Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Sovietų valdžios priešai – ir Rygiškių Jono gimnazijoje

Okupavus Lietuvą, rezistencinė kova truko apie 10 metų: 1945–1955 m. Tie, kas nenorėjo paklusti sovietų valdžiai, nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje, lankstytis okupantams, išėjo į miškus, tapo „miškiniais.“ Dalis jaunimo buvo jų ryšininkai, padėjėjai. Visi jie buvo laikomi sovietų valdžios priešais, persekiojami, gaudomi, žudomi ir kankinami. Net už Stalino vardo paniekinimą, ištarimą nepagarbiai jau galėjo būti žmogus sušaudytas ar ištremtas.

 

Šiemet pavasarį, eidamas 88 metus, mirė buvęs krašto apsaugos viceministras, politinis kalinys, buvęs Jonavos meras Edmundas Simanaitis. Jis yra buvęs Rygiškių Jono gimnazijos mokinys, vytenietis. Žurnalistų draugijos, Kaimo rašytojų sąjungos, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys parašė daugybę knygų apie vyteniečius, partizanus ir laisvės kovas.

Šiemet pavasarį, eidamas 88 metus, mirė buvęs krašto apsaugos viceministras, politinis kalinys, buvęs Jonavos meras Edmundas Simanaitis. Jis yra buvęs Rygiškių Jono gimnazijos mokinys, vytenietis. Žurnalistų draugijos, Kaimo rašytojų sąjungos, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys parašė daugybę knygų apie vyteniečius, partizanus ir laisvės kovas.

Gimnazistai nebuvo abejingi
1945 m. susikūrė Vytenio laisvės kovotojų būrys, bet jo nariai dar nebuvo tikrieji partizanai, tik kandidatai. Tauro partizanų apygardos vadovybė duodavo jiems užduotis: sekti partorgus, susprogdinti geležinkelį, kad nevežtų žmonių Sibiran, platinti atsišaukimus, slaptą literatūrą. Daug tarp jų buvo Rygiškių Jono gimnazijos mokinių. Vos po metų būrys buvo demaskuotas, čekistai 1946 m. suėmė 12 vyteniečių, tardė. Keturi buvo sušaudyti, kiti ištremti.
1991 m. atkūrus Nepriklausomybę, pajudėjo tyrimas keturių sušaudytųjų – Algimanto Gustaičio-Kimo, Jurgio Bekampio-Šalmo, Alfonso Žukausko-Lizdeikos ir Vinco Barono-Vyšnelio byloje. Buvo kasinėjama Tuskulėnų dvaro vieta, atkasti ir visi atpažinti, o surinkti jų kaulai pervežti į Marijampolę. 2001 m. įvyko iškilmingas perlaidojimas naujosiose miesto kapinėse. Čia stovi paminklas su iškaltomis žuvusiųjų pavardėmis.
Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, pasakoja, kad kai laidų susitikimų metu į muziejų ateina buvę mokiniai, jie dalijasi prisiminimais. Tokių žmonių vis mažėja, kurie galėtų papasakoti apie tą laiką. Štai viena moteris, buvusi mokytoja, klausė, nejaugi galėjo mokytojas Kriščiukaitis išduoti vyteniečius. Apie tai daug kas kalba, bet ar gali būti tiesa? Kaip galėjo jis būti išdavikas, juk buvo toks inteligentiškas žmogus, geras mokytojas (dėstė anglų kalbą), visi jį gerbė ir mylėjo. Nejaugi buvo užverbuotas čekistų? „Į tokius klausimus atsakyti labai sunku“, – sako J. Zubavičienė.

 

Gimnazijos muziejaus stenduose – daugybė nukentėjusiųjų nuo sovietinio saugumo represijų.

Gimnazijos muziejaus stenduose – daugybė nukentėjusiųjų nuo sovietinio saugumo represijų.

