Vienybė težydi

 

Suvalkų koridorius

Sekite mus:

_____________

Skelbimai, sveikinimai, užuojautos

______________

Tradicijos gimsta iš noro bendrauti

Rašyti apie bendruomenes būtų nelengva, jei jaustume, kad jos „popierinės“. O jei matai, kad tai grynas kūnas ir kraujas, ir dar ne bet koks, bet „verdantis“, tai rašyti iš viso nesinori – geriau jau sėdėti su tais žmonėmis ant žolės, iš lėto mėgautis prancūzišku šampanu ir amerikietišku „brownie“ pyragu ir klausytis istorijų. Bet paskui apsigalvoji – rašyti reikia. Net ir dėl to, kad šioje gatvėje prie namų nemačiau nė vieno užrašo: „Piktas šuo. O šeimininkas dar piktesnis“.

Tradicija yra tradicija

Paskutinę liepos dieną Kazlų Rūdoje esančios Algirdo gatvės gyventojai šventė tradicinę (jau šeštąją) kaimynų dieną. Nuo ryto gatvėje vyko visokie smagumai: sendaikčių turgus, kur buvo galima ir pirkti, ir mainyti, ir dovanoti. Vėliau – šv. Mišios už kaimynus, išėjusius Amžinybėn. Po to – „Metų kaimyno“ rinkimai, ir – kaipgi be šito – vaišės.
Algirdo gatvė turbūt vienintelė mieste likusi grįsta akmenimis. Ir – tik pagalvokit – visi dėl to laimingi, niekam nei mašinos lūžta, nei kas pas merą eina asfalto prašyti. Atvirkščiai – sako, „brukas“ – geriausias tramdytojas mėgstantiems paskraidyti automobiliais. Be to, kaip sakė gyventojai, tai yra oficialus paveldas ir niekas dabar jau jo neužpils asfaltu.

Ant „bruko“ užaugę, ant „bruko“ gyvena

Beveik visi gatvės gyventojai ar jų vaikai, anūkai tikrai yra užaugę ant šio „bruko“. Kaimynų dienos iniciatorius Marius Žitkus sako, kad jis dabar gyvena senelio statytuose namuose. Vėliau juose įsikūrė tėvai, o jau dabar čia gyvena Mariaus šeima.
Organizuodami šias dienas, gyventojai nepamiršta pakviesti ir buvusių kaimynų, dabar šaknis leidžiančių ne tik kituose Lietuvos miestuose, bet ir užsieniuose.

„Dviratis – tik 15 eurų“, – sako kaimynų dienos iniciatorius Marius Žitkus (kairėje).

Gimtoji gatvė

Ilgiausiai Algirdo gatvėje gyvenantis į 74-us metus žengiantis Albinas Zdanauskas rodo namą, kuriame gimė – ten buvo ligoninė su gimdymo skyriumi. Šioje gatvėje, kur yra vos apie 20 namų, XX amžiaus viduryje buvo miesto centras. „Net bankas buvo štai tame name“,– rodo Albinas. Vėliau ligoninė perkelta į kitą vietą, o namas, kuriame kadaise buvo bankas, sudegė. Albino močiutė pasakojusi, kad 1914 metais šioje (tuomet pelkėtoje, be grindinio) gatvėje buvo įkurta ir belaisvių stovykla. O štai po šituo namu, kuris ne taip seniai sudegė, pasakoja Albinas, „pakavotas“ žmogus. Galbūt belaisvis. Šią istoriją žino visi gatvės gyventojai.

„Metų kaimyno“ titulą pelnė Albinas Zdanauskas. Nuotraukoje Albinas prie namo, kuriame gimė (tuomet tai buvo ligoninė). Šalia – žmona Birutė.

Feisbukas gelbėjo per karantiną

Marius Žitkus pasakoja, kad, nors gatvelė ir nedidelė, visi vieni kitus pažįsta, tačiau karantinas apribojo bendravimą akis į akį. Tada kaimynai aktyviau ėmė bendrauti prieš 7-erius metus sukurtoje feisbuko grupėje. Taip bendraujant gimė ne viena idėja. Pernai visiems labai patiko sendaikčių turgus. Kaimynai ruošėsi šiai dienai – ant prekystalių atsirado ne tik senoviški atvirukai, vazos, bet puikavosi ir visai nauji daiktai – auksarankės Danguolės Botyriūtės mezginiai. Buvo galima už 15 eurų net važiuojantį dviratį nusipirkti. O dvi jaunos panelės Vasarė ir Aira ant staliuko išdėliojo daugybę lėlių. Paklaustos, kodėl nori atsisveikinti su žaislais, mergaitės sako, kad dabar žaidžiančios telefonais.

