Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Igliauka mena monsinjorą A. Svarinską

Suvalkija, kaip ir visa Lietuva, mena kunigą disidentą Alfonsą Svarinską, kuris už religinę ir tautinę veiklą sovietinės valdžios buvo net tris kartus nuteistas kalėti lageriuose. O Lietuvoje tikinčiųjų minios rinkdavosi paklausyti jo pamokslų, dalyvauti jo aukojamose mišiose. Penkerius metus (1971–1976 m.) A. Svarinskas buvo Igliaukos Švento Kazimiero parapijos klebonas, kartu aptarnaudamas ir gretimą Patilčių parapiją. 

 

Lina Lukšienė A. Svarinską prisimena kaip linksmą, geros širdies kunigą, atsidavusį Bažnyčiai ir žmonėms.

Lina Lukšienė A. Svarinską prisimena kaip linksmą, geros širdies kunigą, atsidavusį Bažnyčiai ir žmonėms.

Už pogrindinę, antisovietinę veiklą – dešimtmečiai kalėjimo ir tremčių
Ukmergės r. 1925 m. gimęs A. Svarinskas, dar besimokydamas gimnazijoje, o vėliau ir studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje (1942–1946 m.), įsitraukė į pogrindinę veiklą. 1946 m. pavasarį jis išėjo pas partizanus, o gruodį buvo areštuotas. Po trijų mėnesių tardymo ir kankinimų nuteistas 10 m. pataisos lagerio ir 5 m. tremties. Kalint Komijos (Rusija) lageryje 1954 m. vyskupo P. Ramanausko slapta įšventintas į kunigus.
Grįžęs į Lietuvą A. Svarinskas netrukus (1958 m.) už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą vėl nuteistas šešeriems metams. Iki 1964 m. kalėjo Mord­vijos lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. Jis buvo perkeltas į ypatingo režimo kalėjimą. 1964 m. balandį išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą buvo nuolat sekamas saugumo, daugiau kaip pusantrų metų negavo leidimo dirbti kunigu. Po 6-erių metų darbo Miroslave ir 9 mėn. Kudirkos Naumiestyje, 1971 m. paskirtas Igliaukos Švento Kazimiero parapijos klebonu. 1976 m. iš čia ištremtas į Viduklę.
Kunigas bendradarbiavo „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikoje“, o 1978 m. kartu su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku, J. Zdebskiu ir V. Vėlavičiumi įkūrė Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.
Už pogrindinę, antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. A. Svarinskas buvo areštuotas trečią kartą ir nuteistas 7 m. griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. Tik tarpininkaujant JAV prezidentui R. Reiganui 1988 m. kunigas paleistas iš lagerio ir ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į tėvynę.
Į Lietuvą A. Svarinskas sugrįžo paskelbus Nepriklausomybę. Dirbo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu, buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmas šias pareigas ėjęs Lietuvoje dvasininkas, vėliau – Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas. 1991 m. išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Mirė monsinjoras 2014 metais sulaukęs 90 m.