Svarbu įamžinti atminimą
Daug dar yra šių kovų istorijoje baltų dėmių, neištirtų faktų. Likę gyvi vyteniečiai, buvę jų pagalbininkai stengiasi šias spragas užpildyti, leisdami atsiminimus, rinkdami informaciją. Tai Alva Sidaravičienė, Edmundas Simanaitis ir daugelis kitų.
Nukentėjusių nuo sovietinių okupantų yra šimtai. Ne vienas sako, kad reikėtų statyti paminklus ne tik žuvusiems kovotojams, bet ir jų motinoms, kurios irgi labai daug iškentėjo.
Dabartiniam jaunimui sunku suvokti, kas vyko tais laikais. Enkavedistai savo aukų nelaidodavo, užkasdavo bet kur. Lavonai buvo niekinami, paliekami patvoriuose, aikštėse. Kai kurios šeimos juos išsipirkdavo iš stribų už degtinę ir palaidodavo. Kitos iš baimės išsižadėdavo, neatpažindavo savo nužudytų artimųjų. Jų kapai liko nežinomi iki šiol.
J. Zubavičienė sako girdėjusi pasakojimų, kaip mokinius versdavo stoti į komjaunimą. Buvusi gimnazijos mokytoja O. Bartuškienė-Jasionienė, kurį laiką dirbusi savivaldybės kalbos tvarkytoja, pasakoja, kaip vos pradėjusi dirbti spintoje rado senus sąrašus tų, kurie lankydavo bažnyčią… Sigita Lankininkienė, buvusi gimnazijos mokytoja ir mokinė, prisimena, kaip buvo nurodyta pakabinti Stalino portretą klasėje ant sienos vietoje Vyties. Nebuvo iš kur jo gauti, bet viena mergaitė, pas kurią gyveno rusų kareiviai, iš jų laikraščio iškirpo ir atsinešė nedidelį Stalino portretą. Kelios mokinės jį priklijavo ant sienos po Vyčio uodega. Mokytojas Viktoras Katilius matė, o baigęs pamoką paliepė mokiniams „susitvarkyti šiukšles“, nes portretas atsiklijavo ir nusklendė žemėn… Bet mokinių neįskundė.
Visokių buvo mokytojų, visokių ir mokinių. Štai buvęs muziejaus vedėjas, mokytojas V. Peckus gimnazijos direktoriaus P. Šertvyčio nuotraukos į muziejaus stendą nekabino, nes šis buvo „raudonas“…
Su metais pasipriešinimas silpo, atvirų kovotojų mažėjo. Tik po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais vėl kilo protestai, bet buvo numalšinti. Sovietiniai propagandistai Kalantos poelgį traktavo kaip nesveiko proto žmogaus išsišokimą, o ne protesto aktą prieš okupantų režimą. Kai kas atsimena, kad vykdomojo komiteto pirmininko R. Pačėsos sūnus Remigijus su keliais kitais mokiniais surengė pritarimo aktą, atsisėdę koridoriuje ant grindų brazdino gitara ir nėjo į pamokas.

Gimnazijos muziejaus stenduose – daugybė nukentėjusiųjų nuo sovietinio saugumo represijų.Paminkle iškaltos 39 pavardės
A. Sidaravičienės iniciatyva šalia gimnazijos pastatytas paminklas žuvusiems gimnazistams. Paminklo akmeninėse plokštėse iškaltos jų pavardės (čia paminėti ir įamžinti tie, kurie nesulaužė partizano priesaikos). 39 pavardės įamžintos paminklinėje kompozicijoje, jie buvo atrinkti iš beveik 100 nukentėjusiųjų nuo sovietinių represijų. Kaip sakė A. Sidaravičienė, labai sunku buvo atrinkti, ji dirbo kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, kurio lėšomis ir finansuotas šis projektas.
I akmeninė plokštė: K. Akelaitis-Vėtra, A. S. J. Bubnys-Gusaras, G. P. Černiauskas-Švyturys, V. Dominaitis-Sūnus, V. V. Didvalis-Vidginas, V. J. Duliūnas-Laimutis, A. J. Durneika-Žvirgždas, K. Greblikas-Sakalas, V. Gruodis- Žilvitis, K. A. Gumauskas-Balandis, V. Gumauskas-Gailius, A. Karpauskas-Kurtas, R. K. Kižys-Gintaras.
II plokštė: K. Kurtinis, L. B. Lazauskaitė-Ramunė, A. Lazauskas-Šalmas, K. Liaukus-AnBo, P. J. Medelis-Delfinas, A. J. Meškevičiūtė-Vaidilutė, A. A. Mieliauskas-Seklys, K. A. Naginionis-Tauras, M.V. Navasaitis-Ainis, V. Navickas-Auksutis, J. Pauža, B. Petrauskas-Šarūnas, V. A. Puišys-Meška.
III plokštė: K. Puodžiūnas-Kirvis, J. Savičius-Uranas, A. Senkutė-Aušrelė, J. Sidabra-Brangutė, P. P. Sližauskas-Arūnas, R. Šalaševičius-Skystimas, S. Šalaševičiūtė-Našlaitė, V. S. Šalčiūnas., A. Švedas-Radastas, J. Traskauskas-Jūreivis, J. B. Vitkauskas, J. Žiūrys-Žilvitis, V. Žvingila-Šarūnas.

