Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Lauros kelionė nuo Marijampolės iki Berlyno. Su bilietu tik į vieną pusę?

Muzikos gurmanai Liudvinavo miestelyje gimusią ir užaugusią Laurą Latvaitytę jau žino. Marijampolės kultūros centre ji, studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje operinį dainavimą, surengė diplominį spektaklį. Dar du kartus koncertavo jau įgijusi operinio dainavimo magistro diplomą. Praėjusiais metais Laurą galėjome išgirsti soliniame koncerte per „Miesto dienas“. Šiais metais miesto šventėje Laura taip pat koncertuos gimtojo krašto žiūrovams. Jos koncertas numatytas gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Šiandien Laura skaitytojams pasakoja, kaip ir kuo ji gyvena, kur ją nuvedė meilė muzikai, tikėjimas savo galimybėmis.

 

Laura Latvaitytė koncertuos Marijampolėje.

Laura Latvaitytė koncertuos Marijampolėje.

– Baigusi Muzikos ir teatro akademiją, Lietuvoje buvai neilgai? Kas lėmė Tavo sprendimą tęsti studijas Vokietijoje?
– 2012 metų pavasarį palikau savo tėvynėje „tuščią vietą“… Po šešiolikos valandų autobusas pagaliau sustojo Berlyno stotyje ankstų, kiek šaltoką vokišką rytą… Dar nenubudęs miestas tik ruošėsi kasdieniam chaosui, o aš milžiniška gatve jau tempiau savo dešimties kilogramų lagaminą… Jame – natos, stojimui reikalingi dokumentai, savaitei būtina apranga ir stipendija, kurią man dviem mėnesiams skyrė privati kompanija. Į veidą tvokstelėjo asfaltu, plastmase, metalu ir dar kažkuo svetimu dvokiantis miesto smogas. Kojos šalo lietuviškuose aukštakulniuose, viskas čia atrodė per aukštai, per plačiai, per toli. Turėjau dvi valandas pasiekti kelionės tikslą ir pasiruošti pirmai repeticijai – po dviejų mėnesių stojamasis egzaminas į Hamburgo muzikos universitetą…
Žingeidumas mane paskatino emigruoti. Išvažiavau ieškodama daugiau, nei pavyko surasti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje įgijau operinio dainavimo magistro diplomą. Po studijų Lietuvoje man tiesiog neatsirado nišos, buvo uždarytos absoliučiai visos durys, o ir kažkas viduje nuolat veržėsi eiti tolyn, nesustoti.
Meistriškumo kursai Londone pas prof. Laurą Sarti ir Berlyne pas prof. Ramintą Lampsatytę įkvėpė optimizmo tarptautinėms studijoms. Pasirinkau studijas Vokietijoje, nes, laimėjus stojamąjį konkursą, jos buvo šimtu procentų finansuojamos. Studijų Londone teko atsisakyti dėl finansinių priežasčių.
– Kaip sekėsi studijuoti svetimoje šalyje, kur reikalavimai didžiuliai, o atranka griežta?
– Hamburge praleidau dvejus nuostabius metus, kupinus įvairių operos ir kamerinės muzikos projektų, saviraiškos seminarų, koncertų, konkursų, meistriškumo kursų ir t. t. Įgijau dainavimo magistro laipsnį. Prof. Marko Takerio (Mark Tucker) dainavimo klasę rinkausi apgalvotai, jis – barokinės muzikos meistras. Lietuvoje vokalinės barokinės muzikos atlikimo kultūros mano studijų metu tiesiog nebuvo.
– Ar pavyko atsiskleisti, surasti savo nišą? Ar sunku svetimoje šalyje įsitvirtinti, patekti į žymiąsias scenas, gauti vaidmenis? Nuo ko tai priklauso, kas padeda organizuoti Tavo koncertus?
– Nuo 2013 metų gauta Jahudi Menuchino (Yahudi Menuhin) stipendija Hamburge palengvino mano kasdienybę – organizuojami koncertai finansiškai remia jaunus muzikus, skatina jų profesinį tobulėjimą.
Dainininko specialybė – nesibaigiantis balso vystymo ir lavinimo procesas. Kiekvieną kartą stovint scenoje ištinka akistatos momentas – svarbu tik čia ir dabar, viskas, ką esi anksčiau nuveikęs, tai tik psichologinė paspirtis dabarties momentui. Viena perklausa keičia kitą, viena kelionė perauga į kelionių maratoną, o kartais apskritai į nieką, bet tai daro gyvenimą tik spalvingesnį.
Šiuo metu esu Gundulos Hintz dainavimo studijos Berlyne narė. Gundulą Hintz laikau savo tikruoju vokalo vedliu. Ji – tarptautinio pripažinimo sulaukęs „vagnerinis“ mecosopranas, veda meistriškumo pamokas visame pasaulyje, tai puikiai suderindama ir su soline karjera. G. Hintz konsultuoja ir Estijos nacionalinio operos teatro dainininkus. Esu dėkinga likimui, kad vienuose iš daugelio Berlyne vykusių meistriškumo kursų ji mane išgirdo…
