Jei dar nesate buvę Prancūzijos Provanse, tai griebkit „pleduką“, butelį prancūziško (žinoma, nealkoholinio) vyno, dar įsimeskite gabaliuką pelėsinio sūrio, kokią vynuogę ir – į Liubavą! Jau vien kelionė į šį atokų Kalvarijos savivaldybės miestelį netoli Lenkijos sienos leis „įsijausti į Prancūziją“. O kai pačiame Liubavo centre, netoli bažnyčios, ant kalniuko pamatysite, kaip pasakojama, Adomo ir Ievos iš paties rojaus į žemę atneštas mėlynuojančias levandas, greitai „dėkite ant stabdžio“ – atvažiavote!

Į Liubavą – ledų

Važiuodamos su fotografe Reda aikčiojome – koks gražus kelias, kokios apylinkės, koks pievų žydėjimas! Važiavome mes pas Rasą ir Gintą Baliulius, nes Rasa pakvietė mus ledų su levandų sirupu. Prižadėjo, kad tokio dievų maisto mes, garbės žodis, dar nesame ragavę. Juolab kad tą sirupą Rasa gamina pati – tai ilgų bandymų būdu surastas tobulas receptas.

Tai žinoma, kad norėjome tų ledų. Bet kai pamatėme levandų lauką! Visai ne tokį, kaip išgirtame Provanse – daug gražesnį. Jei matėme (bent nuotraukose) levandų laukus – jos paprastai būna pasodintos eilėmis. O čia – labirintas. Pati Rasa prieš porą metų sėdo prie popieriaus lapo ir nubraižė, kaip tai turėtų atrodyti, kad būtų gražu.

Pasirinko ne bulvių, bet levandų auginimą

O levandos atsirado tada, kai Rasos mama padovanojo dukrai 30 arų žemės.

– Negi bulves sodinsi? – retoriškai klausė Rasos vyras Gintas, kuris, beje, yra Liubavo seniūnas, vis galvojantis, kaip čia pagražinti seniūniją, kaip parodyti žmonėms, kad tai ne Dievo užmirštas, bet jo išpuoselėtas rojaus kampelis.

Taigi pernai juodu ėmė ir pasodino tūkstantį levandų krūmelių. Šiemet jos kad pražydo! Bet dar liko laisvos žemės, o kadangi ji gražiai leidžiasi pakalnėn, tai šeima sugalvojo padaryti terasas ir rudenį dar penkis tūkstančius krūmelių pasodinti jose. O viso šio objekto pavadinimas bus „TeRasos“ – kaip nuoroda, kad tai Rasos „valdos“.

Ai, tai apie ledus, vos nepamiršome. Be abejo, gražios bordo spalvos ir puikaus aromatingo skonio sirupas daro juos dieviškus. Klausiu, tai ar iš savo penkių levandų krūmų žiedų galiu pasidaryti ir aš šio gėrio? Rasa tik juokiasi: mažoka, na, nebent kokią stiklinę, bet spalvos tokios nebus – per mažai žiedų.

Tai kaip pasigaminti sirupą?

Kad užbėgtume už akių jūsų nesėkmingiems eksperimentams, ir karto perduodame Rasos patirtį: žiedų turi būti gana daug. Kai jie jau suskinti, verdame sirupą. Tik, sako pašnekovė, reikia labai atidžiai sekti, kad sirupas nepavirstų karamele. Kai jis ima tirštėti, užpilti ant žiedelių ir palaikyti parą. Po paros nukošti. Kaip dažna šeimininkė, Rasa viską daro „iš akies“, tad tikslaus recepto nesitikėkite. Tik, pataria ji, neverta to daryti iš džiovintų levandų – atsiduos šienu. Šio gėrio ji nepardavinėja – gamina jį sau, dovanoja draugams ir geriems žmonėms.

Grybukai su levandomis

Paskanavę ledų su levandų sirupu, liežuvio saldumą smagiai nuplovėme levandų gėrimu, kuriame, kaip įtarėme, taip pat buvo lašas sirupo, ąsotyje mirko levandų šakelės, šiek tiek citrinos ir mėtos. Nemanėme, kad tai gali būti taip gaivu. Kad jau taip visur tinka levandos, grįžusi ėmiau „googlinti“, ką dar galima su jomis pasigaminti – juk pats žydėjimo metas!

Radau! Ak tie prancūzai – pirmiausia pataria, kaip paskaninti vyną – keletą šviežių levandų žiedynų įberti į taurę ir, sako, iškart pajusime praturtintą vyno skonį bei kvapą. Paskui jau pasakoja, kad levandos naudojamos pelėsinių sūrių gamybai. Žodžiu, ir kulinarijoje, ir konditerijoje levandos naudojamos ir visur puikiai tinka.

Gal truputį atskleisime ir Rasos „verslo planą“, nes ji neuždraudė apie tai rašyti: vieni grybukus kepa su vienokiais, kiti – su kitokiais kepinių prieskoniais, o pašnekovė – su levandų žiedeliais. Sako, skonis tobulas.

„Šmaukšt“ – tūkstantį kartų

Kaip žinia, pavasarį, apie kovo mėnesį, levandų krūmus reikia nukarpyti. Rasa sako, palikti tereikia kokius penkis centimetrus. Tai šiemet tokių „šmaukšt“ per krūmelius buvo tūkstantį kartų. Bet, tik pagalvokit, kas bus, kai kitąmet tų krūmelių bus dar penkiais tūkstančiais daugiau! Kiek dienų reikės daryti „šmaukšt“ per viršūnėlės, kad vasarą laukas gražiai mėlynuotų? Ir viskas – ne dėl pelno, o dėl smagumo: ir patiems gražu, ir miestelį puošia. Gal, sako Baliuliai, kai išeisim į pensiją reikės lėtuoju turizmu užsiimti? Atvažiuotų žmonės, vaišintume ledais su levandomis, pasakotume miestelio istoriją, rodytume, kiek čia visokio grožio ir gėrio pilna, o fotosesijos levandų lauke kokios būtų! Patys prancūzai norėtų čia apsilankyti ir pamatyti. Gal jų levandos ir įvairesnės, bet Lietuvoje auga tik viena jų rūšis, atspari mūsų žiemoms. Užtat mūsiškių kvapas nė kiek nenusileidžia Provanso kvapams.

O ar žinojote, kaip uostyti levandas? Mes tai tikrai nežinojome. Pasirodo, reikia delnais perbraukti per žiedynus – sujudintas oras paskleis nuostabų aromatą, o rankos kvepės dar ilgai ilgai.

Aromatingo, levandomis kvepiančio vakaro Jums!

Daiva KLIMAVIČIENĖ