Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.

 

Evelina Didvalienė – viena iš Kalvarijos jaunimo ir vaikų klubo kūrimo iniciatorių.

Evelina Didvalienė – viena iš Kalvarijos jaunimo ir vaikų klubo kūrimo iniciatorių.

„Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – apie klubo „Arka“ narius kalba vadovas Robertas Degutis.

„Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – apie klubo „Arka“ narius kalba vadovas Robertas Degutis.

Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas
Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir Jolitai Cimermonaitei.
– Pamatėme, kad Kalvarijoje nėra jokių jaunimo organizacijų, ir užsibrėžėme tikslą įsteigti organizaciją, buriančią miesto jaunimą, į veiklas įtraukiančią ir vaikus, – prisimena Evelina.
Susibūrusią aštuonių žmonių komandą, pasivadinusią vaikų ir jaunimo klubu „Arka“, tuometis Kalvarijos bažnyčios klebonas Raimundas Žukauskas įsileido į parapijos pastatą.
– Rinkdavomės 2–3 kartus per savaitę, organizuodavome diskotekas, teatro popietes, padėdavome vaikams pasiruošti pamokoms, dalyvaudavome bažnytinėse apeigose. Tapome neoficialiu vaikų dienos centru. Norinčių prisijungti ir dalyvauti mūsų veikloje buvo daug, kaskart susirinkdavo apie 20 vaikų, sudarėme dvi grupes – jaunesniųjų ir vyresniųjų.
Tai buvo dabartinės klubo veik-los pamatai. Turėjome mažai patirties ir galimybių, bet buvo didžiulis entuziazmas. Mus remdavo vietiniai žmonės, klebonas, vienas verslininkas. 2005–2006 metais vykdėme pirmą projektą, mums skyrė lėšų, ir tai buvo pradžia savarankiškų renginių ir projektų, – pasakoja klubo vadovas Robertas Degutis.
Nutrūkusi klubo veikla atgaivinta po kelerių metų
Deja, po trejų metų klubas savo veiklą pristabdė.
– Išsisėmėme, – prisipažįsta Robertas. – Likome su Evelina dviese. Be to, atsirado kitokių tikslų, norų. Sudalyvavęs viename skautų renginyje, užsidegiau skautų idėjomis ir veikla. Skautų organizaciją įkūrėme ir Kalvarijoje. Viena didžiausių organizacijų priėmė mus į savo būrį – tai mus pakylėjo, gavome kitokios patirties.
2012 metais klubo senbuviai kartu su entuziastais Linu, Tomu, Martynu, Žygimantu atgaivino klubo veiklą.
– Dabar klube – dešimt narių, tai – optimaliausias skaičius gerai komandai. Nenorime labai išsiplėsti, nes tada sunku susikalbėti, – atviras Robertas.
Kasmet komanda vis atsinaujina: išvykstantys sustabdo savo veiklą klube, sugrįžtantys ir vėl prisijungia.
– Naujų narių ieškoma asmeniškai, kviečiami norintys ir turintys idėjų. Vasarą būna mokymai, išvažiuojame į mišką ir sprendžiame užduotis. Smagu žiūrėti, kaip išsiskiria lyderiai, gebantys organizuoti komandinį darbą.

 

Bunkeris-muziejus iš tolo šviečia spalvomis.

Bunkeris-muziejus iš tolo šviečia spalvomis.

Karo laikų bunkeris tapo neoficialiu muziejumi
Kūrybą skatina įvairios projektinės veiklos. „Pirmas projektas – internetinis radijas! Per dieną po dvi valandas tiesioginio „Arka FM“ eterio: muzika, reportažai apie Kalvariją“, – džiugias akimirkas prisimena Karolis.
Tomo Rašimo idėja atkurti Antrojo pasaulinio karo bunkerį subrandino mintį dalyvauti ES programoje „Veiklus jaunimas“.
– Parašėme projektą ir gavome 18 tūkst. litų paramą. Visi labai skeptiškai žiūrėjo, manė, kad mums nepavyks, ištaškysime pinigus, ir viskas tuo baigsis. O mes kibome į darbus, – pasakoja „Arka“ vadovas.
Iš trisdešimties Kalvarijos savivaldybėje esančių bunkerių pasirinktas Raudeniškių kaime – labiausiai apšnerkštas… Pradėtas statyti 1940 metais, bet nepabaigtas, nepritaikytas gynybai bunkeris buvo tapęs sąvartynu, viduje ir aplink jį visokio „gėrio“ buvo sulig viršumi. Jaunieji entuziastai visus metus kuopė šiukšles, tvarkė aplinką, dailino išorę, remontavo vidų, kur išdėstė karinę-istorinę ekspoziciją „Molotovo linijos takais“, ant bunkerio stogo įrengė apžvalgos aikštelę, pastatė informacinį stendą su bunkerių istorija, parengė ir išleido žemėlapį su sužymėtais savivaldybėje esančiais bunkeriais.
2015 metais klubo narių – karo istorijos entuziastų – dėka Raudeniškių bunkeris tapo neoficialiu muziejumi, vieninteliu tokiu Lietuvoje.

 

Tarp Antrojo pasaulinio karo karių asmeninių daiktų ir stiklinė gertuvė, išlikusi nuo Pirmojo pasaulinio karo.

Tarp Antrojo pasaulinio karo karių asmeninių daiktų ir stiklinė gertuvė, išlikusi nuo Pirmojo pasaulinio karo.