– Vokietijoje sukūrei šeimą, auginate dukrytę. Ar nesunku suderinti šeimos gyvenimą, motinystę ir karjerą, kaip visur suspėji, kas padeda auginti Mariją? Kokia Tavo eilinė diena? Ar kaip daugumai jaunų žmonių, kad pasiektumei savo tikslus, tenka skubėti, lėkti, stresuoti? Kaip sekasi „įšokti“ į šių dienų ritmą?
– Berlynas… dabar tai jau ir mano miestas. Man patinka jo nuolat besimainantis veidas, tiek purvinos, tamsios, skurdžios jo pakampės, tiek ir išpraustas, kosmopolitinis, europietiško kino, modernaus šokio, rimtosios ir popmuzikos garsais aidintis, modernaus meno, galerijų ir maisto kultūra turtingas fasadas. Berlynas tapo man meilės miestu – jame sukūriau savo naujuosius namus. Atsirado šeima, auga dukrytė Marija. Emigravau iš Lietuvos ieškodama profesinio tobulėjimo, karjeros galimybių, apie meilę, šeimą nebuvo net minties. Studijų metai prabėgo tarp Berlyno ir Hamburgo, kiekvieną dieną praleisdavau šešias valandas greitajame traukinyje… Kodėl? … nes meilė atima protą, bet suteikia nežemiškų jėgų…
Ne visada yra lengva suderinti karjerą su mažylės režimu, „normalus“ žmogus tikriausiai nesiryžtų daugeliui dalykų, kuriems yra pasirengęs dainininkas… Savo profesijos aš nepasirinkau, tai pašaukimas… Aš tiesiog gimiau su balsu, kuris nori būti išgirstas ir nuolat veržiasi į priekį… Dukrytės gimimas turėjo įtakos mano balso raidai. Per paskutinius dvejus metus teko peršokti į dramatiškesnę balso grupę, mokiausi dainuoti iš naujo, lengva nebuvo… Šeima tapo mano stiprybės ir energijos šaltiniu…
– Kokia Tavo koncertinė veik­la?
– Dalyvauju įvairiuose operos projektuose, koncertuose ir Hamburge, ir Berlyne. Tarp įsimintiniausių vaidmenų – Grafienė Mocarto operoje „Figaro vedybos“, Teodoros vaidmuo Hendelio oratorijos sceniniame pastatyme „Teodora“; Amūras Ramo (J. P. Rameau) operoje „Pigmalionas“, Rosmenė Hendelio operoje „Imenijo“, La Musica Monteverdžio operoje „Orfėjas“, modernios muzikos koncertų serija „Neue Klänger“, Štrauso muzikai skirtas koncertų ciklas ir kiti.
Kitais metais suplanuotas iki šiol didžiausias projektas Berlyne – V. A. Mocarto opera „Užburtoji fleita“, esu pakviesta Paminos vaidmeniui. Laukia G. Malerio koncertų ciklas, lietuviškos ir keltiškos baltų kultūros muzikinis salonas Berlyne.
Na, o artimiausias koncertas jau čia pat, gegužės 28 dieną 14 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje Marijampolėje. Džiaugiuosi, kad vėl esu kviečiama dalyvauti Marijampolės „Miesto dienų“ programoje. Iš pernai vykusio koncerto atmintyje liko šiltas ir nuoširdus susitikimas su Marijampolės publika. Nuoširdžiai kviečiu jus ir šiais metais. Koncerto programoje skambės fragmentai iš G. F. Hendelio, V. A. Mocarto, Dž. Verdi, Dž. Pučinio, B. Dvariono ir kt. operų.
– Žinau, kad dar rašai eilėraščius. Tai hobis ar tiesiog saviraiška? Kada randi laiko poezijai, gal planuose ir knygelės gimimas?
– Gyvendama svetimoje šalyje labiausiai pasiilgstu kalbos. Kartais per dieną tenka bendrauti keturiomis kalbomis ir visuomet jaučiuosi tarsi su skolintais batais… Emigravus sunkiausia buvo svetima kalba išreikšti mintis ir pasijausti laisva. Gimtoji kalba yra mano tikrieji namai. Pasikeitė ir supratimas, dabar kitaip jaučiu savo kalbą, daug gražesnis ir brangesnis man tapo lietuviškas žodis.
Nuo pat vaikystės turėjau polinkį literatūrai, poezijai ir pati visuomet kažką rašinėjau. Nenorėčiau to vadinti hobiu, profesionalaus poeto karūnos taip pat nesimatuoju – rašymas yra tiesiog dar vienas mano meninės asmenybės išraiškos būdas. Apsidžiaugiau, kad „Suvalkietis“ išspausdino keletą mano miniatiūrų. Kolegos, draugai jau seniai mane ragina kažką su tuo daryti. Tikriausiai ir pati visuomet turėjau slaptą svajonę išleisti mažą poezijos rinktinę, ją pavadinčiau „Skiautiniai“, bet tai kol kas tik svajos… Šiuo metu koncentruojuosi į muzikinę karjerą, viskas dar prieš akis…
* * *

Išeinu nematomais žingsniais.
Pėdos dega ilgesiu
palikti taką
kieme…
Skiautėm suirusi…
Gerklės skausme įstrigusi…
Subirus pelenais,
it neganda…
Einu…
Netruks –
pavasarinė žolė įkąs
miesto grindiniui…
Atmerksiu akis
šalpusnio žiedu –
tavo kieme
patekės saulė…
* * *

Neliko,
o gal
ir nebuvo,
išgėriau
sumaišiusi dvigubą,
išlojau
kaip šuo
loja pilnačiai,
neliko,
tikriausiai nebuvo…

Ištraukos iš Lauros Latvaitytės „Skiautinių“

Naujausia informacija

  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...