A. Svarinskas su naujais tautiniais procesijų drabužiais pasipuošusiomis bažnyčios patarnautojomis.

A. Svarinskas su naujais tautiniais procesijų drabužiais pasipuošusiomis bažnyčios patarnautojomis.

Į Igliauką žmonės traukė klausytis drąsių pamokslų
Apie į Igliauką atvykusį naują kunigą apylinkės tikintieji sužinojo labai greitai. A. Svarinskas mokėjo atrasti kelią, vedantį į žmogaus dvasios gelmes. Daugiau ar mažiau žmonių į pamaldas ateidavo, bažnyčioje degdavo žvakės ir klebonas sakydavo drąsius pamokslus. Bažnyčia pilnėjo. Parapijiečius taip pat traukė ir kunigo mokėjimas bendrauti: ar šventoriuje, ar gyvenvietėje sutikęs visada užkalbindavo, paklausdavo, kaip sekasi, o kartu ir bažnyčios remonto rūpesčiais pasidalindavo.
Igliaukiečiai palaikė Bažnyčiai ir žmonėms pasiaukojantį kunigą – surinkta tuo laiku neįtikėtinai didelė 60 tūkst. rublių suma. Už juos klebonas remontavo bažnyčią: keitė grindis, dažė sienas, įvedė centrinį šildymą.
„Kunigas ėjo į dirbtuves, fermas, bendravo su mokytojais, mokiniais, visus kalbino, – pasakoja igliaukietė Lina Lukšienė. – Taip visa parapija įsitraukė į bažnyčios remontą. Nevengė fizinio darbo ir pats – dirbo kartu su visais. Šilta, jauki bažnyčia dar labiau traukė tikinčiuosius. Nors mums, vaikams, iš pradžių būdavo nedrąsu, klebonas atrodė griežtas, bet iš tikrųjų buvo be galo linksmas ir labai geros širdies. Kai mes su mama atsikėlėme į Igliauką, buvau vienuolikos metų. Klebonas, pastebėjęs, kaip varganai mes gyvename, man, mažiausiai šeimoje, padovanojo raudoną žieminį paltuką. O sutikęs kur būdavo pagauna į glėbį, už nosies pagriebia ir klausia, ar mylėsiu kleboną. Visi Igliaukos vaikai patarnaudavome bažnyčioje. Po Velykų kunigas rengdavo šventes, veždavo į ekskursijas.
Pamokslus sakė drąsius, nieko nebijojo, tačiau niekada nieko neįžeidinėjo, kalbėjo nepiktai, nors bedievius komunistais išvadinęs nekart. Klebonas vis pabrėždavo, kad svarbiausia yra Dievas, o per jį ateina Laisvė. Drąsiai ir atvirai kalbėjo apie Lietuvos nepriklausomybę, apie tikėjimą ir Dievo įsakymų laikymąsi.
Didžiausią įspūdį igliaukiečiams paliko A. Svarinsko kova su girtavimu – visiškai jokio alkoholio laidotuvėse! Sakydavo: „Jeigu sužinosiu, nelaidosiu.“ Apie tai kalbėjo bažnyčioje, liepė pasižadėti, kad blaivininkais būsime visą gyvenimą.“

Igliauka išlydi A. Svarinską į Viduklę...

Igliauka išlydi A. Svarinską į Viduklę…

Rūpinosi vaikų pastoracija
Į didesnius Igliaukos namus A. Svarinskas sukviesdavo būrelį vaikų, kuriuos katekizmo mokydavo jo pakviestos vienuolės. Tikriausiai ne vienas to meto vaikų turi išsaugojęs klebono padovanotą šventą paveikslėlį Pirmos komunijos atminimui.
„Didžiausia kunigo pagalbininkė, jo rankos, buvo Emilija Rimšelytė – vienuolė, eucharistietė, vargonininkė. Ją klebonas atsivežė iš Vilniaus, kilusi buvo iš Šalčininkų krašto. Emilija buvo ypač atsidavusi bažnyčiai“, – pasakoja L. Lukšienė, vartydama vienuolės surinktą nuotraukų albumą. Jį, išsaugotą Linos, galėjo pavartyti visi Igliaukos bažnyčioje surengtoje parodoje, skirtoje A. Svarinsko mirties metinėms paminėti.
Lig šiol bažnyčios patarnautojai išsaugoję ir klebono A. Svarinsko 1976 metais parūpintus tautinius procesijų drabužius, atnaujintas parapijos vėliavas.
Deja, tų pačių metų rugpjūčio 17-ąją visa Igliaukos parapija į bažnyčią susirinko atsisveikinti su savo klebonu. Norėdama pakenkti pastoracijai ir morališkai palaužti kunigus to meto valdžia neleido kunigams ilgai užsibūti vienoje parapijoje. Padėką ir pagarbą reikšdami savo klebonui – kovotojui už Tikėjimą, Tiesą, Laisvę – igliaukiečiai A. Svarinską lydėjo iki Viduklės, į kur jis buvo iškeltas.