Pažinti juos privalu
Aldona MEŠKEVIČIŪTĖ-Vaidilutė gimė 1928 m. Geisteriškių k., Vilkaviškio apskr. Besimokydama Rygiškių Jono gimnazijoje įsitraukė į partizaninę veiklą, palaikė ryšius su partizanais, vykdė jų užduotis.
Buvo areštuota ir tris savaites saugumo tardyta. Paleista iš kalėjimo, nebaigusi 6 klasės, gavusi Vaidilutės slapyvardį pradėjo partizaniškos kovos kelią. Žuvo 1947-aisiais, būdama devyniolikos metų, Žydronių kaime ūkininko Petro Pleškaičio sodyboje įrengtame štabo bunkeryje. Saugumiečiai, išdaviko nurodomi, apsupę sodybą ilgai ieškojo slėptuvės, kol visas namo pakampes badydami durtuvais perdūrė Aldonai galvą. Jai garsiai sušukus, bunkeris buvo surastas, įvyko susišaudymas. Vaidilutė mirė, trys kiti ten buvę partizanai susisprogdino. Jų palaikai buvo niekinami Marijampolėje, o paskui užkasti iki šių dienų nežinomoje vietoje.

* * *

Leonora LAZAUSKAITĖ-Ramunė gimė ir augo Cykakalnio kaime, netoli Marijampolės. Baigė Rygiškių Jono gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Broliui Albinui pradėjus partizanauti, ją ėmė persekioti saugumas. 1946 m. ji grįžo iš Kauno į tėviškę. Čia buvo įrengta slėptuvė, kur slapstėsi partizanai ir brolis. Sodyboje įvyko susišaudymas, šeima turėjo bėgti, slapstytis. Leonora aplinkybių verčiama tapo partizane, Tauro apygardos štabo mašininke. Buvo sužeista Avikilų kaime, Leonavičių sodyboje įrengtoje slėptuvėje, kai šią apsupo enkavedistai. Sužeistą ją išvežė į Marijampolę, saugumo rūsį. Palaikai, manoma, palaidoti kaip ir daugelio kitų žvyrduobėse prie Šešupės.

* * *

Antanas DURNEIKA-Žvirgždas gimė 1927 m. Daukšių kaime, Marijampolės apskr. Po Rygiškių Jono gimnazijos baigė Kauno finansų technikumą, dirbo finansų skyriaus vedėju Gudeliuose. Išėjo į partizanus, tapo Vytauto rinktinės kovotoju Žvirgždu.
Žuvo 1948 m. paliose prie Rudės per mūšį su čekistais. Stribai jam nupjovė galvą, kurią nunešė viršininkams, tikėdamiesi gauti už tai premiją.

 

Partizano priesaika
„Aš… prisiekiu viasagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda.“

 

Naujausia informacija

  • „Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)

    2021-05-12„Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)
    Taip vadinasi nuo gegužės 5-osios „Saulėračio“ galerijoje veikianti paroda, skirta mūsų kraštą savo darbais garsinusiam (ir tebegarsinančiam iki šiol – jau iš Anapus) Romanui Krasninkevičiui. Liaudies meno meistrui, grafikui, turėjusiam išskirtinę Dievo dovaną kiaurai permatyti žmogų ir gyvenimo sanklodą bei visa tai pavaizduoti savo darbuose. Gyvenimas jam atseikėjo tiek, kad būtų užtekę ir keletui žmonių: nuo tada, kai aštuoniolikmetis buvo išvarytas į frontą – iki alinančios ligos aptemdytų paskutiniųjų metų ir dienų… Tie dešimtmečiai – tai vargas, kalėjimai, tarnyba kariuomenėje, artimųjų praradimai, gyvenimas rūsiuose ir palėpėse, globojant benamius, nuskriaustus gyvulėlius bei paukščius. Ir dienos bei naktys, nuo kitų darbų likusios ...
  • Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“

