Suvalkija, kaip ir visa Lietuva, mena kunigą disidentą Alfonsą Svarinską, kuris už religinę ir tautinę veiklą sovietinės valdžios buvo net tris kartus nuteistas kalėti lageriuose. O Lietuvoje tikinčiųjų minios rinkdavosi paklausyti jo pamokslų, dalyvauti jo aukojamose mišiose. Penkerius metus (1971–1976 m.) A. Svarinskas buvo Igliaukos Švento Kazimiero parapijos klebonas, kartu aptarnaudamas ir gretimą Patilčių parapiją. 

Lina Lukšienė A. Svarinską prisimena kaip linksmą, geros širdies kunigą, atsidavusį Bažnyčiai ir žmonėms.

Už pogrindinę, antisovietinę veiklą – dešimtmečiai kalėjimo ir tremčių
Ukmergės r. 1925 m. gimęs A. Svarinskas, dar besimokydamas gimnazijoje, o vėliau ir studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje (1942–1946 m.), įsitraukė į pogrindinę veiklą. 1946 m. pavasarį jis išėjo pas partizanus, o gruodį buvo areštuotas. Po trijų mėnesių tardymo ir kankinimų nuteistas 10 m. pataisos lagerio ir 5 m. tremties. Kalint Komijos (Rusija) lageryje 1954 m. vyskupo P. Ramanausko slapta įšventintas į kunigus.
Grįžęs į Lietuvą A. Svarinskas netrukus (1958 m.) už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą vėl nuteistas šešeriems metams. Iki 1964 m. kalėjo Mord­vijos lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. Jis buvo perkeltas į ypatingo režimo kalėjimą. 1964 m. balandį išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą buvo nuolat sekamas saugumo, daugiau kaip pusantrų metų negavo leidimo dirbti kunigu. Po 6-erių metų darbo Miroslave ir 9 mėn. Kudirkos Naumiestyje, 1971 m. paskirtas Igliaukos Švento Kazimiero parapijos klebonu. 1976 m. iš čia ištremtas į Viduklę.
Kunigas bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikoje“, o 1978 m. kartu su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku, J. Zdebskiu ir V. Vėlavičiumi įkūrė Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.
Už pogrindinę, antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. A. Svarinskas buvo areštuotas trečią kartą ir nuteistas 7 m. griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. Tik tarpininkaujant JAV prezidentui R. Reiganui 1988 m. kunigas paleistas iš lagerio ir ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į tėvynę.
Į Lietuvą A. Svarinskas sugrįžo paskelbus Nepriklausomybę. Dirbo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu, buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmas šias pareigas ėjęs Lietuvoje dvasininkas, vėliau – Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas. 1991 m. išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Mirė monsinjoras 2014 metais sulaukęs 90 m.

A. Svarinskas su naujais tautiniais procesijų drabužiais pasipuošusiomis bažnyčios patarnautojomis.

Į Igliauką žmonės traukė klausytis drąsių pamokslų
Apie į Igliauką atvykusį naują kunigą apylinkės tikintieji sužinojo labai greitai. A. Svarinskas mokėjo atrasti kelią, vedantį į žmogaus dvasios gelmes. Daugiau ar mažiau žmonių į pamaldas ateidavo, bažnyčioje degdavo žvakės ir klebonas sakydavo drąsius pamokslus. Bažnyčia pilnėjo. Parapijiečius taip pat traukė ir kunigo mokėjimas bendrauti: ar šventoriuje, ar gyvenvietėje sutikęs visada užkalbindavo, paklausdavo, kaip sekasi, o kartu ir bažnyčios remonto rūpesčiais pasidalindavo.
Igliaukiečiai palaikė Bažnyčiai ir žmonėms pasiaukojantį kunigą – surinkta tuo laiku neįtikėtinai didelė 60 tūkst. rublių suma. Už juos klebonas remontavo bažnyčią: keitė grindis, dažė sienas, įvedė centrinį šildymą.
„Kunigas ėjo į dirbtuves, fermas, bendravo su mokytojais, mokiniais, visus kalbino, – pasakoja igliaukietė Lina Lukšienė. – Taip visa parapija įsitraukė į bažnyčios remontą. Nevengė fizinio darbo ir pats – dirbo kartu su visais. Šilta, jauki bažnyčia dar labiau traukė tikinčiuosius. Nors mums, vaikams, iš pradžių būdavo nedrąsu, klebonas atrodė griežtas, bet iš tikrųjų buvo be galo linksmas ir labai geros širdies. Kai mes su mama atsikėlėme į Igliauką, buvau vienuolikos metų. Klebonas, pastebėjęs, kaip varganai mes gyvename, man, mažiausiai šeimoje, padovanojo raudoną žieminį paltuką. O sutikęs kur būdavo pagauna į glėbį, už nosies pagriebia ir klausia, ar mylėsiu kleboną. Visi Igliaukos vaikai patarnaudavome bažnyčioje. Po Velykų kunigas rengdavo šventes, veždavo į ekskursijas.
Pamokslus sakė drąsius, nieko nebijojo, tačiau niekada nieko neįžeidinėjo, kalbėjo nepiktai, nors bedievius komunistais išvadinęs nekart. Klebonas vis pabrėždavo, kad svarbiausia yra Dievas, o per jį ateina Laisvė. Drąsiai ir atvirai kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tikėjimą ir Dievo įsakymų laikymąsi.
Didžiausią įspūdį igliaukiečiams paliko A. Svarinsko kova su girtavimu – visiškai jokio alkoholio laidotuvėse! Sakydavo: „Jeigu sužinosiu, nelaidosiu.“ Apie tai kalbėjo bažnyčioje, liepė pasižadėti, kad blaivininkais būsime visą gyvenimą.“

Igliauka išlydi A. Svarinską į Viduklę…

Rūpinosi vaikų pastoracija
Į didesnius Igliaukos namus A. Svarinskas sukviesdavo būrelį vaikų, kuriuos katekizmo mokydavo jo pakviestos vienuolės. Tikriausiai ne vienas to meto vaikų turi išsaugojęs klebono padovanotą šventą paveikslėlį Pirmos komunijos atminimui.
„Didžiausia kunigo pagalbininkė, jo rankos, buvo Emilija Rimšelytė – vienuolė, eucharistietė, vargonininkė. Ją klebonas atsivežė iš Vilniaus, kilusi buvo iš Šalčininkų krašto. Emilija buvo ypač atsidavusi bažnyčiai“, – pasakoja L. Lukšienė, vartydama vienuolės surinktą nuotraukų albumą. Jį, išsaugotą Linos, galėjo pavartyti visi Igliaukos bažnyčioje surengtoje parodoje, skirtoje A. Svarinsko mirties metinėms paminėti.
Lig šiol bažnyčios patarnautojai išsaugoję ir klebono A. Svarinsko 1976 metais parūpintus tautinius procesijų drabužius, atnaujintas parapijos vėliavas.
Deja, tų pačių metų rugpjūčio 17-ąją visa Igliaukos parapija į bažnyčią susirinko atsisveikinti su savo klebonu. Norėdama pakenkti pastoracijai ir morališkai palaužti kunigus to meto valdžia neleido kunigams ilgai užsibūti vienoje parapijoje. Padėką ir pagarbą reikšdami savo klebonui – kovotojui už Tikėjimą, Tiesą, Laisvę – igliaukiečiai A. Svarinską lydėjo iki Viduklės, į kur jis buvo iškeltas.