Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?

Muzikos gurmanai Liudvinavo miestelyje gimusią ir užaugusią Laurą Latvaitytę jau žino. Marijampolės kultūros centre ji, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą, surengė diplominį spektaklį. Dar du kartus koncertavo jau įgijusi operinio dainavimo magistro diplomą. Praėjusiais metais Laurą galėjome išgirsti soliniame koncerte per „Miesto dienas“. Šiais metais miesto šventėje Laura taip pat koncertuos gimtojo krašto žiūrovams. Jos koncertas numatytas gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Šiandien Laura skaitytojams pasakoja, kaip ir kuo ji gyvena, kur ją nuvedė meilė muzikai, tikėjimas savo galimybėmis.

 

Laura Latvaitytė koncertuos Marijampolėje.

Laura Latvaitytė koncertuos Marijampolėje.

– Baigusi Muzikos ir teatro akademiją, Lietuvoje buvai neilgai? Kas lėmė Tavo sprendimą tęsti studijas Vokietijoje?
– 2012 metų pavasarį palikau savo tėvynėje „tuščią vietą“… Po šešiolikos valandų autobusas pagaliau sustojo Berlyno stotyje ankstų, kiek šaltoką vokišką rytą… Dar nenubudęs miestas tik ruošėsi kasdieniam chaosui, o aš milžiniška gatve jau tempiau savo dešimties kilogramų lagaminą… Jame – natos, stojimui reikalingi dokumentai, savaitei būtina apranga ir stipendija, kurią man dviem mėnesiams skyrė privati kompanija. Į veidą tvokstelėjo asfaltu, plastmase, metalu ir dar kažkuo svetimu dvokiantis miesto smogas. Kojos šalo lietuviškuose aukštakulniuose, viskas čia atrodė per aukštai, per plačiai, per toli. Turėjau dvi valandas pasiekti kelionės tikslą ir pasiruošti pirmai repeticijai – po dviejų mėnesių stojamasis egzaminas į Hamburgo muzikos universitetą…
Žingeidumas mane paskatino emigruoti. Išvažiavau ieškodama daugiau, nei pavyko surasti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje įgijau operinio dainavimo magistro diplomą. Po studijų Lietuvoje man tiesiog neatsirado nišos, buvo uždarytos absoliučiai visos durys, o ir kažkas viduje nuolat veržėsi eiti tolyn, nesustoti.
Meistriškumo kursai Londone pas prof. Laurą Sarti ir Berlyne pas prof. Ramintą Lampsatytę įkvėpė optimizmo tarptautinėms studijoms. Pasirinkau studijas Vokietijoje, nes, laimėjus stojamąjį konkursą, jos buvo šimtu procentų finansuojamos. Studijų Londone teko atsisakyti dėl finansinių priežasčių.
– Kaip sekėsi studijuoti svetimoje šalyje, kur reikalavimai didžiuliai, o atranka griežta?
– Hamburge praleidau dvejus nuostabius metus, kupinus įvairių operos ir kamerinės muzikos projektų, saviraiškos seminarų, koncertų, konkursų, meistriškumo kursų ir t. t. Įgijau dainavimo magistro laipsnį. Prof. Marko Takerio (Mark Tucker) dainavimo klasę rinkausi apgalvotai, jis – barokinės muzikos meistras. Lietuvoje vokalinės barokinės muzikos atlikimo kultūros mano studijų metu tiesiog nebuvo.
– Ar pavyko atsiskleisti, surasti savo nišą? Ar sunku svetimoje šalyje įsitvirtinti, patekti į žymiąsias scenas, gauti vaidmenis? Nuo ko tai priklauso, kas padeda organizuoti Tavo koncertus?
– Nuo 2013 metų gauta Jahudi Menuchino (Yahudi Menuhin) stipendija Hamburge palengvino mano kasdienybę – organizuojami koncertai finansiškai remia jaunus muzikus, skatina jų profesinį tobulėjimą.
Dainininko specialybė – nesibaigiantis balso vystymo ir lavinimo procesas. Kiekvieną kartą stovint scenoje ištinka akistatos momentas – svarbu tik čia ir dabar, viskas, ką esi anksčiau nuveikęs, tai tik psichologinė paspirtis dabarties momentui. Viena perklausa keičia kitą, viena kelionė perauga į kelionių maratoną, o kartais apskritai į nieką, bet tai daro gyvenimą tik spalvingesnį.
Šiuo metu esu Gundulos Hintz dainavimo studijos Berlyne narė. Gundulą Hintz laikau savo tikruoju vokalo vedliu. Ji – tarptautinio pripažinimo sulaukęs „vagnerinis“ mecosopranas, veda meistriškumo pamokas visame pasaulyje, tai puikiai suderindama ir su soline karjera. G. Hintz konsultuoja ir Estijos nacionalinio operos teatro dainininkus. Esu dėkinga likimui, kad vienuose iš daugelio Berlyne vykusių meistriškumo kursų ji mane išgirdo…