    2021-05-12Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“
    Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijoje tradicijos nesikeičia net ir įvedus nuotolinį mokymą. O kaipgi kitaip! Juk čia mokosi tokie aktyvūs vaikai ir dirba kūrybingi mokytojai. Rusų kalbos mokytoja Nina Bridžiuvienė kiekvienais metais organizuoja Abėcėlės šventę. Šiemet ji taip pat įvyko. Šeštos ir aštuntos klasės mokiniai namuose mokėsi žodžius, pasidarė kaukes ir nufilmavo puikų spektaklį „Pagrandukas“, kuriame tradiciniai pasakų žvėreliai – zuikis, lapė, vilkas, lokys eilėmis pasakojo Pagrandukui apie tai, ko jie mokosi mokykloje. Pagrindiniai šio spektaklio žiūrovai – gimnazijos penktokai, kuriems šeštoje klasėje teks rinktis antrą užsienio kalbą. Taip vaikai supažindinami su rusų kalba. Tačiau šiemet žiūrovų buvo gerokai daugiau. Sumanioji III gimnazijos ...
  • Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį

    2021-05-12Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį
    Tęsdamas pažintį su Lietuvos ūkininkais ir pramonės įmonėmis, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas svečiavosi Suvalkijoje. Aplankęs jaunąjį mėsinių galvijų augintoją ir modernią šaldytų duonos gaminių įmonę, ministras susipažino su skirtingiems sektoriams atstovaujančių veiklų pasiekimais ir kasdienybe. Karjeros kryptį padiktavo patirtis tėvų ūkyje Pirmasis K. Navicko sustojimas Suvalkijoje buvo Marijampolės savivaldybės Gudinės kaime pas mėsinių galvijų augintoją, 24-erių Mykolą Šveikauską. Jaunas vaikino amžius ir pasirinkta karjeros kryptis žavi ir stebina, tačiau jaunasis ūkininkas paaiškina, jog toks sprendimas buvo neišvengiamas. Mykolas pripažino, kad dar būdamas paauglys žinojo, jog savo gyvenimą sies su žemės ūkiu ir mėsiniais gyvuliais, mat mėsinius galvijus nemažai metų augino jo ...
  • Artu – kaip meilės glėbys…

    2021-05-08Artu – kaip meilės glėbys...
    Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg ...
  • …Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)

    2021-05-08...Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)
    2020-ieji – Tautodailės metai – nepaisant tikrai nepalankios kultūros gyvenimui ir numatytiems vyksmams situacijos, buvo ir įvairūs, ir turtingi įvairių renginių (spėtų realizuoti per trumpą laiką), išleista nemažai leidinių. Vienas tokių – Vilniaus etninės kultūros centro solidi knyga „Riešinės seniau ir dabar“. Tai antrasis (papildytas) Irenos Felomenos Juškienės sudarytas kelių dalių albumas, kurį pastudijavus galima sužinoti ir riešinių, ir pirštinių, ir antkrūtinių (retenybė) atsiradimo istoriją, pamatyti ir seniausius, muziejuose saugomus, pavyzdžius. Taip pat daug vietos skirta šių dienų mezgėjoms, pateikiama daugybė nuotraukų ir grafinių raštų pavyzdžių. Jie – iš visų Lietuvos regionų (keletas pavyzdžių ir iš Suvalkijos). Smagu, kad tarp kitų ...
  • Gausiai dalyvavo, gražiai pasirodė

