Tai – apie „Diemedį“, Kalvarijos kultūros centro folkloro ansamblį, paminėjusį 25-erių metų jubiliejų. Retame kieme dabar berasi tikrąjį diemedį – o juk nuo seniausių laikų augdavo jis prie kiekvienų namų: buvo tikima, kad apsaugo juos nuo pikto, teikia ramybę (Dievo medis) ir gydo. Tad ir dainose apdainuotas, ir ne vienas muzikos kolektyvas Lietuvoje šį vardą yra pasirinkęs…

Ketvirtis amžiaus po diemedžiu

Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė – pirmoji ir vienintelė 1997 metais Kalvarijoje suburto kolektyvo vadovė. Tai reiškia, kad pustrečio dešimtmečio gyventa su „Diemedžio“ vardu ir žmonėmis, kuriuos ji ir šis vardas, gal tūkstančius kartų ištartas, sukvietė. Žmonės bėgant metams keitėsi – ateidavo ir išeidavo, sugrįždavo, ateidavo naujų… Bet kokioje situacijoje vienas žmogus – vadovė – visada buvo vietoje ir grojo pirmuoju smuiku – ne tik perkeltine prasme.

Kai esi žiūrovas, tik stebi pasirodymus, sustyguotus iki paskutinės detalės, nė nesusimąstai, kiek visa tai kainuoja. Ne pinigų (nors be jų nei tinkamo rūbo turėsi, nei instrumentų įsigysi ar scenografiją sukursi), o ilgų kūrybos ir konkretaus darbo valandų, repeticijų – ir nemigo naktų, staiga apvaldžius nežinia iš kur atėjusiai idėjai. Nes dabar jau niekas nebesistebi išgirdęs, kad „Diemedis“ kviečia ne šiaip į koncertą, o į misteriją ar net miuziklą: visada originalų, visada pateikiantį ką nors netikėto. Tokie spektakliai – su šviesų, ugnies, garso efektais, įspūdingomis dekoracijomis – lyg ilgai puoselėtas, stebuklingu žiedu pražystantis augalas. Išsiskleidžia – ir kažin ar kada bepamatysi. Tad stengiamasi užfiksuoti, įrašyti ir nufilmuoti, per televiziją parodyti…

„Diemedžio“ vadovė sako, kad kiekvieno penkmečio jubiliejus – vis nauja kompaktinė plokštelė. 25-mečiui pažymėti skirta vadinasi „Puikūs sodai“. Verčiant menamą metraštį visko daug, bet pačiai bene įsimintiniausias darbas – miuziklas „Saulės ratu“. O koks asmeninis gyvenimas „po diemedžiu“? Žyd-ruolė turi teisę pasakyti: geras. Ne kartą yra minėjusi, kad didžiausia atrama ir parama bet kuriais atvejais – šeima. Vyras – ansamblietis, o kai prireikia – „šimto amatų meistras“. Dukra Kotryna irgi visada dalyvavo, padėjo, o dabar tėvų namus jau aplanko su dviem sūneliais. Vyresnėlis, mamą ir močiutę nuolat smuiku grojančias matydamas, ir pats jau stengiasi nenusileisti, jau žino, kas yra scena. Ar ne džiaugsmas?

Koncerte – ir linkėjimai

Valstybės dieną Karališkajame parke ligi medžių viršūnių kilo ne tik „Tautiška giesmė“. Daugybę kartų skambėjo „Diemedžio“ vardas, prisiminta, kad 2014 metais kolektyvas prisikvietė į Kalvariją „Aukso paukštę“, kad sunku suskaičiuoti, kiek kartų vien pastaraisiais metais dalyvavo visokiuose renginiuose, televizijos pasirodymuose.

Kolektyvą su gražiu jubiliejumi pasveikino Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis, nuoširdžiai dėkodamas jo vadovei už ilgametį darbą, subūrusį žmones ir garsinantį Kalvariją. Kolektyvui bei vadovei įteikti padėkos raštai, taip pat padėkota Kultūros centro etnokultūros specialistei ir ansamb-lietei Rasai Januškienei. Kolegas ir bendraminčius sveikino kitų Kultūros centro kolektyvų atstovai, o direktorė Laima Kupstienė pažadėjo jubiliejinę kelionę…

Kai tiek laiko gražius darbus darai, su kitais bendrauji (ir varžaisi dėl geriausiųjų vardo), tai ir bičiulių ne vienas ar du atsiranda. „Su jumis galime eiti į karą ir laimėsime“, – taip skambiai į „Diemedį“ kreipėsi Griškabūdžio (Šakių r.) ansamblio „Nova“ vadovė Nijolė Černevičienė. Kolektyvas gyvuoja nuo 1986 metų – užtenka ir patirties, ir išminties, vertina tai, kas tikra. Kaip ir kiti kolektyvai jubiliatams bei renginyje dalyvaujantiems kalvarijiečiams „Nova“ skyrė savo dainų iš gausaus zanavykiško repertuaro.
„Rėmolee“ – kieno tai kolektyvas?

