Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų.
Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.

 

Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime savo valstybę, pirmiausia turi būti dėkinga Nepriklausomybės kovų savanoriams.
Pasak knygos autorės Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą apie Liud­vinavo seniūniją, įvykius ir žmones ją pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas.
„Jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai“, – pasakojo kraštotyrininkė.
Tą sąrašą seniūnija perdavė Teresei Vizbarienei, kadangi ji, šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė Viliui Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.

 

 

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Tyrinėti skatino smalsumas
Autorė prisipažįsta, kad rinkti istoriją apie savo miestelį, jo žmones, jų darbus ją skatino smalsumas.
„Gimiau Liudvinave priešpaskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais. Vaikystė prabėgo karo ir tragiškų pokario įvykių sūkuryje.
Dažnai kur nors užsiglaudusi, suaugusių nepastebėta, klausiausi jų pokalbių – buvau smalsus vaikas, norėjau suprasti, kas vyksta aplink. Žinojau, ką tuo metu galima buvo pasakoti, o ką reikėjo rūpestingai slėpti“, – sako Teresė Vizbarienė.
Pasak jos, nors laikas nusineša metus, gyvenimus ir likimus, gyvųjų atminty išlieka vardai, atgimsta prisiminimai apie išėjusiųjų gyvenimo kelius ir darbus. „Praeitis visada šalia mūsų, ar ji tolima ir nykstanti, ar artima, kurią dar daugelis mena“ , – sako knygos autorė.
Jai ne kartą teko dalyvauti vyresnio amžiaus kraštiečių pokalbiuose, klausantis jų prisiminimų. Buvo akivaizdu, kad žmones domina gimtojo kaimo, miestelio praeitis, gyventojų likimai. Deja, laikas dirba ne jų naudai. Jis tolina, iškreipia ar net ištrina įvykius. Išlieka tai, kas užrašyta, nufotografuota. Surinkus gyvų liudininkų prisiminimus, pasidomėjus senąja spauda, daug ką galima atkurti.
Smalsumas ir meilė savo gimtinei, jos žmonėms pedagogę paskatino ne tik domėtis praeitimi, bet ir ją užrašyti. „Parūpo dar sužinoti. O kai sužinojau, pagalvojau apie tai, kad aš laikina. O kur liks tie užrašai, popieriaus lapai, kai manęs nebebus? Pasimes, pradings. Pradings ir istorija. Tuomet ir nusprendžiau, kad tai, ką per keletą metų surinkau, užrašiau, sužinojau, turiu sudėti į knygą“, – sakė pristatydama knygą T. Vizbarienė.

 

 

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavo kraštas stebino savanorių gausa
Apie Liudvinavo krašto savanorius surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Juos T. Vizbarienė sudėjo į skyrių „Istoriją jie rašė savo krauju ir drąsa“.
„Šiandien jau mažai težinome apie tuos, kurie daugiau kaip prieš 90 metų, palikę namus, šeimas, su ginklu ėjo ginti atkovotos Lietuvos laisvės“, – rašo autorė. Knygoje pasakojama apie Vyčio kavalierius ir savanorius. Istoriniai faktai grindžiami dokumentais, nuotraukomis, kurių knygoje daug. Užrašyti artimųjų atsiminimai, kaip savanoriams sekėsi gyventi sugrįžus į tėviškę po kovų, kokia lemtis juos ištiko, kur jie palaidoti.
Anot autorės, Liudvinavo kraštas – tikra Didvyrių žemė. Iš jo savanoriškai kautis už Tėvynės laisvę išėjo daugybė vyrų.
„Į Liudvinavo miestelį ir seniūnijos kaimus jie grįžo 1918–1921 metais. Kraštas nualintas 1914–1915 metais praūžusių karo mūšių, okupacijos. Daugelio sodybų ir dvarų vietoje riogsojo griuvėsiai, dideli derlingos žemės plotai dirvonavo, nes dvarų savininkai išbėgę“, – rašoma knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ėmėsi žemės reformos, kuria siekta, kad žemės gautų už ją kovoję savanoriai. 1919 metų liepos 1 d. Valstybės taryba išleido įstatymą, pagal kurį žeme pirmiausia turėjo būti aprūpinti savanoriai. Pagal žemės skyrimo dokumentus pavyko sužinoti 43 karių savanorių pavardes. Štai Liudvinavo dvaro žemės kariams savanoriams buvo išdalinta 224 hektarai, Buktos dvaro – 152 hektarai, Liucinavo dvaro – 62 ha. Nors jų iš šio krašto buvo tikrai daugiau. Ne visi gavo žemės, ne visi jos pageidavo, arba ne laiku pateikė reikiamus dokumentus.

