Rugsėjo 12-ąją, praėjus lygiai aštuoniems dešimtmečiams nuo Marijampolės dramos teatro atidarymo dramatiškais 1942-aisiais, šio miesto gyventojai vėl kopė tais pačiais laiptais, tikėdamiesi… Visi daugiau ar mažiau šį kartą žinojo, ko. O kaip atrodė šis ypatingas vyksmas prieš 80 metų? Kaip ruošėsi žmonės, pirmą kartą eidami į naują, tikrą teatrą, ką išvysti vylėsi, kaip jie jautėsi po spektaklio, kaip jį vertino?
Pastaraisiais metais Marijampolės teatro žmonės, vadovaujant režisierei Mildai Mažėtytei, be visų kitų veiklų, intensyviai studijavo, po kruopelę rinko faktus apie pirmojo spektaklio gimimą, jį kūrusius žmones – ir apie tai, kas vyko vėliau. Didžiosios istorijos virsmai ir vietiniai įvykiai, „iš viršaus nuleisti“ įsakai ir čia pat sūkuriuojančios aistros sukūrė ir įvairiaspalvį paties teatro istorijos spektaklį, sujungusį įvairiausius žanrus… Apie tai taip pat norėta papasakoti šventiniame vakare.
…Besirenkančius į jubiliejaus paminėjimą, kuris tapo ir teatro bei istorijų festivalio „Įžiebta rampa“ atidarymu, sutiko ir sveikino personažai, už kurių slypėjo… žinoma, jaunimas. Atėjusieji buvo svetingai sutikti ir viduje: siūlyta pasivaišinti pradžios belaukiant. Nors neprailgo laikas ankstėliau atėjusiems: galėjo susipažinti su istorija tiek iš nuotraukų, tiek pasigilinę į unikalius eksponuojamus dokumentus (per pertrauką specialiai parengtą ekspoziciją pristatė muziejininkas Tomas Kukauskas). Įdomius akcentus šventei sukūrė dailininkas Deimantas Populaigis.
…Nostalgiškai skambančios Irinos ir Arūno Šerpyčių atliekamos melodijos tarsi pravėrė stebuklingus vartelius į praeitį. Atiduodami pagarbą pirmajam šio teatro režisieriui Kaziui Tumkevičiui ir pirmajam spektakliui šioje scenoje, šiandienos teatralai jį priminė. Petro Vaičiūno dramos „Sudrumstoji ramybė“ nevaidino, bet pateikė vienos dalies skaitymus – improvizaciją, kokia galėjo būti repeticija anuomet.
Apie teatrą ir gyvenimą mintijo pats režisierius (Karolis Sinskas), perteikdamas autentiškus K. Tumkevičiaus prisiminimus iš jo knygos. Ji, beje, irgi galėtų tapti scenos kūriniu… Repeticijoje pamatėme ir jau pažįstamų, ir naujų žmonių: tai Daiva Bepirštienė, Remigijus Janušaitis, Tomas Kukauskas, Algirdas Stadalius, Gabija Kuršvietienė, Raimonda Alesienė ir Mantas Antanauskas. Intriga pirmame veiksme dar tik mezgėsi – be abejo, anuometiniai žiūrovai nekantriai laukė tęsinio…
Jautrus vakaro momentas – išėjusių anapusybėn teatro žmonių pagerbimas.
…Antrojoje dalyje taip pat daug prisiminimų: pristatytas dokumentinis filmas „Gyvieji teatro istorijos puslapiai“. Jo kūrėjai Rugilė Navickaitė ir Vytautas Bukota su režisiere važinėjo pas buvusius aktorius, su šiuo teatru susijusius žmones ir juos kalbino. Rengiantis jubiliejui įvairiais klausimais labai pagelbėjo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Tikra legenda – Elvyra Žebertavičiūtė, smagiai prisiminusi pirmuosius žingsnius 1956 metais valstybiniame (Kapsuko) teatre: būta daug vilčių, daug darbo, sunkumų ir entuziazmo. O paskui – jau ir liūdesio.
Beje, aktorė šiemet minės savo 90-ąjį gimtadienį… Vienmetė su mūsų teatru Doloresa Kazragytė, dirbusi čia jau naujaisiais laikais, mini jį labai šviesiai. Dar ji sako: „Aš labai bijau, kad neišnyktų tie teatrai, anksčiau vadinęsi liaudies teatrais, bijau, kad jų nesumažėtų. Dieve, neleisk! Nė už ką!“ Prisiminimais ir įžvalgomis apie šiandieną dalijosi Saulius Sipaitis, Darius Auželis, Vytenis Pauliukaitis, Jaunius Vylius, Ričardas Vainas (jo sukurtomis skulptūrėlėmis bus apdovanoti šiame festivalyje dalyvaujantys teatrai). „Po spektaklio viskas pasibaigia ir vėl grįžtame į tą tylą. Ir vis tiek scenos prietemoje išlieka kažkokia paslaptis“, – tai jo žodžiai.
Savo mintis išsakė ir šiandien Marijampolės teatre dirbantys žmonės, neapeitos pastarojo meto problemos. Apibendrinti esmę būtų galima režisierės Almos Vosylienės žodžiais: „Marijampolės dramos teatras ypatingas tuo…, kad jis yra Marijampolės dramos teatras. Šiame teatre gali daryti tai, ko tu nori, gali išreikšti idėjas, požiūrį į gyvenimą per spektaklius.“
Režisierei Mildai Mažėtytei-Antanauskienei kviečiant, scenoje susirinko gausus būrys – dabartinio teatro ir kažkada čia dirbę žmonės, šio renginio kūrėjai. Atminčiai kiekvienam įteikti originalūs suvenyrai – specialios degtukų dėžutės: nes degtuku gali visada ugnį (ir viltį?) įžiebti – ne tik dėl šviesos, šilumos, bet ir kūrybiniam nušvitimui…
Didelis teatro gerbėjas ir palaikytojas, buvęs miesto vadovas Kęstutis Subačius sakė, kad iš amžių glūdumos iki mūsų laikų atėjęs teatro menas – tarsi iš dangaus nukeltas gėriui ir grožiui kurti. „Harmonija gyvuoja tada, kai žmonės jaučia gėrį. Džiaugiuosi, kad 1976 metais atsidūriau šiame mieste, susipažinau su režisieriumi Stasiu Čaikausku. Keturis kartus teatras buvo uždarytas – o švenčiame tokį jubiliejų!“ Jis linkėjo sėkmės kolektyvui, o tiems, nuo kurių priklauso teatro likimas – būti išmintingiems.
Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Artūras Visockis sakė, kad teatras yra neatsiejamas nuo šio miesto gyvenimo, ir patikino, kad jis tikrai gyvuos, linkėjo kūrybingo darbo ir žiūrovų gausos. Angelą, saugantį nuo negandų, su sveikinimais įteikė Seimo nario Andriaus Vyšniausko atstovai…
Jau kitą dieną į ekskursiją po teatrinę Marijampolę pakvietė Alma Vosylienė, kitomis dienomis vyko numatyti renginiai. Festivalio pavadinimas neatsitiktinis – tai pirmojo dailininko Vlado Vijeikio teatro atidarymo proga pasakyti žodžiai: „Šiandien čia įžiebta rampa teneužges niekada.“