– Vokietijoje sukūrei šeimą, auginate dukrytę. Ar nesunku suderinti šeimos gyvenimą, motinystę ir karjerą, kaip visur suspėji, kas padeda auginti Mariją? Kokia Tavo eilinė diena? Ar kaip daugumai jaunų žmonių, kad pasiektumei savo tikslus, tenka skubėti, lėkti, stresuoti? Kaip sekasi „įšokti“ į šių dienų ritmą?
– Berlynas… dabar tai jau ir mano miestas. Man patinka jo nuolat besimainantis veidas, tiek purvinos, tamsios, skurdžios jo pakampės, tiek ir išpraustas, kosmopolitinis, europietiško kino, modernaus šokio, rimtosios ir popmuzikos garsais aidintis, modernaus meno, galerijų ir maisto kultūra turtingas fasadas. Berlynas tapo man meilės miestu – jame sukūriau savo naujuosius namus. Atsirado šeima, auga dukrytė Marija. Emigravau iš Lietuvos ieškodama profesinio tobulėjimo, karjeros galimybių, apie meilę, šeimą nebuvo net minties. Studijų metai prabėgo tarp Berlyno ir Hamburgo, kiekvieną dieną praleisdavau šešias valandas greitajame traukinyje… Kodėl? … nes meilė atima protą, bet suteikia nežemiškų jėgų…
Ne visada yra lengva suderinti karjerą su mažylės režimu, „normalus“ žmogus tikriausiai nesiryžtų daugeliui dalykų, kuriems yra pasirengęs dainininkas… Savo profesijos aš nepasirinkau, tai pašaukimas… Aš tiesiog gimiau su balsu, kuris nori būti išgirstas ir nuolat veržiasi į priekį… Dukrytės gimimas turėjo įtakos mano balso raidai. Per paskutinius dvejus metus teko peršokti į dramatiškesnę balso grupę, mokiausi dainuoti iš naujo, lengva nebuvo… Šeima tapo mano stiprybės ir energijos šaltiniu…
– Kokia Tavo koncertinė veik­la?
– Dalyvauju įvairiuose operos projektuose, koncertuose ir Hamburge, ir Berlyne. Tarp įsimintiniausių vaidmenų – Grafienė Mocarto operoje „Figaro vedybos“, Teodoros vaidmuo Hendelio oratorijos sceniniame pastatyme „Teodora“; Amūras Ramo (J. P. Rameau) operoje „Pigmalionas“, Rosmenė Hendelio operoje „Imenijo“, La Musica Monteverdžio operoje „Orfėjas“, modernios muzikos koncertų serija „Neue Klänger“, Štrauso muzikai skirtas koncertų ciklas ir kiti.
Kitais metais suplanuotas iki šiol didžiausias projektas Berlyne – V. A. Mocarto opera „Užburtoji fleita“, esu pakviesta Paminos vaidmeniui. Laukia G. Malerio koncertų ciklas, lietuviškos ir keltiškos baltų kultūros muzikinis salonas Berlyne.
Na, o artimiausias koncertas jau čia pat, gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje Marijampolėje. Džiaugiuosi, kad vėl esu kviečiama dalyvauti Marijampolės „Miesto dienų“ programoje. Iš pernai vykusio koncerto atmintyje liko šiltas ir nuoširdus susitikimas su Marijampolės publika. Nuoširdžiai kviečiu jus ir šiais metais. Koncerto programoje skambės fragmentai iš G. F. Hendelio, V. A. Mocarto, Dž. Verdi, Dž. Pučinio, B. Dvariono ir kt. operų.
– Žinau, kad dar rašai eilėraščius. Tai hobis ar tiesiog saviraiška? Kada randi laiko poezijai, gal planuose ir knygelės gimimas?
– Gyvendama svetimoje šalyje labiausiai pasiilgstu kalbos. Kartais per dieną tenka bendrauti keturiomis kalbomis ir visuomet jaučiuosi tarsi su skolintais batais… Emigravus sunkiausia buvo svetima kalba išreikšti mintis ir pasijausti laisva. Gimtoji kalba yra mano tikrieji namai. Pasikeitė ir supratimas, dabar kitaip jaučiu savo kalbą, daug gražesnis ir brangesnis man tapo lietuviškas žodis.
Nuo pat vaikystės turėjau polinkį literatūrai, poezijai ir pati visuomet kažką rašinėjau. Nenorėčiau to vadinti hobiu, profesionalaus poeto karūnos taip pat nesimatuoju – rašymas yra tiesiog dar vienas mano meninės asmenybės išraiškos būdas. Apsidžiaugiau, kad „Suvalkietis“ išspausdino keletą mano miniatiūrų. Kolegos, draugai jau seniai mane ragina kažką su tuo daryti. Tikriausiai ir pati visuomet turėjau slaptą svajonę išleisti mažą poezijos rinktinę, ją pavadinčiau „Skiautiniai“, bet tai kol kas tik svajos… Šiuo metu koncentruojuosi į muzikinę karjerą, viskas dar prieš akis…
* * *

