Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų.
Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.

 

Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime savo valstybę, pirmiausia turi būti dėkinga Nepriklausomybės kovų savanoriams.
Pasak knygos autorės Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą apie Liud­vinavo seniūniją, įvykius ir žmones ją pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas.
„Jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai“, – pasakojo kraštotyrininkė.
Tą sąrašą seniūnija perdavė Teresei Vizbarienei, kadangi ji, šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė Viliui Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.

 

 

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Tyrinėti skatino smalsumas
Autorė prisipažįsta, kad rinkti istoriją apie savo miestelį, jo žmones, jų darbus ją skatino smalsumas.
„Gimiau Liudvinave priešpaskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais. Vaikystė prabėgo karo ir tragiškų pokario įvykių sūkuryje.
Dažnai kur nors užsiglaudusi, suaugusių nepastebėta, klausiausi jų pokalbių – buvau smalsus vaikas, norėjau suprasti, kas vyksta aplink. Žinojau, ką tuo metu galima buvo pasakoti, o ką reikėjo rūpestingai slėpti“, – sako Teresė Vizbarienė.
Pasak jos, nors laikas nusineša metus, gyvenimus ir likimus, gyvųjų atminty išlieka vardai, atgimsta prisiminimai apie išėjusiųjų gyvenimo kelius ir darbus. „Praeitis visada šalia mūsų, ar ji tolima ir nykstanti, ar artima, kurią dar daugelis mena“ , – sako knygos autorė.
Jai ne kartą teko dalyvauti vyresnio amžiaus kraštiečių pokalbiuose, klausantis jų prisiminimų. Buvo akivaizdu, kad žmones domina gimtojo kaimo, miestelio praeitis, gyventojų likimai. Deja, laikas dirba ne jų naudai. Jis tolina, iškreipia ar net ištrina įvykius. Išlieka tai, kas užrašyta, nufotografuota. Surinkus gyvų liudininkų prisiminimus, pasidomėjus senąja spauda, daug ką galima atkurti.
Smalsumas ir meilė savo gimtinei, jos žmonėms pedagogę paskatino ne tik domėtis praeitimi, bet ir ją užrašyti. „Parūpo dar sužinoti. O kai sužinojau, pagalvojau apie tai, kad aš laikina. O kur liks tie užrašai, popieriaus lapai, kai manęs nebebus? Pasimes, pradings. Pradings ir istorija. Tuomet ir nusprendžiau, kad tai, ką per keletą metų surinkau, užrašiau, sužinojau, turiu sudėti į knygą“, – sakė pristatydama knygą T. Vizbarienė.

 

 

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavo kraštas stebino savanorių gausa
Apie Liudvinavo krašto savanorius surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Juos T. Vizbarienė sudėjo į skyrių „Istoriją jie rašė savo krauju ir drąsa“.
„Šiandien jau mažai težinome apie tuos, kurie daugiau kaip prieš 90 metų, palikę namus, šeimas, su ginklu ėjo ginti atkovotos Lietuvos laisvės“, – rašo autorė. Knygoje pasakojama apie Vyčio kavalierius ir savanorius. Istoriniai faktai grindžiami dokumentais, nuotraukomis, kurių knygoje daug. Užrašyti artimųjų atsiminimai, kaip savanoriams sekėsi gyventi sugrįžus į tėviškę po kovų, kokia lemtis juos ištiko, kur jie palaidoti.
Anot autorės, Liudvinavo kraštas – tikra Didvyrių žemė. Iš jo savanoriškai kautis už Tėvynės laisvę išėjo daugybė vyrų.
„Į Liudvinavo miestelį ir seniūnijos kaimus jie grįžo 1918–1921 metais. Kraštas nualintas 1914–1915 metais praūžusių karo mūšių, okupacijos. Daugelio sodybų ir dvarų vietoje riogsojo griuvėsiai, dideli derlingos žemės plotai dirvonavo, nes dvarų savininkai išbėgę“, – rašoma knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ėmėsi žemės reformos, kuria siekta, kad žemės gautų už ją kovoję savanoriai. 1919 metų liepos 1 d. Valstybės taryba išleido įstatymą, pagal kurį žeme pirmiausia turėjo būti aprūpinti savanoriai. Pagal žemės skyrimo dokumentus pavyko sužinoti 43 karių savanorių pavardes. Štai Liudvinavo dvaro žemės kariams savanoriams buvo išdalinta 224 hektarai, Buktos dvaro – 152 hektarai, Liucinavo dvaro – 62 ha. Nors jų iš šio krašto buvo tikrai daugiau. Ne visi gavo žemės, ne visi jos pageidavo, arba ne laiku pateikė reikiamus dokumentus.

