Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Sovietų valdžios priešai – ir Rygiškių Jono gimnazijoje

Okupavus Lietuvą, rezistencinė kova truko apie 10 metų: 1945–1955 m. Tie, kas nenorėjo paklusti sovietų valdžiai, nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje, lankstytis okupantams, išėjo į miškus, tapo „miškiniais.“ Dalis jaunimo buvo jų ryšininkai, padėjėjai. Visi jie buvo laikomi sovietų valdžios priešais, persekiojami, gaudomi, žudomi ir kankinami. Net už Stalino vardo paniekinimą, ištarimą nepagarbiai jau galėjo būti žmogus sušaudytas ar ištremtas.

 

Šiemet pavasarį, eidamas 88 metus, mirė buvęs krašto apsaugos viceministras, politinis kalinys, buvęs Jonavos meras Edmundas Simanaitis. Jis yra buvęs Rygiškių Jono gimnazijos mokinys, vytenietis. Žurnalistų draugijos, Kaimo rašytojų sąjungos, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys parašė daugybę knygų apie vyteniečius, partizanus ir laisvės kovas.

Šiemet pavasarį, eidamas 88 metus, mirė buvęs krašto apsaugos viceministras, politinis kalinys, buvęs Jonavos meras Edmundas Simanaitis. Jis yra buvęs Rygiškių Jono gimnazijos mokinys, vytenietis. Žurnalistų draugijos, Kaimo rašytojų sąjungos, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys parašė daugybę knygų apie vyteniečius, partizanus ir laisvės kovas.

Gimnazistai nebuvo abejingi
1945 m. susikūrė Vytenio laisvės kovotojų būrys, bet jo nariai dar nebuvo tikrieji partizanai, tik kandidatai. Tauro partizanų apygardos vadovybė duodavo jiems užduotis: sekti partorgus, susprogdinti geležinkelį, kad nevežtų žmonių Sibiran, platinti atsišaukimus, slaptą literatūrą. Daug tarp jų buvo Rygiškių Jono gimnazijos mokinių. Vos po metų būrys buvo demaskuotas, čekistai 1946 m. suėmė 12 vyteniečių, tardė. Keturi buvo sušaudyti, kiti ištremti.
1991 m. atkūrus Nepriklausomybę, pajudėjo tyrimas keturių sušaudytųjų – Algimanto Gustaičio-Kimo, Jurgio Bekampio-Šalmo, Alfonso Žukausko-Lizdeikos ir Vinco Barono-Vyšnelio byloje. Buvo kasinėjama Tuskulėnų dvaro vieta, atkasti ir visi atpažinti, o surinkti jų kaulai pervežti į Marijampolę. 2001 m. įvyko iškilmingas perlaidojimas naujosiose miesto kapinėse. Čia stovi paminklas su iškaltomis žuvusiųjų pavardėmis.
Judita Zubavičienė, Rygiškių Jono gimnazijos muziejaus vedėja, pasakoja, kad kai laidų susitikimų metu į muziejų ateina buvę mokiniai, jie dalijasi prisiminimais. Tokių žmonių vis mažėja, kurie galėtų papasakoti apie tą laiką. Štai viena moteris, buvusi mokytoja, klausė, nejaugi galėjo mokytojas Kriščiukaitis išduoti vyteniečius. Apie tai daug kas kalba, bet ar gali būti tiesa? Kaip galėjo jis būti išdavikas, juk buvo toks inteligentiškas žmogus, geras mokytojas (dėstė anglų kalbą), visi jį gerbė ir mylėjo. Nejaugi buvo užverbuotas čekistų? „Į tokius klausimus atsakyti labai sunku“, – sako J. Zubavičienė.

 

Gimnazijos muziejaus stenduose – daugybė nukentėjusiųjų nuo sovietinio saugumo represijų.

Gimnazijos muziejaus stenduose – daugybė nukentėjusiųjų nuo sovietinio saugumo represijų.