Kalbasi ir susitaria

Paklausti, kaip sprendžia per garsiai lojančio kaimynų šuniuko problemas, kas šienauja žaliąją zoną, šluoja šaligatvį, kaimynai sako dėl visko sutariantys. Su šuniuku susitaria, kad „ant visos gatvės“ be reikalo neskalys. O žolę pjauna ir šaligatvius patys pašluoja, nes… kaip nesusitvarkysi, jei čia gyveni? Visus žavi jau minėto sendaikčių turgelio idėja ir rezultatas – dalį gautų lėšų renka į kaimynų fondą. Nes pinigas toks daiktas – jo visada reikia: arba gatvės naujagimiui pasveikinti (tokių visai „naujutėlaičių“ kaimynų šiemet buvo du – mergaitė ir berniukas), arba su kaimynu, iškeliaujančiu į Amžinybę, atsisveikinti, ar paaukoti Mišioms už gyvus ir mirusius gatvės gyventojus.

Idėja – skatinti kaimyniškumą

Algirdo gatvės žmonės stengiasi, kad jų gatvė būtų saugi, kad būtų jaučiamas rūpestingumas. Būna, kad vienos šeimos šventė tampa visos gatvės švente. Taip sutapo, kad Marius ir Vilma Žitkai minėjo vestuvių metines, tai ta proga buvo ir kaimynų pasveikinti – kad dar ilgai ir laimingai gyventų. Pradžiugino Kazlų Rūdos parapijos klebono kun. Žydrūno Kulpio apsilankymas kaimynų šventėje. Kaip tik tądien Algirdo gatvėje apsilankė ir Kazlų Rūdos policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Akvilė Krunglevičienė, įteikusi gyventojams saugios kaimynystės steigimo deklaraciją. „Tai labai šauni bendruomenė, jie išties rūpinasi savo namų ir gatvės saugumu, čia esame surengę ir daiktų žymėjimo dieną. O dabar tai jau ir oficiali saugios kaimynystės grupė!“ – džiaugiasi pareigūnė.

Sendaikčių turgelis.

„Kelionės“ į išsvajotas šalis

Kadangi pernai kelionės į užsienius buvo labai komplikuotos, o ir šiemet ne visi drąsiai keliauja, tai kaimynai sumanė pakartoti pernai labai patikusias „keliones“ į išsvajotų šalių virtuves. Vakare kaimynai skanavo Meksikos buritų, ispanišką tortiliją su bulvėmis, lenkiškus koldūnus, itališką karpačio, pagamintą iš lietuviškos elnienos, ragavo prancūzišką šampaną, galetę (galette) su rikota ir kumpiu. Visi smagiai stebėjosi angliško pudingo skoniu su aštriu mėsos padažu. Buvo ir lietuviškų skanumynų – tikras rūgpienis su šviežiomis bulvėmis ir silke, naminė duona, aviečių vynas. Iš Fantazijos šalies atkeliavo kubeliais pjaustytas arbūzais, pagardintas druska ir pipirais. Tegul pavydi tie, kas gyvenime neragavo karšto pieno su prabangiais (ir labai brangiais) šafrano prieskoniais. (Kažkaip šioje gausybėje pasigedau baltos mišrainės. Negi tikrai nebuvo?) Algirdo gatvės virtuvės šefo titulą pelnė bene jauniausias konkurse dalyvavęs kaimynas Paulius Ragina, kurio amerikietiškasis pyragas „brownie“ pelnė daugiausia kaimynų simpatijų.

Vasarė ir Aira nors ir skausmingai, bet nusprendė atsisveikinti su lėlėmis.

Kaip be rinkimų?!

Aukščiausia kaimynų dienos „nata“ – „Metų kaimyno“ rinkimai. Slaptu balsavimu renkamas žmogus, kuris… na labai labai patinka kaimynams. Šiemet šis titulas atiteko šioje gatvėje gimusiam, po jo grindinį dar basomis laksčiusiam, o paskui jau ir savus vaikus su žmona Birute auginusiam Albinui Zdanauskui. Prizas – pereinamasis: puikus indas su vaisiais. Vaisius visi kartu gali suvalgyti, o štai indas kitais metais atiteks jau kitam kaimynui. Tai motyvacija ir stimulas! Ir – svarbiausia – noras bendrauti. Juk geras kaimynas – kartais geriau nei giminė.