Naujausia informacija

  • Jaunimo organizacijų gyvavimo galimybė – palaikymas ir skatinimas

    2017-09-12Jaunimo organizacijų gyvavimo galimybė – palaikymas ir skatinimas
    Kazlų Rūdoje veikusi asociacija „Jaunoji Sūduva“, vienijusi apie 50 jaunų, aktyvių ir veiklių žmonių, savo miestui yra nemažai nuveikusi. Asociacijos įkūrėjas Mantas Varaška sako, kad ji rūpinosi ir sprendė įvairius klausimus: pradedant jaunimo užimtumu, baigiant išankstiniu karjeros planavimu. Deja, bėgant metams jaunimo susidomėjimas „Jaunąja Sūduva“ blėso, prie veiklos prisidėti sutikdavo vis mažiau žmonių. Asociacija buvo priversta sustabdyti veiklą, tačiau anot M. Varaškos, taško „Jaunosios Sūduvos“ istorijoje dar niekas nededa. Jei tik atsirastų norinčių veikti drauge, M. Varaška tiki, kad asociacijos veiklą būtų galima atgaivinti.   Pritrūko palaikymo ir motyvacijos 2007 metais 15 maždaug 25–28 metų amžiaus Kazlų Rūdos gyventojų, nusprendę įkurti „Jaunąją Sūduvą“, ...
  • Kazliškių organizacijos „Largo“ atsiradimą įkvėpė miestelyje vykęs festivalis

    2017-09-12Kazliškių organizacijos „Largo“ atsiradimą įkvėpė miestelyje vykęs festivalis
    Nedidelis Kazlų Rūdos savivaldybės kaimas Kazliškiai, rodos, niekuo nesiskiria nuo kitų aplink esančių kaimų, bet jis turi vieną dalyką, ko kiti neturi. Tai – scena. Įspūdingo dydžio ir architektūros lauko estrada kaime atsirado dėl festivalio „Bardų naktys“. Šis renginys – kaimo vizitinė kortelė, o bėgant metams jis taip išpopuliarėjo, kad ėmė plūsti minios žmonių. Į Kazliškius stebėti renginio kartą atvyko ir kaunietis Tadas Pranevičius. Festivalio atmosfera vaikiną tuomet taip sužavėjo, kad jis nusprendė įkurti muzikuojančius žmones vienijantį klubą, kurį pavadino „Largo“.   Sužavėjo scena Tadas Pranevičius jo vadovaujamą organizaciją „Largo“ pristato kaip klubą, kuris organizuoja koncertus, paskaitas, seminarus, spektaklius, įvairius mokymus. Kadangi Kazliškiai ...
  • Plutiškių jaunųjų lyderių klubas: skatinti, užimti, bendradarbiauti

    2017-09-12Plutiškių jaunųjų lyderių klubas: skatinti, užimti, bendradarbiauti
    Plutiškės – miestelis, įsikūręs nuošalioje Kazlų Rūdos savivaldybės vietovėje, garsėjantis miškais ir išskirtinių balsų dainininkais. Tačiau ne tik tuo turtingas šis miestelis. Jame gyvena puikūs žmonės, tarp jų – ir aktyvus jaunimas. Plutiškių jaunųjų lyderių klubas skaičiuoja jau 16 veiklos metų. Per šį laiką nuveikta iš tiesų nemažai gerinant šio miestelio žmonių gyvenimo kokybę. Organizacijos vadovė Rasa Kazlauskienė labiausiai džiaugiasi, kad iki šiol atsiranda iniciatyvių, imlių, organizuotų ir aktyvių žmonių, norinčių tęsti kadaise pradėtą organizacijos veiklą.   Susikūrė skatinami programos Plutiškių jaunųjų lyderių klubas susikūrė tada, kai Valstybinė jaunimo reikalų taryba pakvietė savivaldybių jaunimo reikalų koordinatorius dalyvauti ES remiamoje programoje „Jaunimas kaimui“. Plutiškių ...
  • Kalvarijoje