 

 

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Ne visi žinomi
„Būtina prisiminti tuos didvyrius, kurie už kovas 1918–1940 metais buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais arba medaliais. Iš viso tokių Lietuvoje buvo apie 1770, o Liudvinavo seniūnijoje gimusių ar kurį laiką čia gyvenusių – apie 23“, – sako autorė.
Anot jos, ne visų didvyrių vardai surasti ar paminėti. Gali būti, kad per mūšius ar vėlesnių suiručių metu pradingo pulkų karių sąrašai ir todėl nepateko į archyvą. Yra žinomi šie Liudvinavo krašto didvyriai: Adomas Andziulaitis, Jurgis Adomaitis, Jonas Drandželauskas, Kostas Jankauskas, Vincas Javarauskas, Petras Čekauskas, Antanas Gaidelis, Petras Grinevičius, Juozas Kapčinskas, Jurgis Kubilius, Andrius Labanauskas, Petras Lastauskas, Pijus Liepinaitis, Julius Matulevičius, Vincas Mažietis, Vincas Miškinis, Juozas Pūkas, Vladas Ražas, Sergejus Staniškis, Petras Šamatauskas, Vincas Šeimys, Jonas Valaitis, Jonas Vizbara.

Savanoriai nepamiršti
Apie daugelio šių žmonių likimus pavyko sužinoti, buvo surasti jų artimieji. Užrašytos karių biografijos, žinomos jų amžino poilsio vietos. Visi jie pagerbti Viliaus Kavaliausko 6 tomų enciklopedinėje knygoje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Apie juos pasakojama ir T. Vizbarienės knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Liudvinavo miestelio senosiose kapinėse išlikę šeši betoniniai kryžiai žymi, kad po jais ilsisi 1918–1921 metų kariai savanoriai. Kryžiai apjuosti trispalve juostele. Vasario 16-ąją ant šių kapų buvo uždegtos žvakutės. Taip liudvinaviškiai pagerbė savo krašto Nepriklausomybės kovų didvyrius. Trijuose antkapiuose dar galima įskaityti ir savanorių pavardes: Bronius Sidaras, žuvęs 1921 metais, Antanas Mikulskis ir Juozas Zalieckis, žuvę 1918-aisiais.
Tokių kapų su betono kryžiais galima rasti kiekvieno miestelio kapinėse. Senosiose Marijampolės kapinėse jų yra kelios dešimtys. Betoninius kryžius ženklina trispalvės juostelės, rodančios, kad Lietuvos karžygių žmonės nepamiršo. Čia palaidoti 65 kariai: Vyčio kryžiaus ordino kavalierius vyr. leitenantas L. Jonaitis, DK Vytenio 9 pėstininkų pulko vadas pulkininkas A. Svylas, kapelionas kun. M. Petrauskas ir kiti.

Senosiose Marijampolės kapinėse palaidoti 65 kariai. Savanorių kapai senosiose Liudvinavo kapinėse.

 

 

 

 

 

 

