kalbą mokėjęs tobulai), pasiuntiniai nelabai ką supratę… „Aš kalbu lenkiškai, o jūs nesuprantate – tai kaip suprasite bažnyčioje? Pirma išmokite gerai lenkiškai.“ Tais ar kitais žodžiais viskas buvo pasakyta, bet daugiau lenkiškų mišių niekas neprašė…
…Prelato atminimas Kalvarijoje saugomas ne tik gausiuose bibliotekos fonduose ar istorija besidominčių žmonių archyvuose. Tiesa, jo vardu pavadintos gatvės nėra, bet rugsėjo 8-ąją Karališkajame parke bus atidengtas koplytstulpis Mykolui Krupavičiui, galvojama ir apie kitokį jo atminimo įamžinimą.