Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

Vytautas Gaulia pasakojo, kad už Marijampoliečių bendrijos laikraščio spausdinimą mokėdavo iš savo algos.

Vytautas Gaulia pasakojo, kad už Marijampoliečių bendrijos laikraščio spausdinimą mokėdavo iš savo algos.

„Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“.
Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“
V. Gaulia buvo laikraščio iniciatorius
Kaip prisimena marijampolietis 84 metų inžinierius mechanikas Vytautas Gaulia, daugelis idėjų gimė Kapsuko automatų gamyk­loje, kur jis dirbo. Joje nuo 1985 metų pradėjo dirbti ir J. Sajauskas. Pasak Gaulios, automatų gamykla suteikė Justinui sparnus, kaip ir ne vienam kitam marijampoliečiui.
„Mes abu buvome nepartiniai, o tokie žmonės tada gamykloje stengėsi vienytis. Tiesiog nebijojome vienas kito, pasitikėjome, žinojome, kad vienas kito neįduosime, galėjome kalbėti atvirai. Tautinis judėjimas gamykloje vyko dar prieš Atgimimą ir vyravo lietuvių kalba, nors iš Maskvos stengtasi visur prakišti rusų kalbą. Beje, pas mus tuo tikslu buvo net įdarbinamos rusų karininkų žmonos“, – prisimena V. Gaulia.
Į gamyklą buvo pasikviečiama rimtų, apsišvietusių žmonių iš sostinės, tokių kaip poetas Kęstutis Genys ir kiti. Vykdavo pokalbiai, diskusijos apie kultūrą, šalies ateitį.
„J. Sajauskas buvo vienintelis filologas tarp inžinierių, į jį pirmiausia ir nukrypo žvilgsnis, kai kilo idėja leisti laikraštį. Pakviečiau jį tapti redaktoriumi, jis sutiko. Bet pirmiau atsirado ne laikraštis, o bendrija. Prasidėjus Atgimimui, drąsūs, patriotiški žmonės telkėsi į grupes, taip susibūrė Marijampoliečių bendrija. Viena iš pagrindinių bendrijos idėjų generatorių buvo mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė. Laikraštis turėjo tapti šios bendrijos tribūna, skleisti mūsų idėjas“, – pasakojo V. Gaulia, buvęs bendrijos pirmininkas.
Marijampoliečių bendrija įsisteigė 1990 m. gegužės 26 dieną, kai buvo sušauktas suvažiavimas. Jis vyko Marijampolės dramos teatro patalpose, pradžioje buvo skelbta, kad tai bus mokslinė konferencija sąlyginiu pavadinimu „Marijampolė. Miestas ir žmonės Lietuvos istorijoje“. Susirinko apie 180 žmonių, buvo svečių iš užsienio. Čia ir įkurta Marijampoliečių bendrija, priimta jos programa, nuostatai, išrinkta valdyba. Po kiek laiko bendrijos skyriai įsisteigė Klaipėdoje, Vilniuje, Druskininkuose ir kitur, kur gyveno marijampoliečių.