Naujausia informacija

  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. Pasirinko lietuvių kalbą, mat jo mokytojas Lankininkas pasakė, kad tinkamas būti humanitaru. Universitete buvo labai gera aplinka, puikūs dėstytojai. Grįžęs į Marijampolę J. Sajauskas porą metų mokytojavo, bet šis darbas nepatiko, tad metė. „Tada išėjau dirbti į automatų gamyklą, mane paskyrė inžinieriumi technologu, nes turėjau aukštojo mokslo diplomą. Toks buvo sovietinės santvarkos „privalumas“: pavadina tave inžinieriumi, o ką tu sugebi, ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su atgimimu, Lietuvos nepriklausomybe atėjo ir tikrasis kryždirbystės atgimimas. Visi buvome liudininkai, kai kryžiai buvo atstatomi, statomi nauji prie sodybų, kaimų (taip pat ir sunaikintų) ribų, o ten, kur vyko mūšiai už laisvę, partizanų žūties vietose atsirado ir nedideli atminimo parkai, kryžių kalvelės… Kalbant apie bet kokią liaudies meno šaką akcentuojama tradicija, jos tęstinumas, vieno ar kito regiono išskirtinumas, atpažįstamas iš meistrų ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal išgales vieni tenkinosi kukliais katalogais, kiti sudarė ir išleido solidžius albumus, o juos sudarinėjo, objektus fotografavo, medžiagą rinko daugiausia kultūros žmonės. Mūsų krašte tokių leidinių irgi yra ne vienas – kiekviena savivaldybė yra užfiksavusi dabarties meistrų darbus ir praeities palikimą. 2006 metais išleista solidi (270 psl.) knyga „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“. Įžanginį žodį parašė istorikas Alvydas Totoris. Leidinyje ne ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių atminimas – „išsivaikščiojo“ plačiai po Suvalkiją, po Lietuvą – ir po pasaulį. Paties A. Sakalausko didieji darbai (jų priskaičiuojama keletas šimtų) pasiekė ne tik įvairias Europos šalis, bet ir Japoniją… Beje, prieš keletą metų kalbintas jis yra minėjęs, kad japonams didelį įspūdį padarė mūsų mažoji sakralinė architektūra, ypač koplytstulpiai, stogastulpiai, nes kitur tokių praeitimi alsuojančių, harmoningų dalykų jau seniai nebėra. Pats ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. (Iš „Vikipedijos“)   „Dideliam darbui – tiktai žiemos medis…“ Klemensą Kvainauską dabar Marijampolėje ir Suvalkijoje (o ir pačiame Vilniuje) pažįsta daug kas. Mugėse ar panašiuose subuvimuose ieško meistro, kad pažiūrėtų, ką naujo šį kartą siūlo išradingas medžio drožėjas: gal patogų šeimininkei medinį šaukštą ar kitą rakandą, gal dailiai inkrustuotą dėžutę (paskui paaiškėja, kad pati gamta medieną išmargino, o tas medis – dekoratyvusis žagrenis), ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai įkandami, bet kartu ir žavūs. Be to, jie buvo surinkti Suvalkijoje, kapsų šnektos teritorijoje, o kadangi „Sūduonia“ dainavo kapsų šnekta, V. Šlekio kūriniai ansambliui labai tiko. Į „Sūduonios“ repertuarą vadovas vis dažniau įtraukdavo V. Šlekio kūrinių, tačiau jų nebuvo tiek, kiek galbūt norėjosi. Bandydamas išsiaiškinti, kur tie kūriniai slepiasi, J. Vylius pradėjo išsamiau domėtis V. Šlekio asmenybe. Marijampolės kraštotyros muziejus, ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas klausant reikia galvoti, nuolat skaityti, aiškintis prasmę. Be to, Šlekio dainos yra brandžios, joms yra daugiau nei 200 metų. O tai dainai suteikia papildomos vertės. Tuo tarpu Adelės Kazlauskienės dainos yra truputį kito laikmečio, tačiau lygiai taip pat vertingos ir prasmingos, todėl jas visuomet malonu dainuoti“, – kalbėjo „Sūduonios“ atlikėjai, prisipažindami, kad jiems ilgai tekdavo galvą pasukti, iš kur repertuarui ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio dirbinių, bet išlaikyti simetriją sunku“. Vienodų piešinių nėra ir A. Matulevičiaus kūryboje. – Vieną pusę kūrinio darau šiltą, kitą – šešėlinę – kitokią, šaltesnę. Vienoje pusėje gyvybės medis su paukšteliais, simbolizuojantis pavasarį, vasarą, kitoje – žiema su eglės šakelėmis. Man taip gražu, be to, nusibosta vis tą patį piešti. Kartais žinau iš karto, kaip dekoruosiu, o kitą kartą tiesiog improvizuoju. Išeina lyg ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš plastilino, paskui stebėdama keramiko vyro darbą pabandė perprasti ir molį. – Oi, nelengva buvo! Ypač pradžiamokslis, kai mokiausi tik rutuliukus susukti. Niekaip nepavykdavo kiekvienos rankos pirštais po kelis iškart padaryti. Paskui gavau užduotį prigaminti paršelių, tų metų simbolių. Tokių gražių kelias dešimtis prilipdžiau, bet mano griežtasis mokytojas beveik visus išbrokavo… Tada tik didesnių darbų detales lipdžiau. Tačiau nebuvo man prie širdies tokie ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – dainuojančių, eiliuojančių, muzikuojančių. Tad jau vaikystėje į giminę „nusidavusi“ mergaitė ir piešė, ir lipdė. Dailės mokykla – kitas etapas. Nors svajojo apie stiklą, Alma būtent čia iš arčiau susipažino su moliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo jai ir pragyvenimo šaltiniu, ir priemone grožiui kurti ir, galima turbūt sakyti, gyvenimo dalimi. Marijampolėje, tiksliau, tuometiniame Kapsuke A. Kisnieriūtė pirmiausia atsidūrė įstojusi į Pedagoginę ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. Brusokienė sako, kad ši sodyba – labai jauki ir šilta vieta ne tik pamokai, bet ir renginiams. Ji tikisi, kad neįprastos pamokos čia taps tradicija. Paskutinę gražią šių metų rudens dieną Matutynė atgijo nuo vaikų šurmulio, jie šmirinėjo po senaisiais kaštonais rinkdami jų vaisius, žvalgėsi po sodybą. Pavėsinėje prie tvenkinio virė darbas su dažais ir teptukais. Nors diena buvo saulėta, bet ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė. Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų. „Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje. 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti kauniečius, kad vieni po kitų jie ėmė važiuoti į užsiėmimus Marijampolės kraštotyros muziejuje – vėliau ir ne vien į tekstilės. Dalyvaujantieji Miesto dienų ir kitose šventėse (taip pat Vilkaviškyje, Paežerių dvare, bendruomenių renginiuose) dažnai mato muziejininkus, demonstruojančius įvairius primirštus amatus – taip pat ir juostų audimą, pynimą. Į šią veik­lą įsijungia ir Danutė Katkuvienė: muziejuje žmonių nedaug, tad visi dirba ne ...