Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16-osios Aktą pasirašė dvidešimt Nepriklausomybės Akto signatarų. Tarp jų ir iš Šakių rajono kilęs Saliamonas Banaitis, kurio parašas antras, po daktaro Jono Basanavičiaus. Signataro veikla daugiausia buvo siejama su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune, įsteigta pirmąja lietuviška gimnazija Kaune, lietuvybės puoselėjimu, knygnešio dalia. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo pamirštas.

Nepriklausomybės Akto signataras Saliamonas Banaitis.

Nepriklausomybės Akto signataras Saliamonas Banaitis.

Gyva lietuviška dvasia
Daug medžiagos apie šį signatarą galima rasti dr. Viliaus Užtupo išleistose knygose „Saliamono Banaičio spaustuvė“, „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“, taip pat Povilo Baršio knygoje „Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis“.
Kaip rašoma šioje knygoje, signataras gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje, Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Deja, anksti miręs. S. Banaičiui tuomet tebuvo treji metai, našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai.
Pirmieji Saliamono mokslai buvo pas kaimo daraktorių, iš senų elementorių ir maldaknygių. Trejus metus vaikas mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 metais.
Gimnazijoje mokėsi daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Kaip rašo Povilas Baršys, nors tuometinė gimnazijos aplinka lietuvybei plisti nebuvo palanki, tačiau lietuviška dvasia joje buvo gyva. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, raginęs moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi.
1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Be to, jam pačiam buvo diagnozuota džiova, mama tikėjosi, kad kaimo aplinka padės sūnui greičiau pasveikti.

Aktyvus knygnešys
S. Banaitis priskirtinas prie vienų aktyviausių knygnešių Šakių apylinkėse. Būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (beje, „Aušrą“ užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi, priklausė jo vadovaujamai Mažojoje Lietuvoje veikusiai „Birutės“ draugijai. Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė V. Kudirka ir skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas.
S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Seime, su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įkūrė Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.

 

Pastatas Kaune, kuriame buvo Saliamono Banaičio spaustuvė.

Pastatas Kaune, kuriame buvo Saliamono Banaičio spaustuvė.

Įkūrė pirmą lietuvišką spaustuvę
Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas, ir tų pačių metų rudenį spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.
„…Pirmąją plokščią, ranka sukamą su dideliu smagračiu spausdinimo mašiną „Konig und Bauer“, S. Banaitis parsigabeno iš Peterburgo, iš to paties pavadinimo firmos. Iš kitos Peterburgo firmos „Franz Mark und Co“ buvo nupirkta įvairių šriftų“, – pasakojama Viliaus Užtupo knygoje. 1914 m. spaustuvė jau turėjo keturias spausdinimo mašinas ir vieną linotipą, joje dirbo daugiau nei 30 darbininkų, buvo spausdinama dešimties pavadinimų laikraščių ir daug knygų. Per dešimt metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista 300 knygų, kurių tiražas siekė 1 mln. 300 tūkst. egzempliorių, ir daugiau kaip 1 mln. 700 tūkst. egzempliorių laikraščių. Norėdamas šviesti kaimo žmones, kad jiems būtų prieinamas rašytas žodis, S. Banaitis savo lėšomis 75 tūkst. egzempliorių tiražu išleido sodiečiams skirtą kalendorių, kuris kainavo vos tris kapeikas. Spaustuvėje buvo spausdinama tiems laikams daug vertingų leidinių: „Lietuvos balsas“, „Nedėldienio skaitymas“, „Ateitis“, „Vienybė“, „Pavasaris“, „Viensėdis“, „Garnys“, „Lietuvaitė“, išleista kun. Antano Aleknos „Lietuvos istorija“, „Trumpas lietuvių kalbos vadovėlis“ ir kt. Daug vietos buvo skiriama religinės ir blaivybės literatūros leidybai.

 

S. Banaičio spaustuvės kanklininkų ansamblis.

S. Banaičio spaustuvės kanklininkų ansamblis.

Atviras kultūrai, savišvietai, mokslui
S. Banaičio namuose vykdavo lietuvių susibūrimai. Jis organizuodavo teatro vaidinimus, su spaustuvės darbininkais įkūrė kanklininkų ansamblį, rengė koncertus.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, spaustuvės darbą reikėjo priderinti prie naujų, gerokai pasunkėjusių sąlygų. Okupacinei vokiečių valdžiai davus leidimą, 1915 m. vasarą S. Banaitis ėmė leisti laikraštį „Kauno žinios“ trimis – lietuvių, lenkų ir vokiečių – kalbomis, tačiau išėjo tik keli jo numeriai.
S. Banaičio rūpesčiu 1915 m. rudenį Kaune buvo įsteigtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius, taip pat buhalterijos kursai. Rugsėjį mieste pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija. Taip pat jo dėka buvo organizuojami gimnazijos vakariniai kursai suaugusiems. Signataro iniciatyva Kaune dar buvo įsteigta 12 pradžios mokyk­lų, kurias inspektavo pats Saliamonas Banaitis.

 

Laikraščio „Žemdirbių balsas“, kurį redagavo S. Banaitis, pirmasis numeris.

Laikraščio „Žemdirbių balsas“, kurį redagavo S. Banaitis, pirmasis numeris.

Įvairiapusė veikla
S. Banaitis dalyvavo 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Vilniaus lietuvių konferencijoje ir iš 222 delegatų buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. Pasirašant 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktą, pagal abėcėlę turėjęs teisę pasirašyti pirmas, užleido šią garbingą vietą tautos patriarchui J. Basanavičiui.
Vykstant Nepriklausomybės kovoms, S. Banaitis, ėjęs Šakių apskrities viršininko pareigas, suorganizavo 120 savanorių būrį ir pasiuntė į Kauną, lėšomis rėmė Lietuvos kariuomenę.
1919 m. S. Banaičio iniciatyva buvo įkurta Ekonominė ir politinė Lietuvos žemdirbių sąjunga. Jos laikraštį „Žemdirbių balsas“ jis pats redagavo ir leido.
Pablogėjus sveikatai, 1932 m. pradžioje S. Banaitis perėjo į ramesnį darbą – Kauno savivaldybės buvo paskirtas Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku. Signataro pastangomis autobusų stočiai buvo išrūpinta patogi vieta Vytauto prospekte. S. Banaitis daug prisidėjo kuriant Lietuvos garlaivių bendrovę.
S. Banaitis mirė 1933 m. gegužės 4 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Saliamono Banaičio nuopelnus Lietuvai labai vertino jo amžininkai. 1928 m. jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Iš tiesų šio žmogaus indėlis į Lietuvos kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, mokslą, pramonę, laivininkystę, žemės ūkį – didžiulis. S. Banaičio atminimui 1996 metais sodybos vietoje Vaitiekupių kaime atidengtas koplytstulpis, pastatytas paminklinis akmuo. Prie namo Kaune (Rotušės a. 23), kuriame leidėjas gyveno, yra memorialinė lenta. Jo vardu pavadintos gatvės Romainiuose ir Šakiuose. Atminimo lenta Saliamonui Banaičiui yra ir Kauno autobusų stotyje.

Nuotraukos iš Povilo Baršio knygos „Vasario 16-osios akto signataras Saliamonas Banaitis“

Naujausia informacija

  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...