Pavadinimą sugalvojo J. Sajauskas
Marijampoliečių bendrijos laik­raštis pradėtas leisti po pusmečio, pirmas numeris datuojamas 1991 m. sausio mėnesiu. Leidėju dėl formalumų pradžioje buvo ne bendrija, o Marijampolės miesto savivaldybė. Spausdino Marijampolės spaustuvė. Pavadinimą „Sugrįžimai“ sugalvojo laikraščio redaktoriumi tapęs J. Sajauskas.
Pirmo numerio „Žodyje skaitytojams“ teigiama, kad „Sugrįžimai“ – tai kvietimas sugrįžti ir paraginimas susigrąžinti tai, kad prarasta. O reikia, kad daug kas sugrįžtų. Kad sugrįžtų mūsų pačių istorija ir tradicijų supratimas. Kad sugrįžtų kultūra ir dvasingumas. Kad sugrįžtų pasididžiavimas savo gimtuoju miestu ir tikėjimas jo išskirtinumu. Kad sugrįžtų skolos savo gimtinei supratimas…“
Šioje pratarmėje taip pat aiškinama, kodėl reikalingas naujas periodinis leidinys, ypač tuo laiku, kai šalyje buvo blokada, stigo popieriaus, o miestiečiai jau turėjo du laikraščius. Rašoma taip: „Manome, kad toks leidinys būtinas. Jis nesiruošia konkuruoti su „Naujuoju keliu“ ar „Sūduva“, o ketina gyvuoti greta jų ir gvildenti tokius klausimus, kuriems jau leidžiami Marijampolės laikraščiai negali skirti pakankamai dėmesio.“
Popieriaus vyko į Rusiją
V. Gaulia prisiminė, kad popieriaus naujam laikraščiui pats vyko parsivežti iš Rusijos gilumos, net iš Petrozavodsko… Už spausdinimą jis mokėdavo savo lėšomis, iš atlyginimo, vėliau kartais paremdavo vietos verslininkai. Pradžioje leista dideliu tiražu – net 5 tūkstančių. Laikraštis platintas nemokamai. Pradžioje jis buvo leidžiamas net neturint reikiamo leidimo. Nuo trečio numerio leidėjas jau buvo Marijampoliečių bendrija. Planuota leisti kas dvi savaites, bet vėliau paaiškėjo, kad tai padaryti per sunku. Tada imti leisti proginiai numeriai, tiražas mažėjo iki kelių šimtų.
Paskutinis naujausias numeris išėjo pernai gegužės mėnesį Marijampoliečių bendrijos 25-mečio proga. Jame apžvelgta bendrijos veikla nuo pirmų metų, įdėtas alternatyvus Suvalkijos herbas, kurį sukūrė A. Kaminskas ir A. Kurtinaitis. Taip pat yra prisiminimų apie pirmą kraštiečių susitikimą, sudėtos nuotraukos paminklų, kurie Marijampolėje atsirado per tuos 25 metus. Taip pat aprašytos svarbiausios asmenybės, kurios darė ar tebedaro didžiausią įtaką bendrijos veiklai. Tai Stasys Danila, Stanislovas ir Justinas Sajauskai, Viktoras Kemeraitis, Kęstutis Subačius, Genovaitė Jarumbavičiūtė, Vida Mickuvienė, Paulius Uleckas (dabartinis pirmininkas), Danutė Vidrinskienė ir daugelis kitų marijampoliečių. Rubrikoje „Pažinkime Sūduvą ir jos ąžuolus“ minimos tokios asmenybės kaip Mykolas Žilinskas, Mykolas Krupavičius, Antanas Gustaitis ir Nikalojus Milenskis.
Įkurtas fondas
Vytautas Gaulia daug galėtų papasakoti apie Marijampoliečių bendrijos veiklą. Itin stiprus buvo Vilniaus skyrius, kuriam vadovavo dr. Gintautas Čėsnys, išjudinęs Vilniuje V. Kudirkos paminklo pastatymo reikalus.
1992 metais buvo įsteigtas „Sugrįžimų“ fondas, kuris rėmė, finansavo knygų leidybą. Šis fondas išleido ir J. Sajausko romaną „Prūs-ja“. „Mes niekada neprašėme paramos iš Europos Sąjungos fondų. Sunku yra prašyti, o mes ne tie, kurie prašinėja“, – tvirtina V. Gaulia.
Vytautas Gaulia sako, kad šiandien ne vienam jau sunku suprasti tokį idealizmą, pasiaukojimą, koks buvo, kai kūrėsi bendrija ir gimė „Sugrįžimai“. Šiandieniai žmonės eina ne idealizmo keliu, ieško naudos, greito pelno, pamiršdami ne tik tradicijas, bet ir tėvus, tėviškę.

Šitą alternatyvų Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono herbą sukūrė žmonės, kuriems nepatinka dabartinis (užrašas: „Tikėdamas matai“). Pirmas „Sugrįžimų“ numeris išspausdintas ant prastokos kokybės popieriaus, bet jo reikšmė dėl to nemažėja.