Svarbu įamžinti atminimą
Daug dar yra šių kovų istorijoje baltų dėmių, neištirtų faktų. Likę gyvi vyteniečiai, buvę jų pagalbininkai stengiasi šias spragas užpildyti, leisdami atsiminimus, rinkdami informaciją. Tai Alva Sidaravičienė, Edmundas Simanaitis ir daugelis kitų.
Nukentėjusių nuo sovietinių okupantų yra šimtai. Ne vienas sako, kad reikėtų statyti paminklus ne tik žuvusiems kovotojams, bet ir jų motinoms, kurios irgi labai daug iškentėjo.
Dabartiniam jaunimui sunku suvokti, kas vyko tais laikais. Enkavedistai savo aukų nelaidodavo, užkasdavo bet kur. Lavonai buvo niekinami, paliekami patvoriuose, aikštėse. Kai kurios šeimos juos išsipirkdavo iš stribų už degtinę ir palaidodavo. Kitos iš baimės išsižadėdavo, neatpažindavo savo nužudytų artimųjų. Jų kapai liko nežinomi iki šiol.
J. Zubavičienė sako girdėjusi pasakojimų, kaip mokinius versdavo stoti į komjaunimą. Buvusi gimnazijos mokytoja O. Bartuškienė-Jasionienė, kurį laiką dirbusi savivaldybės kalbos tvarkytoja, pasakoja, kaip vos pradėjusi dirbti spintoje rado senus sąrašus tų, kurie lankydavo bažnyčią… Sigita Lankininkienė, buvusi gimnazijos mokytoja ir mokinė, prisimena, kaip buvo nurodyta pakabinti Stalino portretą klasėje ant sienos vietoje Vyties. Nebuvo iš kur jo gauti, bet viena mergaitė, pas kurią gyveno rusų kareiviai, iš jų laikraščio iškirpo ir atsinešė nedidelį Stalino portretą. Kelios mokinės jį priklijavo ant sienos po Vyčio uodega. Mokytojas Viktoras Katilius matė, o baigęs pamoką paliepė mokiniams „susitvarkyti šiukšles“, nes portretas atsiklijavo ir nusklendė žemėn… Bet mokinių neįskundė.
Visokių buvo mokytojų, visokių ir mokinių. Štai buvęs muziejaus vedėjas, mokytojas V. Peckus gimnazijos direktoriaus P. Šertvyčio nuotraukos į muziejaus stendą nekabino, nes šis buvo „raudonas“…
Su metais pasipriešinimas silpo, atvirų kovotojų mažėjo. Tik po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais vėl kilo protestai, bet buvo numalšinti. Sovietiniai propagandistai Kalantos poelgį traktavo kaip nesveiko proto žmogaus išsišokimą, o ne protesto aktą prieš okupantų režimą. Kai kas atsimena, kad vykdomojo komiteto pirmininko R. Pačėsos sūnus Remigijus su keliais kitais mokiniais surengė pritarimo aktą, atsisėdę koridoriuje ant grindų brazdino gitara ir nėjo į pamokas.

Gimnazijos muziejaus stenduose – daugybė nukentėjusiųjų nuo sovietinio saugumo represijų.Paminkle iškaltos 39 pavardės
A. Sidaravičienės iniciatyva šalia gimnazijos pastatytas paminklas žuvusiems gimnazistams. Paminklo akmeninėse plokštėse iškaltos jų pavardės (čia paminėti ir įamžinti tie, kurie nesulaužė partizano priesaikos). 39 pavardės įamžintos paminklinėje kompozicijoje, jie buvo atrinkti iš beveik 100 nukentėjusiųjų nuo sovietinių represijų. Kaip sakė A. Sidaravičienė, labai sunku buvo atrinkti, ji dirbo kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, kurio lėšomis ir finansuotas šis projektas.
I akmeninė plokštė: K. Akelaitis-Vėtra, A. S. J. Bubnys-Gusaras, G. P. Černiauskas-Švyturys, V. Dominaitis-Sūnus, V. V. Didvalis-Vidginas, V. J. Duliūnas-Laimutis, A. J. Durneika-Žvirgždas, K. Greblikas-Sakalas, V. Gruodis- Žilvitis, K. A. Gumauskas-Balandis, V. Gumauskas-Gailius, A. Karpauskas-Kurtas, R. K. Kižys-Gintaras.
II plokštė: K. Kurtinis, L. B. Lazauskaitė-Ramunė, A. Lazauskas-Šalmas, K. Liaukus-AnBo, P. J. Medelis-Delfinas, A. J. Meškevičiūtė-Vaidilutė, A. A. Mieliauskas-Seklys, K. A. Naginionis-Tauras, M.V. Navasaitis-Ainis, V. Navickas-Auksutis, J. Pauža, B. Petrauskas-Šarūnas, V. A. Puišys-Meška.
III plokštė: K. Puodžiūnas-Kirvis, J. Savičius-Uranas, A. Senkutė-Aušrelė, J. Sidabra-Brangutė, P. P. Sližauskas-Arūnas, R. Šalaševičius-Skystimas, S. Šalaševičiūtė-Našlaitė, V. S. Šalčiūnas., A. Švedas-Radastas, J. Traskauskas-Jūreivis, J. B. Vitkauskas, J. Žiūrys-Žilvitis, V. Žvingila-Šarūnas.