 

 

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Ne visi žinomi
„Būtina prisiminti tuos didvyrius, kurie už kovas 1918–1940 metais buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais arba medaliais. Iš viso tokių Lietuvoje buvo apie 1770, o Liudvinavo seniūnijoje gimusių ar kurį laiką čia gyvenusių – apie 23“, – sako autorė.
Anot jos, ne visų didvyrių vardai surasti ar paminėti. Gali būti, kad per mūšius ar vėlesnių suiručių metu pradingo pulkų karių sąrašai ir todėl nepateko į archyvą. Yra žinomi šie Liudvinavo krašto didvyriai: Adomas Andziulaitis, Jurgis Adomaitis, Jonas Drandželauskas, Kostas Jankauskas, Vincas Javarauskas, Petras Čekauskas, Antanas Gaidelis, Petras Grinevičius, Juozas Kapčinskas, Jurgis Kubilius, Andrius Labanauskas, Petras Lastauskas, Pijus Liepinaitis, Julius Matulevičius, Vincas Mažietis, Vincas Miškinis, Juozas Pūkas, Vladas Ražas, Sergejus Staniškis, Petras Šamatauskas, Vincas Šeimys, Jonas Valaitis, Jonas Vizbara.

Savanoriai nepamiršti
Apie daugelio šių žmonių likimus pavyko sužinoti, buvo surasti jų artimieji. Užrašytos karių biografijos, žinomos jų amžino poilsio vietos. Visi jie pagerbti Viliaus Kavaliausko 6 tomų enciklopedinėje knygoje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Apie juos pasakojama ir T. Vizbarienės knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Liudvinavo miestelio senosiose kapinėse išlikę šeši betoniniai kryžiai žymi, kad po jais ilsisi 1918–1921 metų kariai savanoriai. Kryžiai apjuosti trispalve juostele. Vasario 16-ąją ant šių kapų buvo uždegtos žvakutės. Taip liudvinaviškiai pagerbė savo krašto Nepriklausomybės kovų didvyrius. Trijuose antkapiuose dar galima įskaityti ir savanorių pavardes: Bronius Sidaras, žuvęs 1921 metais, Antanas Mikulskis ir Juozas Zalieckis, žuvę 1918-aisiais.
Tokių kapų su betono kryžiais galima rasti kiekvieno miestelio kapinėse. Senosiose Marijampolės kapinėse jų yra kelios dešimtys. Betoninius kryžius ženklina trispalvės juostelės, rodančios, kad Lietuvos karžygių žmonės nepamiršo. Čia palaidoti 65 kariai: Vyčio kryžiaus ordino kavalierius vyr. leitenantas L. Jonaitis, DK Vytenio 9 pėstininkų pulko vadas pulkininkas A. Svylas, kapelionas kun. M. Petrauskas ir kiti.

Senosiose Marijampolės kapinėse palaidoti 65 kariai. Savanorių kapai senosiose Liudvinavo kapinėse.

 

 

 

 

 

 

Naujausia informacija

  • Kultūrinis startas: „Laisvės vardas – Marijampolė“

    2019-03-19Kultūrinis startas: „Laisvės vardas – Marijampolė“
    Šio moto tikriausiai dar nepamiršo daugelis marijampoliečių: su juo prieš penkerius metus minėjome Marijampolės vardo sugrąžinimo miestui 25-erių metų sukaktį. Tikėtina, kad šiemet jį ir vėl kartosime. Gal net dažniau nei prieš penkerius metus, nes šiemetė sukaktis – apvali. Jau trisdešimtoji. Antradienį Marijampolės savivaldybėje šia proga surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Marijampolės savivaldybės merė Irena Lunskienė, Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Asta Vaznienė, taip pat prieš trisdešimtmetį politiniuose sūkuriuose aktyviai dalyvavę tuomet gimusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) aktyvistai Stasys Daugėla ir Vytautas Šneideris. Beje, abu prisipažino šiandien šiek tiek atsitolinę ir nuo politinių batalijų, ir nuo Marijampolės, tačiau atidžiai domisi ...
  • Užmaskuota propaganda gali sklisti ir iš jautrių istorijų: kaip atskirti?

    2019-03-12
    Propaganda nėra toks jau nekaltas reiškinys, jos poveikis – labai užmaskuotas, o tikslas – manipuliuoti žmonėmis, jų mąstymu ir ypač – jausmais. Apie tai „Pažinimo laboratorijos“ puslapiuose įdomiai pasakoja šios dienos pašnekovas dr. Viktoras Denisenko – ekspertas, daug gilinęsis į šią temą, pasirinkęs ją net ir savo disertacijai. Atrodytų, ką čia reiškia atskirti, kur melas, o kur tiesa. Bet taip nėra. Propaganda, nors orientuota labiau į jausmus, siekia paveikti žmonių mąstymą. Kai kuriose medijose viešinamose istorijose propaganda subtiliai užmaskuota. Politinė propaganda, sklindanti iš Rusijos – o ji pasaulyje laikoma vienu didžiausių propagandos šaltinių – gali būti atviresnė, kuomet siekiama atvirai diskredituoti ...
  • 1968 metų atgarsis: Kremliaus ruporai vis dar didžiuojasi tankais Prahos gatvėse