    2021-05-08
    Nors situacija visose srityse tebėra sudėtinga, daugybė tradicinių, anksčiau planuotų dalykų persikėlė į virtualią erdvę, vyko ir tebevyksta. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas (jau devintasis) Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ įgavo pagreitį. Šiemet jis skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečiui paminėti. Skatinti vaikus domėtis tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą, ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus, akcentuoti tarmių reikšmę – taip apibrėžiami šio konkurso tikslai. Šiais metais „Tramtatulis“ ypatingas, nes vyko karantino sąlygomis, dalyviai buvo vertinami virtualiai, pagal pateiktus įrašus. Marijampolėje jis ypatingas ir dėl kitko: kaip niekada šiemet gausaus ...
  • PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI

    2021-05-07PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI
    Šiandien, minėdami savo profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – džiaugiamės, kad galime skleisti laisvą, gimtąja kalba parašytą žodį, ir didžiuojamės tais, kurie net tamsiausiais mūsų tautai laikais puoselėjo lietuvišką žodį, išsaugodami jį ateities kartoms. Drauge su lietuvišku žodžiu mums didžiulė vertybė yra mūsų šalies ir mūsų, žurnalistų, NEPRIKLAUSOMYBĖ. Didžiuojamės, kad esame nepriklausomas leidinys, galintis skleisti naujienas, aktualijas ir gal ne visiems malonų tiesos žodį. Tokie – NEPRIKLAUSOMI – sieksime ir išlikti. To šiandien mums linki daugelis kolegų ir bičiulių. Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus sveikina Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa ...
  • Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai

    2021-05-07Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai
    Šiomis dienomis mūsų krašto keliuose vėl pasirodė „Google Street View“ automobiliai. Jie keliauja per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas – atnaujinti Lietuvos miestų, kelių ir greitkelių vaizdus „Google“ žemėlapių platformoje. Dėl „Google Street View“ vartotojai turi galimybę virtualiai aplankyti daugumą mūsų šalies miestų, istorinius paminklus, pilis, taip pat kurortus prie jūros ir nacionalinius parkus. „Google“ pastebi, kad laikui bėgant infrastruktūra miestuose ir tarp jų keičiasi, vystosi, todėl žemėlapyje matomus vaizdus svarbu reguliariai atnaujinti, o nauji vaizdai vartotojams padės dar geriau orientuotis įvairiose vietovėse. „Street View“ funkcija suteikia galimybę matyti 360 laipsnių vaizdus iš gatvių, susipažinti su kultūriniu ir nacionaliniu ...
  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...
  • Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje

    2021-05-05Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje
    Netoli Platelių esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke „auga“ neįprastos istoriją įamžinančios obelys. Ten Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo iniciatyva „sodinamas“ Lietuvos litvakų Atminties sodas… Obelys neįprastos: kalvių iš metalų nukaltos – o ir obuoliai neįprasti. Juose įrašyti žinomiausių žydų bendruomenės asmenų ar lietuvių žydų gelbėtojų vardai. Šiuo metu jau auga (Lietuvos žemėlapio kontūre) 57 obelys. Vilkaviškio žydų bendruomenei bus skirta 58-oji. Šios atminties obelys primena ketvirtadalį visų iki 1941 metų buvusių Lietuvos žydų bendruomenių.Sode jau „pasodinta“ Pilviškių žydų bendruomenės obelis. Pradžioje obelis sodino tik žydiškos organizacijos bei litvakų išeiviai. Palengva savo buvusius kaimynus pradėjo įamžinti ir lietuvių bendruomenės. Darbėnų žydų bendruomenei ...
  • Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą

    2021-05-03Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą
    Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys Šiandien Europos Parlamentas uždegė žalią šviesą visos Europos atsivėrimui – taip vadinamo ES COVID-19 pažymėjimo įvedimui, kuris turėtų įsigalioti jau nuo birželio. Esu tikras, kad tai yra tiesiausias kelias mums visiems grįžti į įprastą gyvenimą. Atskiros Europos šalys savarankiškai jau svarstė ar tebesvarsto ne vieną aplinkkelį ar šunkelį, bet šiandien tiesiog būtinas bendras ir greitai veikiantis sprendimas. Būtent ES COVID-19 sertifikatas leis Europai bendrai ir kiekvienai ES šaliai atskirai pradėti lipti iš socialinės ir ekonominės duobės, į kurią įstūmė pandemija. Europinis COVID-19 sertifikatas reiškia daug daugiau nei vien ...