Išeinu nematomais žingsniais.
Pėdos dega ilgesiu
palikti taką
kieme…
Skiautėm suirusi…
Gerklės skausme įstrigusi…
Subirus pelenais,
it neganda…
Einu…
Netruks –
pavasarinė žolė įkąs
miesto grindiniui…
Atmerksiu akis
šalpusnio žiedu –
tavo kieme
patekės saulė…
* * *

Neliko,
o gal
ir nebuvo,
išgėriau
sumaišiusi dvigubą,
išlojau
kaip šuo
loja pilnačiai,
neliko,
tikriausiai nebuvo…

Ištraukos iš Lauros Latvaitytės „Skiautinių“

Naujausia informacija

  • „Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)

    2021-05-12„Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)
    Taip vadinasi nuo gegužės 5-osios „Saulėračio“ galerijoje veikianti paroda, skirta mūsų kraštą savo darbais garsinusiam (ir tebegarsinančiam iki šiol – jau iš Anapus) Romanui Krasninkevičiui. Liaudies meno meistrui, grafikui, turėjusiam išskirtinę Dievo dovaną kiaurai permatyti žmogų ir gyvenimo sanklodą bei visa tai pavaizduoti savo darbuose. Gyvenimas jam atseikėjo tiek, kad būtų užtekę ir keletui žmonių: nuo tada, kai aštuoniolikmetis buvo išvarytas į frontą – iki alinančios ligos aptemdytų paskutiniųjų metų ir dienų… Tie dešimtmečiai – tai vargas, kalėjimai, tarnyba kariuomenėje, artimųjų praradimai, gyvenimas rūsiuose ir palėpėse, globojant benamius, nuskriaustus gyvulėlius bei paukščius. Ir dienos bei naktys, nuo kitų darbų likusios ...
  • Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“