    2019-03-121968 metų atgarsis: Kremliaus ruporai vis dar didžiuojasi tankais Prahos gatvėse
    Prieš pusę amžiaus, ankstyvą 1968 metų rugpjūčio 21 dienos rytą, Varšuvos sutarties organizacijos šalys su Sovietų sąjunga priešakyje pradėjo operaciją „Dunojus“, nukreiptą prieš tuometinės Čekoslovakijos vadovybę. Maskvos nerimą anuomet sukėlė Prahos vykdoma liberalizacijos politika, dar žinoma „Prahos pavasario“ vardu, kuri galėjo suteikti žmogiškų bruožų Čekoslovakijos komunistiniam režimui. Sovietų sąjungoje tokia pernelyg nepriklausoma politika buvo įvertinta kaip „buržuazinė“ ir „kontrrevoliucinė“, o iš tikrųjų kelianti grėsmę sovietinei įtakai. Tuometiniai įvykiai, kaip šiandien galima pasakyti, turėjo svarbią geopolitinę reikšmę. Sovietų sąjunga panaudojo represinius metodus prieš savo sąjungininkę, demonstruodama savo tikrąjį požiūrį į „draugystę“. Operacija „Dunojus“ parodė, jog Maskva žiūri į Rytų bloko šalis kaip ...
  • Parodoje – moterų svajonės

    2019-03-05Parodoje – moterų svajonės
    Šeštadienį Petro Kriaučiūno bibliotekos lankytojus pasitiko Marijampolės laisvalaikio centro pučiamųjų instrumentų ansamblio „Ransomedas“ atliekamos melodijos. Gausiam būriui draugų, bičiulių taip originaliai buvo pristatyta paro­da „Moters pėdsakuose slypinčios svajonės“. Pirmojo aukšto erdvėse išdėstyti keturių kūrybų moterų – marijampoliečių Loretos Zaleckienės, Giedrės Juodzevičienės, Virginijos Gelčytės ir vilkaviškietės Lauros Augustaitienės – darbai: tapyba, iliustracijos, aksesuarai, keramika. Vedžiodamos po salę autorės linksmai pristatė savo kūrybą. Didelio formato Giedrės drobėse – spalvingi, išraiškingi moterų port­retai, pasak autorės, kalbantys patys už save. Laura savo sukurtomis rankinėmis ne tik puošia moteris, bet tarsi neša džiugias žinutes. Virginija prisipažino Artūro Krutulio pamokyta pradėjusi „kepti molį“ – jos sukurti spalvingi keramikos ...
  • „Arabesko“ šokėjos abejingų nepaliko

    2019-03-05„Arabesko“ šokėjos abejingų nepaliko
    Šeštadienį šokio grupė ARABESKAS į Marijampolės kultūros centrą sukvietė savo gerbėjus, šokio mylėtojus. Nors koncertas buvo mokamas, žiūrovų tai neatbaidė – susirinko pilna salė. Pasak šokio kolektyvo vadovės Dainos Misiukevičienės, šis koncertas – tradicinis, rengiamas, kas dvejus metus. Pernai įvyko edukacinis šokio festivalis „Vizijos“, o šiemet savo darbą, kūrybą pristato „Arabesko“ kolektyvas, kuriame net trys šokėjų grupės. „Koncerto programai parengėme dvidešimt šokio kompozicijų, iš kurių kiekviena – tarsi maža istorija, pasakojimas ar žinutė, siunčiama iš širdies. Pristatėme net dešimt visiškai naujų šokio kompozicijų“, – pasakojo kolektyvo vadovė. Nuobodžiauti žiūrovui neleido puikūs pasirodymai, besikeičiantys įvairūs šokio žanrai ir kompozicijos. Koncertą paįvairino svečiai. Pasirodė Marijampolės ...
  • Tarsi pavasario lietus ant stiklo…

    2019-03-05Tarsi pavasario lietus ant stiklo...
    …kai dūkstantis kovo vėjas atgina linksmą debesį ir perplėšia nusibodusią pilką uždangą. Lašai ritasi stiklu ir atveria vaizdus… Daug erdvės, šviesos: švelnus potėpis, spalva – tarsi pridengusi iš vidaus sklindančią šviesą, iš skaidrios virstanti dar skaidresne. Linija – plona ir jautri, bet gražiai suvaldanti šį formų ir spalvų virpėjimą. Ir patys objektai, kuriems pavaizduoti toks subtilus akvarelės prisilietimas prie popieriaus atrodo labai netikėtai… „Gyvybės atrandu kasdienių, senųjų daiktų formose, jų smulkmenose. Kasdienės, subtilumu ir subrandinta tyla dvelkiančios detalės, tokios kaip mėtinio atspalvio senosios pašto dėžutės, pilnos neperskaitytų laiškų ar praviros nuvažiuojančio troleibuso durys, rašteliai, plazdantys vėjyje… Man šie fragmentai gyvi, ...
  • „Noriu, kad kalbėtų darbai“