Ne, ne iš užsienių, bet iš toli, iš Sedos į Kalvariją atvykęs folkloro ansamblis (vardas nuo Rimolių piliakalnio). Smagūs žemaičiai atsivežė ir jaunimo būrelį – „Rėmoliokaa“… Netrumpas būtų pasakojimas apie svečius, puoselėjančius žemaičių pasaulėžiūros, papročių, tarmės grožį – trupinėliu šio turto pasidalijo su „Diemedžiu“. Didžiai džiaugėsi čia pakviesti ir linkėjo visokio gėrio, nes „25 metai – dar pati jaunystė!“ Na, o Marijampolės kultūros centro ansamblis „Žibinyčia“, vadovaujamas Žydrūno Rutkausko – arčiausias bičiulis, taip pat negailėjo nei linkėjimų, nei melodijų…

„Sena pateikti naujai“

Po muzikinių ir kitokių sveikinimų ypatinga scenografija švytinčioje scenos (ir ne tik) erdvėje suskambo varpo dūžiai, pasklido stebuklinga šviesa – taip prasidėjo misterija „Laiko tėkmėje“. Scenarijaus ir muzikos autorė, režisierė – Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė, viso sudėtingo ir daug prasmių atskleidžiančio vyksmo centre – „Diemedžio“ ansamblis. Tačiau šį kūrinį galėtume palyginti su daugiasluoksne simfonija (pagal sudėtingumą), tad spalvų ir vaizdų, muzikinių improvizacijų gausą sukūrė dar keli kolektyvai. Marijampolės kultūros centro šokio studija „Arabeskas“ (vadovė Daina Misiukevičienė), grupė „Age“ (vadovas Giedrius Katilius), šokio ir ugnies studija „Čiutyta“ (vadovė Vida Bagdonienė) kartu su ansambliu pasakojo istoriją…

Apie tai, kaip žmonės gyvena metų laikų tėkmėje – ar prieš šimtmečius, ar dabar. Gal ir buvo netikėta, kai pirmą kartą nuskambėjo… Donelaičio „Metų“ hegzametras (pačios Žydruolės įskaitytas), persipindamas su melodijomis, šokiais, apeigų simboliais… „Svarbu semtis iš praeities, prisiminti ir priminti papročius, apeigas, giluminius mūsų tautos kultūros klodus, tačiau noriu ir siekiu sena pateikti naujai, šiandienos žmogui, – sako Žydruolė, jau seniai pasinėrusi į modernųjį folklorą. – „Laiko tėkmėje“ – ir toks, ir kitoks amžius, todėl susipina ir senosios melodijos, ir rokas.

Džiaugiuosi, kad grupė „Age“ pritarė mano idėjai ir aranžavo dešimt dainų. Įspūdingas darbas! Pagal mano muziką „Arabeskas“ ir „Čiutyta“ sukūrė šokius… Ugnis visada labai svarbu, ugnies šokiai žymi kiekvieno metų laiko ribą. Pačios misterijos tema, sakyčiau, paprasta: pasakojame apie žmonių gyvenimą kintant metų laikams, bėgant laikui.

Vyksmo centre – Jorytė, jos vestuvėmis prasideda pasakojimas. Ruduo – vestuvių metas, žiemą apeigos jau kitos: laukiame Saulės, ruošiamės ją sutikti. Pavasarį Jorytė šaukia gerves – atgimimas, vasarą – Rasos… Džiaugiuosi, kad Kalvarijoje buvo gražiai įgyvendinamas projektas „Kultūros jungia žmones“, buvo įvairių renginių – ir mes galėjome įgyvendinti jau senoką (trukdė pandemija) sumanymą. Sumanymų gali turėti, bet svarbu, kad galėtum juos įgyvendinti“.

Nijolė LINIONIENĖ