Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Suvalkų koridorius

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.

 

Nors gyvenimą ir karjerą buvo pradėjusi kurti Vilniuje, nuosavą verslą Ieva Vasiliauskaitė įsteigė gimtinėje.

Nors gyvenimą ir karjerą buvo pradėjusi kurti Vilniuje, nuosavą verslą Ieva Vasiliauskaitė įsteigė gimtinėje.

Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada
Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, kad konkrečių reikalavimų darbo vietai nekėlė ir tiesiog atsidavė likimui į rankas.
– Kartą visai netyčia pamačiau darbo skelbimą, kuriame buvo ieškoma pardavimų specialisto dirbti su Julijos Žižės prekės ženklo „Wear Mad By July“ drabužiais. Mada, grožis ir estetika buvo mano interesų lauke – ilgai negalvojusi išsiunčiau gyvenimo aprašymą. Nors vadybos įgūdžių neturėjau, mano pačios nuostabai, buvau pakviesta dirbti. Matyt, entuziazmas, noras dirbti ir savarankiškai sukauptos žinios nulėmė darbdavių pasirinkimą, – svarstė mergina.
Susidomėjo makiažo subtilybėmis
Pradėjusi suktis aplinkoje, kurioje šmėžavo mados naujienos, kurioje buvo aktuali grožio, estetikos tema, Ieva šia sritimi ėmė domėtis dar labiau. Ne tik grožis ir stilius, susijęs su apranga, drabužiais ir aksesuarais, jai tapo įdomus. Ieva ėmė smalsauti, kokios tendencijos vyrauja makiažo pasaulyje. Susipažinusi su teorija sako ėmusis domėtis ir praktika, todėl pradėjo lankyti „Makiažo akademiją“. Draugės, sužinojusios, kad Ieva turi naujų įgūdžių, ėmė prašyti, kad jas pagražintų. Ypač tokį pageidavimą ėmė reikšti draugės ir pažįstamos iš gimtojo krašto.
– Atsiradus tokiam poreikiui, pamaniau, kad galėčiau su tuo dirbti rimčiau. Galvojau, susirasiu kokią nors darbo vietą Marijampolėje ir savaitgaliais grįžusi į gimtinę galėsiu pagražinti ne tik drauges ir pažįstamas, bet ir susirasti kitų klienčių. Aš ir pati grįžusi namo dažnai nerasdavau specialistės, kuri atitiktų mano poreikius ir norus. Pamaniau, kad tai būtų puiki proga pradėti kažką naujo ir dar papildomai užsidirbti. Deja, tinkamų patalpų taip ir neradau, todėl ėmė bręsti mintis apie nuosavą darbo vietą, – paaiškino Ieva.

 

„Studio IV“ atsirado norint susikurti sau vizažistės darbo vietą, bet išėjo taip, kad savininkė su teptukais vis dar nedirba. Kol kas tam tiesiog neturi laiko.

„Studio IV“ atsirado norint susikurti sau vizažistės darbo vietą, bet išėjo taip, kad savininkė su teptukais vis dar nedirba. Kol kas tam tiesiog neturi laiko.

Grožis ir mada – vienoje vietoje
Mergina prisipažino, kad mintis kada nors sukurti nuosavą verslą visada kirbėjo jos galvoje – svajojo, kad turės kavinę ar užkandinę. Net ir pavadinimą seniai buvo sugalvojusi – „Studio IV“. Tik bėda ta, kad grožio virtuvę ji išmanė kur kas geriau, nei maisto, o noras gražinti drauges privertė žengti lemtingą žingsnį nuosavo verslo link.
– Nors pradinė mintis buvo susikurti aplinką, kurioje galėčiau dirbti viena, mano seniai sugalvotame pavadinime yra užkoduotas žodis „studija“. Jis ir apibrėžė būsimo verslo sampratą. Taip ėmė formuotis „Sudio IV“ vizija. Kadangi dirbau su žmonėmis, kurie sukasi mados ir grožio pasaulyje, grožio sąvoka man buvo suprantama ne tik kaip drabužiai, bet ir kaip tvarkingi plaukai, gražūs nagai, skaisti oda. Pamaniau, kad šalia manęs galėtų dirbti ir kiti grožio specialistai – kirpėjos, manikiūro, pedikiūro, odos priežiūros, makiažo meistrai. Norėjau, kad į studiją atėję klientai gautų platesnį spektrą paslaugų, todėl prie grožio paslaugų pridėjau ir drabužių bei aksesuarų pardavimą, – paaiškino I. Vasiliauskaitė.

 

Įžengus į studiją klientus pasitinka erdvė. Ieva sako, kad tai ir yra šios studijos privalumas. „Erdvės neskirstėme zonomis, kad atėję klientai galėtų ne tik gauti paslaugą, bet ir pabendrauti, pasidalinti mintimis, emocijomis ir įspūdžiais“, – sakė mergina.

Įžengus į studiją klientus pasitinka erdvė. Ieva sako, kad tai ir yra šios studijos privalumas. „Erdvės neskirstėme zonomis, kad atėję klientai galėtų ne tik gauti paslaugą, bet ir pabendrauti, pasidalinti mintimis, emocijomis ir įspūdžiais“, – sakė mergina.