    2019-02-27„Noriu, kad kalbėtų darbai“
    Taip sako jauna dailininkė marijampolietė Gabrielė Venckutė, kurios akvarelių ir tapybos paroda veikia Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje. Būtent todėl nebuvo atidarymo – autorė sako nenorėjusi „lipti ant pjedestalo, o būti nematoma šalia ar už tų darbų, kad žiūrovas pajustų tuos dalykus, kuriuos jaučiu aš pati“. Labai subtilūs, nostalgiški darbai atspindi tai, ką matome ar matydavome kasdien – o iš tikrųjų pralėkdavome pro šalį. Mūsų aplinką, praeitį, išgyvenimus, paslaptis – tik reikia įsižiūrėti. Taigi – užsukite į Marijampolės kultūros centro M. B. Stankūnienės menų galeriją ir pabandykite tai padaryti. Paroda veiks iki kovo 19 dienos, o plačiau apie jauną autorę ir jos ...
  • Akimirkos: sustoti ar siekti nepasiekiamo?

    2019-02-27Akimirkos: sustoti ar siekti nepasiekiamo?
    Vien iš to, kiek daug įvairios publikos susirinko į Ričardo Vaino kūrybos parodos atidarymą Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, jau galima spręsti, kad autorius žinomas ir mėgiamas, kad naujoji ekspozicija intriguoja: o kas šį kartą? Nes tikrai nedažnai matome jo darbus, nors autorinių parodų sąrašas, kukliai pateiktas plakato kamputyje, atrodo solidžiai. Beveik trisdešimt pozicijų, darbai eksponuoti ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Suomijoje, Ispanijoje, jų yra įsigiję ir kitų šalių kolekcininkai… Marijampolėje ankstesnioji paroda taip pat šioje, tuomet dar labai naujoje, erdvėje buvo beveik prieš… penketą metų. Sunku patikėti? Laikas bėga greitai, o parodos pavadinimas „Akimirkos“ tarsi klausia: ar stabtelėsite tik ...
  • „Jau pliaupia meniškas lietus…“

    2019-02-27„Jau pliaupia meniškas lietus...“
    Nežinia, kada pirmą kartą jis sulijo Didlapių kaime (Vilkaviškio r.) gimusią Birutą Pėveraitytę, bet jau mokyklos suole ji ėmė braidžioti po žodžių ir eilučių pievas, rašyti eilėraščius ir apsakymus, kūrybiniai bandymai pasirodė spaudoje… Vis dėlto 1969 metais baigusi Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą pasuko kitokiu, konkretesniu keliu: į Kauno maisto pramonės technikumą. Dirbo įvairiose pramonės įmonėse, net meistre normuotoja statybų sektoriuje. Tolokai nuo poezijos… …Šį vasarį Biruta Pėveraitytė-Giraitienė švenčia gražų jubiliejų. O jo išvakarėse pasirodė dar viena eilėraščių knyga „Gulbės pienas“ – vienuoliktoji! Galbūt nustebs ne vienas: vieni dėl to, kad pirmoji pažymėta 2005-ųjų data, taigi autorei jau sulaukus amžiaus brandos, ...
  • „Mūsų žemė mena“

    2019-02-27„Mūsų žemė mena“
    Taip plenerinę savo darbų parodą pavadino Kybartų kultūros centro menų studijos „Smiltys“ nariai. Nebe pirmus metus gyvuojantis kūrybingų žmonių sambūris, prasidėjęs nuo to, kad atsirado keletas norinčių tapyti moterų, išaugo ne tik narių skaičiumi. Jei palygintume su augalu, tai išsiplėtė jo šakos (padaugėjo žmonių, kuklūs pirmieji plenerai tapo tarptautiniais), o šaknys skverbiasi vis giliau į savo krašto žemę. Nes vieniems besidomint, o kitiems žinant daugiau, atsirado graži bendrystė. Ir ne vien tik gražūs gamtovaizdžiai ar vasaros gėlių margumynas, bet ir paslaptingi mistiniai dalykai, įspūdžiai, patirti protėvių palikimą saugančiose, ypatingos energetikos vietovėse ėmė atsispindėti kūryboje… Pernykštis pleneras, kuriame dalyvavo ir Lenkijos bei ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.