Pažinti juos privalu
Aldona MEŠKEVIČIŪTĖ-Vaidilutė gimė 1928 m. Geisteriškių k., Vilkaviškio apskr. Besimokydama Rygiškių Jono gimnazijoje įsitraukė į partizaninę veiklą, palaikė ryšius su partizanais, vykdė jų užduotis.
Buvo areštuota ir tris savaites saugumo tardyta. Paleista iš kalėjimo, nebaigusi 6 klasės, gavusi Vaidilutės slapyvardį pradėjo partizaniškos kovos kelią. Žuvo 1947-aisiais, būdama devyniolikos metų, Žydronių kaime ūkininko Petro Pleškaičio sodyboje įrengtame štabo bunkeryje. Saugumiečiai, išdaviko nurodomi, apsupę sodybą ilgai ieškojo slėptuvės, kol visas namo pakampes badydami durtuvais perdūrė Aldonai galvą. Jai garsiai sušukus, bunkeris buvo surastas, įvyko susišaudymas. Vaidilutė mirė, trys kiti ten buvę partizanai susisprogdino. Jų palaikai buvo niekinami Marijampolėje, o paskui užkasti iki šių dienų nežinomoje vietoje.

* * *

Leonora LAZAUSKAITĖ-Ramunė gimė ir augo Cykakalnio kaime, netoli Marijampolės. Baigė Rygiškių Jono gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Broliui Albinui pradėjus partizanauti, ją ėmė persekioti saugumas. 1946 m. ji grįžo iš Kauno į tėviškę. Čia buvo įrengta slėptuvė, kur slapstėsi partizanai ir brolis. Sodyboje įvyko susišaudymas, šeima turėjo bėgti, slapstytis. Leonora aplinkybių verčiama tapo partizane, Tauro apygardos štabo mašininke. Buvo sužeista Avikilų kaime, Leonavičių sodyboje įrengtoje slėptuvėje, kai šią apsupo enkavedistai. Sužeistą ją išvežė į Marijampolę, saugumo rūsį. Palaikai, manoma, palaidoti kaip ir daugelio kitų žvyrduobėse prie Šešupės.

* * *

Antanas DURNEIKA-Žvirgždas gimė 1927 m. Daukšių kaime, Marijampolės apskr. Po Rygiškių Jono gimnazijos baigė Kauno finansų technikumą, dirbo finansų skyriaus vedėju Gudeliuose. Išėjo į partizanus, tapo Vytauto rinktinės kovotoju Žvirgždu.
Žuvo 1948 m. paliose prie Rudės per mūšį su čekistais. Stribai jam nupjovė galvą, kurią nunešė viršininkams, tikėdamiesi gauti už tai premiją.

 

Partizano priesaika
„Aš… prisiekiu viasagalinčio Dievo akivaizdoje vardan kritusių brolių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę uoliai dirbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymo darbą, nesigailėdamas nei jėgų, nei gyvybės, griežtai pildyti vadovybės įsakymus, didžiausioje paslaptyje laikyti veikimą, nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams. Man yra žinoma, kad už šios priesaikos sulaužymą būsiu baustas mirties bausme. Tai, ką pasižadu, tegu Dievas užlaikyti man padeda.“

 

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.