 

 

 

 

 

 

Naujausia informacija

  • 1990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai

    2017-08-011990-aisiais valstybę atkūrė Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatai
    1990 m. vasario 24 d. Lietuvoje pirmą kartą per 50 šalies okupacijos metų įvyko daugiapartiniai demokratiški Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1996 m. buvo pavadinta Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu (AT-AS), rinkimai. Istorikų ir politologų vertinimu, jie faktiškai prilygo referendumui dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo, nes dainuojamajai Lietuvos revoliucijai dirigavusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) rinkimuose pasiekta pergalė (LPS kandidatams atiteko 96 deputatų vietos iš 141) išreiškė tautos valią nedelsiant, parlamentiniu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą.     Valstybė buvo atkurta de facto Tad po gerų dviejų savaičių, Kovo 11-ąją, vykusiame istoriniame AT-AS posėdyje, kuriame dalyvavo 130 tuomet jau išrinktų deputatų, 124 tautos atstovai paskelbė ir pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos ...
  • Darbų ir atminties saugotojai

    2017-08-01Darbų ir atminties saugotojai
    Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties. …O jei ne ...
  • „Kultūros paveldą būtina išsaugoti“

    2017-08-01„Kultūros paveldą būtina išsaugoti“
    Tai akcentavo Kultūros paveldo departamento Marijampolės skyriaus vedėjas Martynas Vasiliauskas, paklaustas apie istorinės atminties išsaugojimo problemas mūsų regione. Ir ne tik. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras prieš kurį laiką perspėjo, kad ima nykti paminklai, įamžinę kovotojus už laisvę, jų žūties vietas, rezistentus. Nemažai paminklų, kryžių statė visuomenininkai, vienminčiai, daug kas vyko stichiškai, tad dabar daug tų atminimo ženklų nebeprižiūrima, nes ir tų žmonių nebėra… Nors po nepriklausomybės atkūrimo praėjo daug metų, ne visada deramai rūpinamasi ir Lietuvos kūrėjų, signatarų atminimu. Pasak M. Vasiliausko, daug problemų saugant kultūros paveldą kyla todėl, kad vis dar vyrauja griovimo nuotaikos, jos ypač ryškios ...
  • Muziejus šviečia, paminklas priešais – aptriušęs

    2017-08-01Muziejus  šviečia, paminklas priešais – aptriušęs
    1934 metais miestas, kurio pavadinimas kelis kartus kito, pavadintas Kudirkos Naumiesčiu, jo skvere atidengtas Vinco Grybo sukurtas paminklas. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad autorius ketinęs sukurti skulptūrinę grupę: šalia centrinės V. Kudirkos skulptūros turėjusios būti dar dvi, simbolizuojančios knygnešius bei lietuviško žodžio kelią į žmones… Tačiau didžiojo varpininko skulptūra taip ir liko viena. Išstovėjo per karą, atlaikė tautinei savimonei nepalankius laikus. Bet laiko tėkmė ardo ne tik mūsų atmintį – paminklus taip pat. Problemos neaplenkė ir Kudirkos Naumiestyje esančio: teko restauruoti (paskutinį kartą 2008 metais), kažkada švietęs baltumu pastaruoju metu atrodo varganai… Priešais aikštę stovintis ir naujumu spindintis (tik šių metų vasarį ...
  • Paliko kaip testamentą…

    2017-08-01Paliko kaip testamentą...
    Taip „Tautišką giesmę“ įvardijo Stasys Ankevičius – mokytojas, V. Kudirkos (ir viso šio krašto kultūros palikimo) saugotojas ir puoselėtojas, įkūręs ir bene keturis dešimt-mečius varpininko gimtuosiuose Paežeriuose prižiūrėjęs muziejėlį su brangiomis relikvijomis. Čia įkurtas visuomeninis dr. Vinco Kudirkos muziejus 1965 metais buvo oficialiai atidarytas ir tapo žinomas visoje Lietuvoje. S. Ankevičiaus ir bendraminčių, bendražygių (tarp jų – ir tuometis Paežerių mokyklos, vėliau – Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius) dėka čia buvo sukaupta vertingų ir unikalių eksponatų, vienas tokių – V. Kudirkos smuikas. Juo tautos himno autorius vingiavo melodiją savo žodžiams – tai vargu ar kas girdėjo: nebent ...
  • Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa

    2017-08-01Vis minime Vincą Kudirką, skamba himnas, o paminklas Kudirkos Naumiestyje vis labiau šempa
    …Ant šimto ar daugiau piliakalnių, didžiųjų miestų aikštėse ir prie kuklių paminklų ar kryžių miesteliuose ir kaimuose, taip pat ir tolimose šalyse – ten, kur istorijos sūkurių nublokšti ar savo noru išvykę gyvena lietuviai – liepos 6-ąją vėl skambėjo „Tautiška giesmė“. Lietuvos himnas. Gimęs beveik prieš 120 metų, kvietęs ir raginęs lietuvius pasijusti… lietuviais. Tai, kas oficialu – tarsi savaime suprantama, dažnas net ir iš širdies traukdamas „Tautišką giesmę“ ir žinodamas, kas jos autorius, nelabai ką daugiau ir tepasakytų. O juk Vinco Kudirkos kelias iki jos, kaip ir paties kūrinio likimas, atspindi sudėtingiausią istorijos tarpsnį. Nes tai buvo metas, kai ...
  • „Sūduvos sakalai“ – už miesto ir šalies garbę