Svarbiausia tikėti tuo, ką darai
Išsinuomojusi patalpas Vytauto gatvėje mergina ėmėsi darbo. Viena pati susitvarkė dokumentus, samdė statybininkus, pati kūrė interjero dizainą. Kai patalpos buvo įrengtos, ėmė ieškoti su ja norinčių dirbti specialistų. Ieva džiaugiasi, kad paieškos ilgai neužtruko.
– Ilgai šnekinti, įkalbinėti nereikėjo. Kai pats šimtu procentų tiki savo idėja ir tuo, ką darai, žmonės reaguoja teigiamai ir sutinka padėti, bendradarbiauti. Taip nutiko ir su meistrais, – džiaugėsi mergina.
Balandžio pabaigoje duris atvėrusioje studijoje darbai jau įgavę pagreitį. Čia darbuojasi dvi manikiūro ir pedikiūro, penkios makiažo meistrės, med. kosmetologė, specialistės, priauginančios blakstienas, tvarkančios antakius. Yra 2 vietos kirpėjoms, kurių Ieva vis dar laukia prisijungiant prie „Studio IV“ komandos.
– Specialistų yra po du ir daugiau todėl, kad kiekvienas meistras dirba skirtingai. Jei klientui nepatiktų vieno darbas, jis galėtų eiti pas kitą. Nors klientų trūkumo nejaučiame, stengiamės juos išsaugoti, nes būtent jų nuomonė lemia bendrą įmonės įvaizdį, – paaiškino Ieva.

Į gimtąjį kraštą sugrįžo vedama sentimentų
Paklausta, kodėl vis dėlto ryžosi sostinę iškeisti į Marijampolę, mergina džiugiai atsako, kad čia ją grįžti privertė sentimentai.
– Nors gimiau ir augau Vilkaviškyje, Marijampolė mane visada traukė. Čia atvažiuodavau laiką leisti su draugais, čia patirta daug džiugių akimirkų. Kai ėmiau galvoti apie verslą, nekilo klausimų, kur jį kursiu. Atsakymas buvo aiškus – Marijampolėje. Tiesa, ne tik nostalgiški prisiminimai buvo svarus argumentas. Tokios vietos, kokią sukūriau ir pristačiau visuomenei, čia iki tol nebuvo. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose panašių studijų yra tekę matyti. Marijampolėje žmonės taip pat domisi naujovėmis, ieško kažko netikėto, įdomaus. Gyventojai yra išsilavinę, turi skonį, supratimą apie grožį ir madą. Tai ir paskatino studiją įkurti čia. Kol kas esu patenkinta darbo rezultatais, lūkesčiai pamažu pildosi. Dar apie pelną kalbėti anksti, bet viskas juda teisinga linkme, – džiaugėsi Ieva.

Kaip sako Ieva, jos studijoje susitinka mada ir grožis. Čia atliekamos ir grožio procedūros, prekiaujama drabužiais, aksesuarais. Čia taip pat rengiami įvairūs seminarai ir mokymai. Artimiausias – sveikos gyvensenos. Ieva sako, kad svarbus yra ne tik išorinis, bet ir vidinis grožis.

Kaip sako Ieva, jos studijoje susitinka mada ir grožis. Čia atliekamos ir grožio procedūros, prekiaujama drabužiais, aksesuarais. Čia taip pat rengiami įvairūs seminarai ir mokymai. Artimiausias – sveikos gyvensenos. Ieva sako, kad svarbus yra ne tik išorinis, bet ir vidinis grožis.

Marijampoliečiai nuoširdesni, bet kartu ir atsargesni
Mergina sako, kad daug kas, sužinojęs, jog į Marijampolę ji grįžo palikusi gyvenimą sostinėje, nustemba. Savo sprendimu Ieva džiaugiasi ir sako, kad gyventi, dirbti regione jai patinka dėl lėtesnio tempo ir nuoširdesnių žmonių.
– Nededu taško ir nesakau, kad negrįšiu į Vilnių. Mane ten dar daug kas laiko ir dažnai ten būnu, bet bėda ta, kad sostinėje nuolat bėgi, leki. Čia viskas vyksta kur kas lėčiau ir ramiau – tai man ypač patinka. Tiesa, reikia pripažinti, kad kartais pasiilgstu to šurmulio, tačiau jo pasiilgusi bet kada į jį galiu grįžti. Dar vienas buvimo Marijampolėje privalumas – nuoširdūs ir paprasti žmonės. Iš tiesų, žmonės čia bendrauja šilčiau ir artimiau – sostinėje daugiau paisoma savęs, savo interesų. Visgi priešingai nei Marijampolėje, Vilniuje žmonės lengviau priima naujoves. Turi praeiti laiko, kad žmonės įsitikintų, jog naujai atsiradusi paslauga yra reikalinga, patogi ir patikima, – miestų skirtumus vardijo Ieva.

Svarbiausia tikėti ir pasitikėti
Į klausimą, kas buvo sunkiausia pradedant kurti nuosavą verslą ir ką ji darytų kitaip, jaunoji verslininkė atsakė: „Sunku nebuvo. Kai labai tiki savo idėja ir žinai, kad viskas bus gerai, kad kitaip tiesiog būti negali, kai turi konkrečią viziją ir norą, viskas pavyksta. Labai svarbu nepritrūkti entuziazmo ir neprarasti tikėjimo, nes kai tiki, ir kiti lengviau patiki tavo idėja. Žinoma, esu labai dėkinga draugams, artimiesiems, kurie palaikė, mamai, kuri dažnai patardavo, padėdavo, nukreipdavo teisinga linkme. O ką daryčiau kitaip? Turbūt nieko, daryčiau viską taip pat, nes tai, ką turiu dabar, ir yra taip, kaip įsivaizdavau ir apie ką svajojau. Nors gal ir nevisai taip… Juk studiją kūriau galvodama, kad pati darysiu makiažą, tačiau išėjo taip, jog pati su teptukais nedirbu. Kol kas tam tiesiog nėra laiko.“

Naujausia informacija

  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.