Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Svajonių darbas – dantų techniko

22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas.
Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.

 

Darbas Marijampolėje Liną susirado pats: darbdaviai juo pasidomėjo ir pakvietė prisijungti.

Darbas Marijampolėje Liną susirado pats: darbdaviai juo pasidomėjo ir pakvietė prisijungti.

Visada buvo „krapštukas“
Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“.
Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų darbą ir padarė poveikį. Linas šiek tiek matydavo, kaip jie dirba, matė kabinetą, įrankius, suvokė, koks tai darbas, galbūt tai ir užvedė ant kelio.
Nuo pat mažens mėgo lipdyti, prisimena, kad 3 ar 4-oje klasėje net suvaidino sergantį, kad galėtų parėjęs namo daryti muliažus iš plastilino, lipdyti, gaminti visokias figūrėles. Pradžioje, aišku, ne viskas pavykdavo, bet visada traukė bandyti vėl.
„Turėjau tokį žaidimą „Play Doh“ dantistas, buvau išprašęs, kad tėvai nupirktų. Tai žmogaus galvos muliažas, kuriam galima įstatyti ar išimti dantis. Yra speciali masė, iš kurios gaminami dantys, galima juos plombuoti. Mėgau šitą žaidimą, ilgokai žaidžiau. Labai mėgau ir „Lego“ konstruktorius, daug laiko praleisdavau pagal piešinį atkartodamas arba pats kurdamas savo kūrinius“, – prisimena vaikinas.

Mokėsi Kauno kolegijoje
Tapti dantų techniku Linas apsisprendė 9 klasėje, kai reikėjo rinktis vadinamuosius profilius. Pasirinko biomedicinos mokslų kryptį: mokėsi biologiją, chemiją A lygiu. Vėliau laikė ir šių dalykų egzaminus, pasisekė neblogai: kiek tikėjosi, panašiai tiek ir gavo balų.
Įstojo į Kauno kolegiją mokytis dantų technologijos. Stojančiųjų buvo gana daug. Visi turėjo išlaikyti manualinių gebėjimų stojamąjį egzaminą. Kelias valandas trukusiame egzamine buvo dvi užduotys: iš gipsinės kaladėlės išdrožti pateikto danties formą pagal 10 kartų didesnį nei realus danties modelį ir pagal pateiktus duomenis išlankstyti figūrą iš vielos.
Paklaustas, kur įgijo tokių įgūdžių, nes egzaminą išlaikė puikiai, Linas papasakojo, kad domėjosi, kaip dirba giminaičiai, stebėjo ir dantų technikų darbą, jie pamokydavo jį savaitgaliais. Žodžiu, vaikinas stengėsi ieškoti visų galimybių patobulinti reikiamus praktinius įgūdžius. „Atėjęs tiesiog iš gatvės neišdroši danties šiaip sau. Mačiau, kad per egzaminą buvo ir tokių, kurie iš viso nesuprato, ką ir kaip daryti. Kai kurių priėmimo komisijos nariai tiesiai klausė, ar žino, kur ir ko atėjo, ar teko domėtis tuo anksčiau…“ Linas labai domėjosi, mokėsi ir net skaitė literatūrą apie dantų anatomiją, kad tik geriau pasiruoštų.
Kauno kolegija, beje, stojantiesiems surengė ir savaitės kursus prieš egzaminą, kur buvo įtvirtinamos žinios. Įstojo apie 40 studentų, vėliau apie 10 proc. iškrito, matyt, supratę, kad per sunku.
Praktika – piešimas ir modeliavimas sudarė didžiausią studijų dalį. Linas dailės mokyklos nebuvo lankęs, tad piešimas sekėsi prasčiau, o modeliavimas – labai gerai. „Ranka tik pradžioje buvo neįgudus, paskui persilaužiau“.
Vėliau jis net pažįstamoms odontologijos studentėms atlikdavo praktikos užduotis – išdroždavo ar sumodeliuodavo vaškinį danties modelį.