Daiva KLIMAVIČIENĖ

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Naujausia informacija

  • Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai…

    2016-08-29Sasnavos aerodrome – lakūnai, skraidyklininkai, parašiutininkai, aviamodeliuotojai...
    Kasmet prieš Vėlines simbolinį generolo A. Gustaičio kapą senosiose Marijampolės kapinėse aplanko Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų atstovai, padeda gėlių, uždega žvakę, nes tikrojo generolo kapo neturima.   Artėjant aviacijos šimtmečiui Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų viešųjų ryšių vyr. specialistas Gintautas Deksnys ruošiasi išleisti knygą apie aviacijos istoriją „Praeities laiškai“. Joje bus laiškas ir generolui Antanui Gustaičiui. „Marijampolė turėtų dar daugiau dėmesio skirti aviacijai, nes šis kraštas padovanojo daugiausia lakūnų. Tai didelis indėlis besivystančiai aviacijai“, – sakė Gintautas Deksnys. Iš tiesų Marijampolėje aviacijos tradicijos gilios, pasekėjų ir šiandien daug. Lakūno bandytojo, kosmonauto tyrėjo Rimanto Stankevičiaus vardą šiandien žino daugelis marijampoliečių. Jis – vienintelis ...
  • Atgaivino tėviškę

    2016-08-29Atgaivino tėviškę
    Maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“ susikūrusios iniciatyvinės grupės, kuri rūpinosi Antano Gustaičio tėviškės sutvarkymu ir atstatymu, entuziastas Vidmantas Kačergis ir šiandien prisimena, kaip prasidėjo jo pažintis su Antano Gustaičio gyvenimo istorija. „1980 metais Obelinėje dalino sklypus kolektyviniams sodams. Gavo sklypą ir mūsų šeima. Apie tai, kad netoliese yra Antano Gustaičio tėviškė, apie jį patį, nieko nežinojome. Tik to sklypo niekam neskyrė. Buvo likę medžiai ir sodas“, – pasakojo Marijampolėje gyvenantis Vidmantas Kačergis. Tuo metu jis dirbo maisto pramonės automatų gamykloje „Fasa“. 1987 metais, vienos komandiruotės Maskvoje metu, jis susipažino su Alytuje gyvenančiu kolega Vytu Burinsku, kuris kilęs iš Padovinio. Draugystė nenutrūko. V. ...
  • Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas

    2016-08-29Antanas Gustaitis – pirmojo lietuviško lėktuvo ANBO kūrėjas
    Konstruktorius, brigados generolas Antanas Gustaitis. Marijampolės regiono gyventojai pagrįstai didžiuojasi iš jos apylinkių kilusiais ne tik meno, kultūros veikėjais, kalbininkais, bet ir aviatoriais. Sasnavos seniūnijoje gimęs ypatingų gabumų ir reto konstruktoriaus talento žmogus, palikęs gilius savo darbo pėdsakus prieškario Lietuvos karo aviacijoje – lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis. Lietuvos karo aviacijos vadas, brigados generolas, aviakonstruktorius, 9 lėktuvų ANBO projektų autorius, aukštojo aviacijos mokslo Lietuvoje iniciatorius. Karo aviacijos mokyklos, Vytauto Didžiojo universiteto aviacijos katedros dėstytojas. Tai tik keletas eilučių iš Antano Gustaičio biografijos. Iš tiesų jo vaidmuo Lietuvos aviacijoje neišmatuojamas. Iškilios asmenybės žmogui teko tragiškas likimas: ketinęs pasitraukti iš okupuotos Lietuvos į Vakarus, ...
  • Sodybos tuščios nestovi

    2016-08-29
    Tai – irgi apie Plutiškes. Paklausti apie situaciją miestelyje pašnekovai pasidžiaugė, kad čia, skirtingai nei daugelyje kitų panašių vietų, vyksmo ir gyvybės daug. „Pas mus sodybos tuščios nestovi: jei tik atsiranda kokia, jau, žiūrėk, kas nors kuriasi. Tai kieno vaikai grįžta į tėvų ar senelių namus – vieni visam laikui, kiti labiau tik vasaromis gyvena, kitus namus nuperka kas iš šalies, ir laukuose naujus namus statosi… Žiūrėkite: įsikūrė du operos solistai – irgi pavyzdys. Žmonės kiemus, aplinką gražiai tvarko, bendruomenė aktyviai dirba.“ Pliusas ir tai, kad čia yra ir gerą vardą turi gimnazija, su kurios kolektyvu visada randama bendra kalba. Moksleivių ...
  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...

 

Galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.