    2017-08-01„Sūduvos sakalai“ –  už miesto ir šalies garbę
    Klubo, miesto ir tautine atributika „apsiginklavę“ Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ fanai, susibūrę į klubą „Sūduvos sakalai“, lydi futbolininkus į visas rungtynes išvykose, visada būna ir „Arvi“ futbolo arenoje vykstančiose varžybose. Į ovacijomis, skanduotėmis savo komandą palaikantį spalvingą sirgalių būrį atkreipiamas dėmesį, o atslūgus aistroms klausinėjama apie miestą ir šalį, iš kurios atvažiavę. Liepos 6-ąją, po pergalingai pasibaigusių „Sūduvos“ varžybų su svečių iš Baltarusijos komanda „Šachtior“, klubo fanai susirinko į J. Basanavičiaus aikštę, kad su lietuviais visame pasaulyje sugiedotų Lietuvos himną. – Mes gerbiame savo šalį, saugome jos vertybes. Visada, kur bevažiuotume ar su „Sūduvos“ komanda, ar su Lietuvos rinktine, vežamės Trispalvę, Marijampolės ...
  • Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos

    2017-08-01Tarp geriausių Lietuvos kariuomenės istorijos žinovų – ir moksleivė iš Kalvarijos
    Pirmoji pažintis su Lietuvos istorija Kalvarijos gimnazijos dešimtokei Aivarai Šitkauskaitei prasidėjo vaikystėje, beklausant prosenelės pasakojimų, o dalyvauti konkursuose „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ paskatino brolis ir nuo penktos klasės istorijos ją mokantis mokytojas Algimantas Babeckas, todėl, pasak Aivaros, jos pasiekimai – abiejų su mokytoju darbas. Tokie mokiniai – laimė „Ugdyti pagarbą savo Tėvynei, jos praeičiai, tautinėms tradicijoms, skatinti jaunosios kartos patriotiškumą, puoselėti tautinius jausmus, domėtis savo valstybės ir Lietuvos kariuomenės istorija, dabartine veikla ir aktualijomis, formuoti pilietinę mokinių savimonę – tai pagrindiniai mokytojų uždaviniai, ruošiant mokinius ne tik konkursams, bet ir gyvenimui“, – sako Kalvarijos gimnazijos istorijos mokytojas Algimantas Babeckas. Jo organizuojama regioninė ...
  • Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis

    2017-08-01Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“ – bendruomenės gyvenimo šerdis
    Jauno žmogaus pasaulėžiūros kūrimas prasideda nuo pagarbos šeimai ir savo valstybei. Ir klysta tie, kurie mano, kad meilė Tėvynei, jos tradicijų puoselėjimas – tik gražūs žodžiai švenčių metu iš tribūnų. Patriotinius jausmus puoselėjantis jaunimas buriasi į klubus, vienija bendraminčius, rašo projektus ir ne garsiais lozungais apie patriotizmą ir pilietiškumą, o aktyvia veikla formuoja jaunų žmonių pagarbą valstybei. Tokią veiklą jau antras dešimtmetis vykdo ir Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubas „Arka“. „Esame patriotai, savo krašto puoselėtojai ir saugotojai“, – akcentuoja jo nariai.   Jaunimą vienijo didžiulis entuziazmas Klubo susikūrimo pradžia – 2003 metai. Idėja suburti jaunus žmones kilo dviem entuziastingoms studentėms Evelinai Didvalienei ir ...
  • Svajonių darbas – dantų techniko