Kiekvienas eksponatas turi savo istoriją
– Darėme taip, kad būtų įdomu čia apsilankyti, kvietėme žmones, organizavome naktinius žygius, vedėme edukacines programas. Kiekvienas eksponatas, rastas pačių ar padovanotas, išmainytas, turi savo istoriją. Vertingiausi tie, kurie rasti Kalvarijos apylinkėse, atskleidžiantys istorines paslaptis. Štai atsitiktinai miške rastas veidrodėlis su užrašu metaliniame korpuse – Antrojo pasaulinio karo kareivio identifikavimo raštas. Pasirodo, karo metais informaciją apie save kariai rašė ant asmeninių daiktų. Mums pavyko išsiaiškinti, kad veidrodėlį pametęs kareivis baigė karą, gavo apdovanojimų. Rastos prancūzų karių sagos tik įrodo, kad Kalvarijoje buvo apsistojusi Napoleono armija. O tokias stiklines gertuves turėjo Pirmojo pasaulinio karo kareiviai, – eksponatų istorijas pasakoja Robertas ir atkreipia dėmesį į nišoje sukrautas Šrapnelio artilerijos sviedinių gilzes. – Tai buvo klastingas ginklas, pripildytas rutulinių alavo kulkų su juoduoju paraku, sviediniui sprogus, kulkos išlakstydavo į visas puses ir sužeisdavo daug žmonių.
Prie bunkerio atvykstančias ekskursijas klubo nariai pasitinka apsirengę rusų kareivių uniformomis, „Pabėgimo kambaryje“ kabo Stalino portretas, Rusijos vėliava…
– Keista, kai mano, kad taip mes garbiname sovietų laikus. Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai ir mes neskleidžiame ideologijos, bet atpasakojame istoriją, – akcentuoja klubo vadovas. – Mes nepasakojame karo žiaurumų, istoriją pateikiame žaismingai. Todėl ir bunkerio išorę nudažėme šviesiomis spalvomis – ne tik, kad jis išsiskirtų iš kitų, bet kad čia ateinantiems vaikams nebūtų baugu. Pasakodami įtraukiame juos į žaidimus.

Lauko ekspozicija.

Lauko ekspozicija.

Pagerbtas kraštietis signataras P. Klimas
Ieškantiems kraštui naudingos veiklos klubo nariams gimė idėja sutvarkyti Nepriklausomybės akto signataro Petro Klimo tėviškę Kušliškių kaime, padaryti šią vietą patrauklią, prisiminti garsų kraštietį.
– Signataro tėviškė dabar privačioje žemėje. Savivaldybė daug metų nieko nedarė, nes nesugebėjo jo surasti. Mes per dvi dienas išsiaiškinome, kieno ta žemė, susitikome su savininku, susisiekėme su kultūros paveldo direktore, ir visi susidomėjo šia iniciatyva. Pernai Vasario 16-ąją pirmą kartą P. Klimo tėviškėje iškėlėme Trispalvę, giedojome himną. Šiemet Nepriklausomybės dieną iš Kalvarijos į tėviškę žygiavome visas būrys. O vasario 17-ąją netikėtai atvyko Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Pamatęs ant stacionaraus stiebo plevėsuojančią vėliavą, sutvarkytą parkelį, pagyrė. Tada ir Savivaldybė susidomėjo, perėmė tvarkymą. Atgabeno ir netoli Kušliškių sąvartyno rastą paminklą – perkelti jį į Klimo tėviškę taip pat buvo mūsų idėja. Mes liekame stebėtojai – jei viskas tik dėl akių, bus negražu, – pastebi klubo vadovas.
Dabar klubas siekia, kad visų Nepriklausomybės akto signatarų tėviškėse Vasario 16-ąją iškiltų Trispalvės. „Taip ne tik išreikštume jiems pagarbą, prisimintume, bet ir atkreiptume dėmesį į tų vietų išsaugojimą, įamžinimą“, – sako Robertas.

 

Ervinas Daukšys (kairėje) klube veiklą atnaujino po tarnybos armijoje, o Marius Lastauskas prie, pasak jo, aktyviausios Kalvarijos organizacijos prisijungė prieš dvejus metus.

Ervinas Daukšys (kairėje) klube veiklą atnaujino po tarnybos armijoje, o Marius Lastauskas prie, pasak jo, aktyviausios Kalvarijos organizacijos prisijungė prieš dvejus metus.

Įtraukia ir kaimo jaunimą
Kad į savo veiklą įtrauktų kuo daugiau bendruomenės, klubas dalyvauja įvairiuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Vietos veiklos grupės projektuose.
– Vykdydami projektą „Komandos dvasia“ surinkome komandas iš gimnazijos, globos namų, „Sonantem“ ir į veiklą įtraukėme savivaldybės kaimų jaunimą. Prie bunkerio vyko netradiciniai užsiėmimai, pareikalavę ištvermės ir kūrybiškumo: įveikti pelkę, statyti bokštą, susirungti dėlionių estafetėje, išeiti iš labirinto ir „Pabėgimo kambario“. Paskui visi aptardavome filmuotą medžiagą, rekomenduodavome kaip stiprinti komandą. Beje, filmavimo įrangą įsigijome gavę lėšų iš projekto „Media akademia“. Ja taip pat kaimo jaunimą mokome filmuoti: kviečiame profesionalius lektorius, vedame praktinius užsiėmimus.
Šios vasaros tikslas – užimti Raudeniškių jaunimą. Pastebėjome, kad čia yra daug vaikų, o veiklos – jokios. Jie ateina prie bunkerio, nori padėti. Nutarėme įrengti pavėsinę, atvešime knygų, lankstinukų, kitos literatūros karo tema, užduočių vykdymo priemonių, įtrauksime jaunimą į veiklą. Ir taip bus visus metus, – klubo ateities planus rikiuoja vadovas.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.