    2017-09-05Kalvarijoje
    Šiame Suvalkijos mieste Mykolas Krupavičius, kaip kunigas, darbavosi ilgiausiai, čia buvo paskutinė jo veiklos Lietuvoje stotelė. Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje surinkta visa, kas Lietuvoje ir ne tik buvo rašoma apie šią asmenybę, taip pat daugybė jo paties raštų. Smulkiai situaciją Kalvarijoje 1935 m. aprašo kunigas ir istorikas Jonas Reitelaitis. „Kun. Krupavičius parapijos trobėsius ir bažnyčią rado liūdnoj padėty. Jis čia išklebonavo septynerius metus. Ir visą laiką ėjo dideli darbai ir statybos. Pastatydino bažnyčios tarnautojams dviejų aukštų mūrinius namus su dviem salaitėm. (…) Pastatydino mūrinį sandėlį 2 aukštų kooperatyvui, kuris buvo parapijos namuose, o praplėsti parapijos kiemui, kuriame suvažiavę žmonės pasistatydavę vežimus, ...
  • Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas

    2017-09-05Žemės reformos šalininkas ir vykdytojas
    Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje buvo tūkstančiai opių klausimų, o patirties ir sugebančių problemas spręsti žmonių mažai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad įvairiose srityse darbavosi, atrodo, toli nuo tų dalykų esantys žmonės. Kaip sako istorikas A. Totoris, lyg ir keista, kad reforma rūpinosi ir žemės ūkio ministru tapo kunigas, bet kita vertus – ar ne svarbiausia buvo strategija ir organizaciniai sugebėjimai? M. Krupavičius ne kartą mini, kad į politiką ėjo nenoriai, bet „žinojau, kad demokratinėje tvarkoje kiekvienas geros valios lietuvis turi ne tik išmanyti savo krašto politikos srityje, bet ir aktyviai joje dalyvauti. Kur visuomenėje tokio politikos vertinimo nėra, kur žmonės nuo politikos, kaip ...
  • Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina…

    2017-09-05Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina...
    Mykolo Krupavičiaus knygos „Atsiminimai“ (išleista 1972 m. Čikagoje jau po autoriaus mirties) įvade leidėjai apžvelgia visos jo veiklos esmę, nors knygoje – jo prisiminimai iki 1919 metų: gyvenimo pažinimo, mokslų, asmenybės, pažiūrų formavimosi tarpsnis. „Atsiminimai yra tik įvadas į plačios ir gilios Krupavičiaus veiklos studijas. (…) Jas tektų dalinti į tris savitas dalis. Pirmąją dalį sudarytų jo veikla Lietuvos nepriklausomybės kūrimo baruose. Čia įeitų jo veikla seimuose, žiedžiant Lietuvos konstituciją, formuojant pagrindinius įstatymus ir pravedant žemės ūkio reformą. Antrąją jo veiklos dalį apimtų laikotarpis, jam pasitraukus iš valdžios. Čia įeitų jo klebonavimai, jo santykiai su Lietuvos valdžia, kovos už ūkininką, santykiai su ...
  • Savanorystė suteikia drąsos

    2017-08-22Savanorystė suteikia drąsos
    Pasak Ritos, atrasti savanorystę jai nebuvo sunku, nes šia veikla užsiėmė jos vyresnioji sesuo. Tad natūraliai, sulaukusi tinkamo amžiaus, į savanorystę įsijungė ir Rita. Pirmoji jos, kaip savanorės, patirtis – Vilkaviškio vyskupijos centro vykdyta prevencinė jaunimo programa „Sniego gniūžtė“, kuri skatina jaunimą išmokti linksmintis, įdomiai leisti laiką be alkoholio ir psichotropinių medžiagų. Taip pat Rita savanoriavo Vilkaviškio vyskupijos centro organizuotose stovyklose paaugliams. „Kai pritrūkdavo veiklos, eidavau savanoriauti įvairiuose renginiuose, tokiuose, kaip „Protų mūšis“ ir panašiai“, – sako Rita. Kuo ją patraukė savanorystė? Anot Ritos, Marijampolė – mažas miestas, jame daug veiklos nėra, o savanoriaudamas atrandi daugiau jos, sutinki panašiai mąstančių žmonių. „Po ...
  • „Aš negaliu nieko neveikti“