    2017-08-01Svajonių darbas – dantų techniko
    22 metų marijampolietis Linas Rubinas – laimingas žmogus, nes turi mėgstamą darbą, kurį dirba su dideliu užsidegimu. Tokią laimę patiria tikrai ne kiekvienas, daugeliui pasirinkimas ir apsisprendimas, kuo būti, būna itin sunkus ir neretai nesėkmingas. Linas yra tikras praktikas, įgijęs dantų techniko profesiją, kurią pasirinko sąmoningai, jai rimtai ruošėsi ir iki šiol nenusivylė.   Visada buvo „krapštukas“ Bandydamas prisiminti, kas pakreipė jo kelią link odontologijos, Linas sako, jog visada mėgo knebinėti, ardyti, taisyti, nuo mažens buvo „krapštukas“. „Sėdėdavau garaže, kažką ardydavau, man tai buvo įdomu. Pradžioje viską laužydavau norėdamas pažiūrėti, kaip pagaminta, kas yra viduje“. Tarp Lino giminaičių buvo odontologų, ko gero, galimybė matyti jų ...
  • „Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“

    2017-08-01„Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“
    Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras. – Kas paskatino rinktis mokslininko kelią? – Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės. Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo ...
  • Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

    2017-08-01Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą
    Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.   Pradėjo vėliau nei kiti Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko ...
  • Su spauda – beveik 50 metų

    2017-06-27Su spauda – beveik 50 metų
    UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvės direktoriumi dirba Juozas Bilinskas, turintis beveik 50 metų darbo patirtį. Anot paties direktoriaus, su spauda jis draugauja nuo 1970-ųjų. Darbo pradžia buvo Baltarusijoje, Minske, kur mokėsi poligrafijos. Teko dirbti prie leidinių spausdinimo, laužymo, rinkimo linotipu. Šakių rajone gimęs ir užaugęs J. Bilinskas negali pasakyti, kas jį paskatino rinktis tuo metu mažai kam žinomą specialybę. „Tiesiog man patiko šis darbas“, – sako spaustuvės direktorius, nuo 1973 metų pradėjęs dirbti Šakių spaustuvės vedėju. Pasak J. Bilinsko, Šakių spaustuvėje tuo metu buvo spausdinamas rajono laikraštis „Draugas“, tebeeinantis iki šių dienų, ir visa blankinė produkcija. Buvo vienas linotipas (teksto eilučių rinkimo ...
  • Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai

    2017-06-27Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai
    Marijampolės spaustuvėje ilgiausiai dirbanti Laima Kunigonienė pirmuosius žingsnius laikraščių leidyboje pradėjo 1977 metais. Tuomet Marijampolės spaustuvė priklausė Alytaus spaustuvei. Patalpos buvo įsikūrusios P. Butlerienės gatvėje, kur dabar archyvas, joje dirbdavo apie 12–13 žmonių. Laima linotipininkė, jai tekdavo rinkti „Naujojo kelio“ tekstus. Darbas buvo rankinis, raidės liejamos metalinėmis eilutėmis, jas surinkus daromas maketas. Krūvis didžiulis, reikėdavo labai sekti, kad nepadarytum klaidų, nors jos būdavo neišvengiamos. Laima prisimena, kaip kartą atvirkščiai įdėtoje nuotraukoje antys išėjo žemyn galvomis. Dirbama buvo su kenksmingomis medžiagomis švinu, stibiu, alavu. Nuo garuojančio švino spaustuvėje tvyrodavo specifinis kvapas. Didelis krūvis tekdavo ir akimis, visą laiką reikėdavo akylai žiūrėti, kad ...
  • Leidybos istorija Marijampolėje

    2017-06-27
    Vikipedijos enciklopedijoje apie spaustuves Marijampolėje pateikiami tokie duomenys. Pirmąją spaustuvę įkūrė E. Novojevska 1882 metais. Prie jos buvo knygynas. Spaustuvė spausdino kvietimus, sveikinimus, vizitines korteles, veikė apie metus. 1884–1987 m. Marijampolėje dirbo K. Majevskos spaustuvė. 1884 m. spaustuvę įkūrė Z. Rozenfeldas. Jis turėjo knygyną, prekiavo rusiškais vadovėliais. Ši spaustuvė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1899–1940 m. dirbo Abramo Aguševičiaus, Raseinių spaustuvininko, spaustuvė. Po tėvo mirties spaustuvę paveldėjo sūnus Aronas Aguševičius. 1941 metais ji nacionalizuota. 1909–1914 m. veikė A. Stoklickio spaustuvė, perkelta iš Kalvarijos. Žinoma ne tik Marijampolėje, bet visoje Lietuvoje, „Dirvos“ bendrovės spaustuvė veikė 1919–1941 metais. Jos įkūrėjai Adomas Dundzila ir Bronius ...