    2021-05-12Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“
    Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijoje tradicijos nesikeičia net ir įvedus nuotolinį mokymą. O kaipgi kitaip! Juk čia mokosi tokie aktyvūs vaikai ir dirba kūrybingi mokytojai. Rusų kalbos mokytoja Nina Bridžiuvienė kiekvienais metais organizuoja Abėcėlės šventę. Šiemet ji taip pat įvyko. Šeštos ir aštuntos klasės mokiniai namuose mokėsi žodžius, pasidarė kaukes ir nufilmavo puikų spektaklį „Pagrandukas“, kuriame tradiciniai pasakų žvėreliai – zuikis, lapė, vilkas, lokys eilėmis pasakojo Pagrandukui apie tai, ko jie mokosi mokykloje. Pagrindiniai šio spektaklio žiūrovai – gimnazijos penktokai, kuriems šeštoje klasėje teks rinktis antrą užsienio kalbą. Taip vaikai supažindinami su rusų kalba. Tačiau šiemet žiūrovų buvo gerokai daugiau. Sumanioji III gimnazijos ...
  • Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį

    2021-05-12Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį
    Tęsdamas pažintį su Lietuvos ūkininkais ir pramonės įmonėmis, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas svečiavosi Suvalkijoje. Aplankęs jaunąjį mėsinių galvijų augintoją ir modernią šaldytų duonos gaminių įmonę, ministras susipažino su skirtingiems sektoriams atstovaujančių veiklų pasiekimais ir kasdienybe. Karjeros kryptį padiktavo patirtis tėvų ūkyje Pirmasis K. Navicko sustojimas Suvalkijoje buvo Marijampolės savivaldybės Gudinės kaime pas mėsinių galvijų augintoją, 24-erių Mykolą Šveikauską. Jaunas vaikino amžius ir pasirinkta karjeros kryptis žavi ir stebina, tačiau jaunasis ūkininkas paaiškina, jog toks sprendimas buvo neišvengiamas. Mykolas pripažino, kad dar būdamas paauglys žinojo, jog savo gyvenimą sies su žemės ūkiu ir mėsiniais gyvuliais, mat mėsinius galvijus nemažai metų augino jo ...
  • Artu – kaip meilės glėbys…

    2021-05-08Artu – kaip meilės glėbys...
    Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg ...
  • …Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)

    2021-05-08...Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)
    2020-ieji – Tautodailės metai – nepaisant tikrai nepalankios kultūros gyvenimui ir numatytiems vyksmams situacijos, buvo ir įvairūs, ir turtingi įvairių renginių (spėtų realizuoti per trumpą laiką), išleista nemažai leidinių. Vienas tokių – Vilniaus etninės kultūros centro solidi knyga „Riešinės seniau ir dabar“. Tai antrasis (papildytas) Irenos Felomenos Juškienės sudarytas kelių dalių albumas, kurį pastudijavus galima sužinoti ir riešinių, ir pirštinių, ir antkrūtinių (retenybė) atsiradimo istoriją, pamatyti ir seniausius, muziejuose saugomus, pavyzdžius. Taip pat daug vietos skirta šių dienų mezgėjoms, pateikiama daugybė nuotraukų ir grafinių raštų pavyzdžių. Jie – iš visų Lietuvos regionų (keletas pavyzdžių ir iš Suvalkijos). Smagu, kad tarp kitų ...
  • Gausiai dalyvavo, gražiai pasirodė

    2021-05-08
    Nors situacija visose srityse tebėra sudėtinga, daugybė tradicinių, anksčiau planuotų dalykų persikėlė į virtualią erdvę, vyko ir tebevyksta. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas (jau devintasis) Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ įgavo pagreitį. Šiemet jis skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečiui paminėti. Skatinti vaikus domėtis tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą, ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus, akcentuoti tarmių reikšmę – taip apibrėžiami šio konkurso tikslai. Šiais metais „Tramtatulis“ ypatingas, nes vyko karantino sąlygomis, dalyviai buvo vertinami virtualiai, pagal pateiktus įrašus. Marijampolėje jis ypatingas ir dėl kitko: kaip niekada šiemet gausaus ...
  • PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI

    2021-05-07PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI
    Šiandien, minėdami savo profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – džiaugiamės, kad galime skleisti laisvą, gimtąja kalba parašytą žodį, ir didžiuojamės tais, kurie net tamsiausiais mūsų tautai laikais puoselėjo lietuvišką žodį, išsaugodami jį ateities kartoms. Drauge su lietuvišku žodžiu mums didžiulė vertybė yra mūsų šalies ir mūsų, žurnalistų, NEPRIKLAUSOMYBĖ. Didžiuojamės, kad esame nepriklausomas leidinys, galintis skleisti naujienas, aktualijas ir gal ne visiems malonų tiesos žodį. Tokie – NEPRIKLAUSOMI – sieksime ir išlikti. To šiandien mums linki daugelis kolegų ir bičiulių. Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus sveikina Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa ...
  • Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai

    2021-05-07Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai
    Šiomis dienomis mūsų krašto keliuose vėl pasirodė „Google Street View“ automobiliai. Jie keliauja per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas – atnaujinti Lietuvos miestų, kelių ir greitkelių vaizdus „Google“ žemėlapių platformoje. Dėl „Google Street View“ vartotojai turi galimybę virtualiai aplankyti daugumą mūsų šalies miestų, istorinius paminklus, pilis, taip pat kurortus prie jūros ir nacionalinius parkus. „Google“ pastebi, kad laikui bėgant infrastruktūra miestuose ir tarp jų keičiasi, vystosi, todėl žemėlapyje matomus vaizdus svarbu reguliariai atnaujinti, o nauji vaizdai vartotojams padės dar geriau orientuotis įvairiose vietovėse. „Street View“ funkcija suteikia galimybę matyti 360 laipsnių vaizdus iš gatvių, susipažinti su kultūriniu ir nacionaliniu ...
  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...
  • Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje

    2021-05-05Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje
    Netoli Platelių esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke „auga“ neįprastos istoriją įamžinančios obelys. Ten Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo iniciatyva „sodinamas“ Lietuvos litvakų Atminties sodas… Obelys neįprastos: kalvių iš metalų nukaltos – o ir obuoliai neįprasti. Juose įrašyti žinomiausių žydų bendruomenės asmenų ar lietuvių žydų gelbėtojų vardai. Šiuo metu jau auga (Lietuvos žemėlapio kontūre) 57 obelys. Vilkaviškio žydų bendruomenei bus skirta 58-oji. Šios atminties obelys primena ketvirtadalį visų iki 1941 metų buvusių Lietuvos žydų bendruomenių.Sode jau „pasodinta“ Pilviškių žydų bendruomenės obelis. Pradžioje obelis sodino tik žydiškos organizacijos bei litvakų išeiviai. Palengva savo buvusius kaimynus pradėjo įamžinti ir lietuvių bendruomenės. Darbėnų žydų bendruomenei ...
  • Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą

    2021-05-03Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą
    Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys Šiandien Europos Parlamentas uždegė žalią šviesą visos Europos atsivėrimui – taip vadinamo ES COVID-19 pažymėjimo įvedimui, kuris turėtų įsigalioti jau nuo birželio. Esu tikras, kad tai yra tiesiausias kelias mums visiems grįžti į įprastą gyvenimą. Atskiros Europos šalys savarankiškai jau svarstė ar tebesvarsto ne vieną aplinkkelį ar šunkelį, bet šiandien tiesiog būtinas bendras ir greitai veikiantis sprendimas. Būtent ES COVID-19 sertifikatas leis Europai bendrai ir kiekvienai ES šaliai atskirai pradėti lipti iš socialinės ir ekonominės duobės, į kurią įstūmė pandemija. Europinis COVID-19 sertifikatas reiškia daug daugiau nei vien ...