    2017-08-22„Aš negaliu nieko neveikti“
    Aistė Jaudegytė, Rygiškių Jono gimnazijos abiturientė, savanorių veikloje dalyvauja jau trečius metus. Anot Aistės, savanoryste ji užsiima, kai tik lieka laisvo laiko, kai atranda ką nors įdomaus. O to laisvo laiko, ypač per mokslo metus, Aistė praktiškai neturi. Mergina mokosi gerai ir dar turi daugybę pomėgių ir užsiėmimų. Šiais metais Aistė baigė muzikos mokyklą. Keletą metų lankė Marijampolės dramos teatro studiją „Nauja karta“, kur repeticijos prieš premjerą būdavo vos ne kasdien. Aistė sako su teatru jau atsisveikinsianti, nes nerimauja dėl mokslų, kad gali visur nesuspėti. „Šiais mokslo metais susitelksiu į mokslus“, – sako Aistė. Be to, jų mylima režisierė ir studijos ...
  • Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės

    2017-08-22Birutė Taraskevičiūtė: nuo veiklos bendruomenėje iki skautų vadovės
    Iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo kilusi Birutė Taraskevičiūtė savojo krašto žmonėms žinoma kaip aktyvi bendruomenės narė, metraštininkė. Būdama moksleivė rašė straipsnius į spaudą, dalijosi savo mintimis ir išgyvenimais. Marijampolės krašto jaunimui ji pažįstama per savanoriavimo liniją. Ši veikla Birutei tapo gyvenimo prasme, mėgstamu darbu. Jau keletą metų ji dirba nevyriausybinėje organizacijoje „A.C. Patria“. Beje, savanoriaudama Birutė surado ir savo antrąją pusę – daugiau nei prieš metus ji sumainė žiedus su vyru Mariumi ir tapo Birute Daugėliene. Anot moters, su savu kraštu ją sieja tvirti šeimyniniai ryšiai, darbiniai ir skautiški reikalai. Šiandien su Birute kalbamės apie savanorystės veiklą, kuri populiarėja Lietuvoje, apie ...
  • Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet…

    2017-08-17Negalima iš visų reikalauti didvyriškumo, bet...
    Kai Slavickų šeimą – tėvus ir tris sūnus – trėmė į Sibirą, Vytautui buvo dešimt metų. Atšiauriame Irkutsko krašte jis užaugo, baigė mokyklą, ir… buvo pašauktas į tarnybą sovietų kariuomenėje.   Šeima buvo įskųsta Vytautui buvo dveji, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Vaiko atmintin įstrigo vokiečių kareiviai, kurie jam davė saldainių, ir pilnas tėvų sodybos kiemas kareiviškų mašinų. Ryškesnis vaizdas iškyla jau 1944-aisiais, kai atsitraukdami vokiečiai kieme pasistatė haubicą, artilerijos pabūklą su į viršų iškeltu vamzdžiu… Dar po penkerių metų, 1949-ųjų kovo 25 d., kieme ir vėl šeimininkavo svetimi… – Į namus Išlandžių kaime, prie Šeštokų, įsiveržė rusas ir keli stribai. Visą naktį prasėdėjo ...
  • Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui

    2017-08-17Tremtis paženklino žmonių gyvenimus visam laikui
    Angelė ir Kazimieras Juodžiai į tremtį 1948 metais išvežti iš skirtingų Lietuvos vietovių: ji – iš Prienų rajono, jis – iš Kauno r. Kaip vėliau išaiškėjo, abu į nežinią vežti tuo pačiu ešelonu. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų.   Gegutė iškukavo tremties dešimtmetį Angelės tėvai Vaikšniai, pasiturintys Važatkiemio kaimo ūkininkai, dirbę 40 hektarų žemės, auginę septynias dukras ir sūnų, viską prarado – išdraskyta šeima, nacionalizuota žemė, į tremtį išvežta motina, sūnus ir dukra, po naktinių stribų tikrinimų sveikatą praradęs tėvas… Laimė, baisios nežinios išvengė kitos dukros. Angelė su viena iš seserų mokėsi Prienuose, „Žiburio“ gimnazijoje, tėvai dukroms buvo išnuomoję kambarį. Mergina ruošėsi baigiamiesiems ...
  • „Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“

