Rašyti apie bendruomenes būtų nelengva, jei jaustume, kad jos „popierinės“. O jei matai, kad tai grynas kūnas ir kraujas, ir dar ne bet koks, bet „verdantis“, tai rašyti iš viso nesinori – geriau jau sėdėti su tais žmonėmis ant žolės, iš lėto mėgautis prancūzišku šampanu ir amerikietišku „brownie“ pyragu ir klausytis istorijų. Bet paskui apsigalvoji – rašyti reikia. Net ir dėl to, kad šioje gatvėje prie namų nemačiau nė vieno užrašo: „Piktas šuo. O šeimininkas dar piktesnis“.
Tradicija yra tradicija
Paskutinę liepos dieną Kazlų Rūdoje esančios Algirdo gatvės gyventojai šventė tradicinę (jau šeštąją) kaimynų dieną. Nuo ryto gatvėje vyko visokie smagumai: sendaikčių turgus, kur buvo galima ir pirkti, ir mainyti, ir dovanoti. Vėliau – šv. Mišios už kaimynus, išėjusius Amžinybėn. Po to – „Metų kaimyno“ rinkimai, ir – kaipgi be šito – vaišės.
Algirdo gatvė turbūt vienintelė mieste likusi grįsta akmenimis. Ir – tik pagalvokit – visi dėl to laimingi, niekam nei mašinos lūžta, nei kas pas merą eina asfalto prašyti. Atvirkščiai – sako, „brukas“ – geriausias tramdytojas mėgstantiems paskraidyti automobiliais. Be to, kaip sakė gyventojai, tai yra oficialus paveldas ir niekas dabar jau jo neužpils asfaltu.
Ant „bruko“ užaugę, ant „bruko“ gyvena
Beveik visi gatvės gyventojai ar jų vaikai, anūkai tikrai yra užaugę ant šio „bruko“. Kaimynų dienos iniciatorius Marius Žitkus sako, kad jis dabar gyvena senelio statytuose namuose. Vėliau juose įsikūrė tėvai, o jau dabar čia gyvena Mariaus šeima.
Organizuodami šias dienas, gyventojai nepamiršta pakviesti ir buvusių kaimynų, dabar šaknis leidžiančių ne tik kituose Lietuvos miestuose, bet ir užsieniuose.
„Dviratis – tik 15 eurų“, – sako kaimynų dienos iniciatorius Marius Žitkus (kairėje).
Gimtoji gatvė
Ilgiausiai Algirdo gatvėje gyvenantis į 74-us metus žengiantis Albinas Zdanauskas rodo namą, kuriame gimė – ten buvo ligoninė su gimdymo skyriumi. Šioje gatvėje, kur yra vos apie 20 namų, XX amžiaus viduryje buvo miesto centras. „Net bankas buvo štai tame name“,– rodo Albinas. Vėliau ligoninė perkelta į kitą vietą, o namas, kuriame kadaise buvo bankas, sudegė. Albino močiutė pasakojusi, kad 1914 metais šioje (tuomet pelkėtoje, be grindinio) gatvėje buvo įkurta ir belaisvių stovykla. O štai po šituo namu, kuris ne taip seniai sudegė, pasakoja Albinas, „pakavotas“ žmogus. Galbūt belaisvis. Šią istoriją žino visi gatvės gyventojai.
„Metų kaimyno“ titulą pelnė Albinas Zdanauskas. Nuotraukoje Albinas prie namo, kuriame gimė (tuomet tai buvo ligoninė). Šalia – žmona Birutė.
Feisbukas gelbėjo per karantiną
Marius Žitkus pasakoja, kad, nors gatvelė ir nedidelė, visi vieni kitus pažįsta, tačiau karantinas apribojo bendravimą akis į akį. Tada kaimynai aktyviau ėmė bendrauti prieš 7-erius metus sukurtoje feisbuko grupėje. Taip bendraujant gimė ne viena idėja. Pernai visiems labai patiko sendaikčių turgus. Kaimynai ruošėsi šiai dienai – ant prekystalių atsirado ne tik senoviški atvirukai, vazos, bet puikavosi ir visai nauji daiktai – auksarankės Danguolės Botyriūtės mezginiai. Buvo galima už 15 eurų net važiuojantį dviratį nusipirkti. O dvi jaunos panelės Vasarė ir Aira ant staliuko išdėliojo daugybę lėlių. Paklaustos, kodėl nori atsisveikinti su žaislais, mergaitės sako, kad dabar žaidžiančios telefonais.