Pradėjo dirbti dar I kurse
Kryptingumo siekti savo profesinių tikslų Linui galima pavydėti. Jis jau pirmame kurse įsidarbino vienoje Kauno odontologijos įmonėje. „Ten praktikavausi laisvu nuo studijų laiku, kėliau savo praktinę kompetenciją. Pats ėjau, ieškojau, kol susiradau, kas priimtų mane mokiniu. Įmonėje praleisdavau visą savo laisvą laiką stebėdamas, kaip dirba meistrai, pats bandydamas, atlikdamas pradžioje nedideles užduotis. Kartais ir savaitgaliais namo parsinešęs dirbdavau.“
Savo tobulėjimui gaudavo modeliavimo užduočių. Pradėjo nuo juodų darbų, bet nesijautė išnaudojamas. „Man svarbiausia buvo stovėti, matyti, kaip dirba, tiesiog akys degė, kaip norėjau mokytis. Ir buvo labai įdomu. Iki vėlumos užsibūdavau, net kartais darbuotojai liepdavo jau eiti namo ilsėtis.“
Dantų technologijos studijos truko 3 metus, kasmet vykdavo praktika: pradžioje po mėnesį kasmet, o III kurso pabaigoje – beveik pusę metų. Sėkmingai apsigynęs baigiamąjį darbą, kurį sudarė rašto darbas apie kuriamą dantų protezą ir paties protezo gamyba, Linas pernai sėkmingai baigė Kauno kolegiją.

 

L. Rubinas ICDE kursuose Vokietijoje su lektoriumi dantų techniku Vitalijumi Ichenko.

L. Rubinas ICDE kursuose Vokietijoje su lektoriumi dantų techniku Vitalijumi Ichenko.

Laimėjo stažuotę Vokietijoje
Kauno kolegija su Vokietijos kompanija „Ivoclar Vivadent“ pernai Kauno kolegijos studentams suorganizavo konkursą. „Ivoclar Vivadent“ Lietuvoje tiekia odontologines priemones ir medžiagas.
Su kompanijos pateiktomis medžiagomis konkursantai turėjo atlikti užduotį, konkrečiai bemetalės keramikos protezo restauraciją. Finale Linas kovojo su 6 konkurentais ir užėmė I vietą. Komisija vertino pagaminto protezo anatominę formą, tikslumą, spalvos parinkimą, keraminių medžiagų sluoksniavimą ir individualų morfologinių ypatumų perteikimą.
Pagrindinis konkurso prizas – pasaulyje gerai žinomos Vokietijos kompanijos praktiniai kursai „Ivoclar Vivadent“ mokymų centre ICDE (Tarptautinis dantistų mokymo centras). Linas vyko į Vokietiją ir stažavosi ten visą savaitę. ICDE išdavė L. Rubinui sertifikatą, kad praėjęs specialius mokymus.
„Labai naudinga buvo stažuotė, susipažinau su naujausiomis dantų protezavimo technologijomis, priemonėmis, medžiagomis. Laboratorijoje mokėmės dirbti su kompanijos medžiagomis, išmokome daug naujo apie jų savybes. Geriausi meistrai, lektoriai mokė apie visa tai, kas naujausia šioje srityje.“

Dirba Marijampolėje
Lino tėvams labai pasisekė, kad jų vienturtis sūnus neišlėkė į užsienį, o gyvena ir dirba gimtajame mieste.
Į prieš keletą metų Marijampolėje susikūrusią UAB „Dentis Lab“ Linas buvo pakviestas, jį darbdaviai patys susirado. Bendrovė užsiima dantų protezų gamyba. Laboratorija priima odontologų užsakymus iš visos šalies. Nedažnai tenka tai išgirsti, ypač iš jaunimo, bet Linas patenkintas ir darbu, ir alga – jaučiasi savo rogėse, patenkintas pasirinkta profesija.
Vaikinas neslepia, kad gimnazijoje (baigė Rygiškių Jono) pirmūnas nebuvo ir mokytis ne itin patiko, nesijautė ten gerai… Kaip dabar sako, jam mokykla buvo labiau reikalinga dėl draugų, kompanijų, bet ne dėl mokslų. Tada skaityti knygas jam atrodė tikra kančia, bet dabar, kai niekas neverčia, ėmė skaityti, domėtis istorija. Linas neturi aiškaus plano ateičiai, sako, kaip gyvenimas ves, taip ir eis.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.