    2017-08-17„Vežė tuos, kas mokėjo užsidirbti duoną sau ir dar kitam“
    Gražiausius gyvenimo metus prievarta praleidę Sibiro platybėse: Krasnojarske, Igarkoje, prie Laptevų jūros, Norilske, Novosibirske, Omske, Magadane, Tomske, lietuviai neprarado tikėjimo gimtosios šalies laisve. Viltį susigrąžinti Lietuvos nepriklausomybę įžiebė 1988 metais pakilusi tautinio Atgimimo banga.   Tremtiniai būrėsi į sąjungą Kartu su Sąjūdžiu buvę sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir Sibiro tremtiniai pirmieji susibūrė į klubą „Tremtinys“, kuris 1990 m. buvo pavadintas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS). Visoje šalyje susikūrė 58 tremtinių skyriai, vienijantys apie 76 tūkstančius žmonių. Sąjungos lėšomis ir pastangomis Lietuvoje pastatyta šimtai paminklų ir keletas memorialų žuvusiems Lietuvos partizanams ir okupantų nukankintiems Laisvės kovotojams atminti. Daugelyje miestų ir miestelių įrengti ...
  • Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios

    2017-08-08Netekusios darbo vietų jas susikūrė pačios
    Už neseniai Marijampolėje duris atvėrusio „Bordo Boutique“ prekystalio stovi dvi žavios merginos Aurelija Kliučinykaitė ir Judita Galeckienė. Jos – parduotuvės įkūrėjos ir savininkės. Anksčiau merginos dirbo vienoje įmonėje, tačiau jai bankrutavus abi liko be darbo. Kito darbo taip ir neradusios rankų sudėjusios nesėdėjo – darbo vietas susikūrė pačios. Suvedė buvusi darbovietė Kai liko be darbų, merginos iš karto negalvojo, kad imsis kurti nuosavą verslą. Kurį laiką svarstė, kuo galėtų užsiimti, pirmiausia, žinoma, dairėsi į darbo skelbimus. – Marijampolė – mūsų miestas ir mūsų namai. Nesinorėjo išvažiuoti, nors tai gal būtų buvę lengviausia. Tačiau ir darbo pasiūlymų, kurie tenkintų mūsų lūkesčius, neradome. Ėmėme ieškoti ...
  • Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste

    2017-08-08Jei galėtų, bandytų įsitvirtinti kitame mieste
    Marijampolietis Ričardas Patackas – picerijos „Pizza House“ savininkas. Vaikinas sako visada svajojęs turėti nuosavą verslą, todėl džiaugiasi pagaliau galėdamas dirbti sau. Visgi jei galėtų viską pradėti iš naujo, verslą steigtų didesniame mieste. Anot Ričardo, Marijampolė traukiasi – žmonių mažėja, jų perkamoji galia menksta, tad ir vietiniai smulkieji verslininkai ne aukso amžių išgyvena.   Apie nuosavą verslą svajojo seniai Noras turėti nuosavą verslą Ričardui kilo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą vasarą įsidarbino picų išvežiotoju. Vaikinas matė, kad verslas juda, picas marijampoliečiai mėgsta ir dažnai jas perka. Jis taip pat suprato, jog maistas yra ta sritis, kuri Marijampolėje gali duoti pelną, nes yra paklausi. Anot ...
  • Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“

    2017-08-08Ieva Vasiliauskaitė: „Marijampolė – mano namai, Marijampolė – mano darbai“
    Iš Vilkaviškio kilusi Ieva Vasiliauskaitė neseniai Marijampolėje duris atvėrusioje grožio studijoje „Studio IV“ dūzgia it bitė. Mergina planuoja jos veiklą, dėlioja darbus – užsiima organizacine veikla. Nors baigė studijas Vilniuje ir gyvenimą buvo pradėjusi kurti ten, gimtojo krašto trauka buvo tokia stipri, jog nuosavą verslą nusprendė kurti Marijampolėje.   Mokslams – teisė, laisvalaikiui – grožis ir mada Nors šiandien sukasi grožio ir estetikos pasaulyje, baigdama mokyklą ir rinkdamasi specialybę mergina save įsivaizdavo dirbant visai kitoje srityje. Teisė – štai kas domino Ievą. Krimsdama mokslus mergina buvo patenkinta savo pasirinkimu, tačiau laisvalaikiu domėjosi stiliumi, mada, grožio naujienomis. Dar studijuodama ėmė ieškoti darbo. Ieva sako, ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.