Kalbasi ir susitaria
Paklausti, kaip sprendžia per garsiai lojančio kaimynų šuniuko problemas, kas šienauja žaliąją zoną, šluoja šaligatvį, kaimynai sako dėl visko sutariantys. Su šuniuku susitaria, kad „ant visos gatvės“ be reikalo neskalys. O žolę pjauna ir šaligatvius patys pašluoja, nes… kaip nesusitvarkysi, jei čia gyveni? Visus žavi jau minėto sendaikčių turgelio idėja ir rezultatas – dalį gautų lėšų renka į kaimynų fondą. Nes pinigas toks daiktas – jo visada reikia: arba gatvės naujagimiui pasveikinti (tokių visai „naujutėlaičių“ kaimynų šiemet buvo du – mergaitė ir berniukas), arba su kaimynu, iškeliaujančiu į Amžinybę, atsisveikinti, ar paaukoti Mišioms už gyvus ir mirusius gatvės gyventojus.
Idėja – skatinti kaimyniškumą
Algirdo gatvės žmonės stengiasi, kad jų gatvė būtų saugi, kad būtų jaučiamas rūpestingumas. Būna, kad vienos šeimos šventė tampa visos gatvės švente. Taip sutapo, kad Marius ir Vilma Žitkai minėjo vestuvių metines, tai ta proga buvo ir kaimynų pasveikinti – kad dar ilgai ir laimingai gyventų. Pradžiugino Kazlų Rūdos parapijos klebono kun. Žydrūno Kulpio apsilankymas kaimynų šventėje. Kaip tik tądien Algirdo gatvėje apsilankė ir Kazlų Rūdos policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Akvilė Krunglevičienė, įteikusi gyventojams saugios kaimynystės steigimo deklaraciją. „Tai labai šauni bendruomenė, jie išties rūpinasi savo namų ir gatvės saugumu, čia esame surengę ir daiktų žymėjimo dieną. O dabar tai jau ir oficiali saugios kaimynystės grupė!“ – džiaugiasi pareigūnė.
Sendaikčių turgelis.
„Kelionės“ į išsvajotas šalis
Kadangi pernai kelionės į užsienius buvo labai komplikuotos, o ir šiemet ne visi drąsiai keliauja, tai kaimynai sumanė pakartoti pernai labai patikusias „keliones“ į išsvajotų šalių virtuves. Vakare kaimynai skanavo Meksikos buritų, ispanišką tortiliją su bulvėmis, lenkiškus koldūnus, itališką karpačio, pagamintą iš lietuviškos elnienos, ragavo prancūzišką šampaną, galetę (galette) su rikota ir kumpiu. Visi smagiai stebėjosi angliško pudingo skoniu su aštriu mėsos padažu. Buvo ir lietuviškų skanumynų – tikras rūgpienis su šviežiomis bulvėmis ir silke, naminė duona, aviečių vynas. Iš Fantazijos šalies atkeliavo kubeliais pjaustytas arbūzais, pagardintas druska ir pipirais. Tegul pavydi tie, kas gyvenime neragavo karšto pieno su prabangiais (ir labai brangiais) šafrano prieskoniais. (Kažkaip šioje gausybėje pasigedau baltos mišrainės. Negi tikrai nebuvo?) Algirdo gatvės virtuvės šefo titulą pelnė bene jauniausias konkurse dalyvavęs kaimynas Paulius Ragina, kurio amerikietiškasis pyragas „brownie“ pelnė daugiausia kaimynų simpatijų.
Vasarė ir Aira nors ir skausmingai, bet nusprendė atsisveikinti su lėlėmis.
Kaip be rinkimų?!
Aukščiausia kaimynų dienos „nata“ – „Metų kaimyno“ rinkimai. Slaptu balsavimu renkamas žmogus, kuris… na labai labai patinka kaimynams. Šiemet šis titulas atiteko šioje gatvėje gimusiam, po jo grindinį dar basomis laksčiusiam, o paskui jau ir savus vaikus su žmona Birute auginusiam Albinui Zdanauskui. Prizas – pereinamasis: puikus indas su vaisiais. Vaisius visi kartu gali suvalgyti, o štai indas kitais metais atiteks jau kitam kaimynui. Tai motyvacija ir stimulas! Ir – svarbiausia – noras bendrauti. Juk geras kaimynas – kartais geriau nei giminė.
Daiva KLIMAVIČIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos
