Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Asmenybė, kurios įžvalgos ir darbai tebestebina...

M. Krupavičius 1920–1923 metais: krikščionių demokratų partijos lyderis, seimų narys.

M. Krupavičius 1920–1923 metais: krikščionių demokratų partijos lyderis, seimų narys.

Mykolo Krupavičiaus knygos „Atsiminimai“ (išleista 1972 m. Čikagoje jau po autoriaus mirties) įvade leidėjai apžvelgia visos jo veiklos esmę, nors knygoje – jo prisiminimai iki 1919 metų: gyvenimo pažinimo, mokslų, asmenybės, pažiūrų formavimosi tarpsnis.
„Atsiminimai yra tik įvadas į plačios ir gilios Krupavičiaus veiklos studijas. (…) Jas tektų dalinti į tris savitas dalis. Pirmąją dalį sudarytų jo veikla Lietuvos nepriklausomybės kūrimo baruose. Čia įeitų jo veikla seimuose, žiedžiant Lietuvos konstituciją, formuojant pagrindinius įstatymus ir pravedant žemės ūkio reformą.
Antrąją jo veiklos dalį apimtų laikotarpis, jam pasitraukus iš valdžios. Čia įeitų jo klebonavimai, jo santykiai su Lietuvos valdžia, kovos už ūkininką, santykiai su vienu ar kitu okupantu.
Trečiąją dalį sudaro jo veikla išeivijoje.“ (Čia ir kitur citatų kalba netaisyta – N. L.).
Jo veikla dalijama ir kitaip: kaip kunigo, rašto žmogaus, politiko ir valstybininko, visuomenės veikėjo. Šiandien daugelis mūsų, pernelyg nesigilindami į visumą, Mykolą Krupavičių žinome kaip kunigą ir vieną nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, žemės reformos architektą…

Šaknys – Suvalkijoje
Mykolas Krupavičius gimė 1885 metų spalio 1 dieną Balbieriškyje, tuometėje Marijampolės apskrityje. Tėvas dvare, kaip rašoma „Atsiminimuose“, „buvo aludaris ir spirito varyklų mechanikas. Anų laikų sąlygomis darbas buvo gerai apmokamas. (…) Motina Rozalija Malinauskaitė – Balbieriškio miestelio ūkininkaitė. Motinos tėvas sakydavo, kad jis esąs amžinas dzūkas ir jo tėvai čia nuo amžių gyvenę. Mano motina buvo baigusi pradžios mokyklą, šviesi ir sumani moteris: manau, kad ji turėjo būti prasilavinusi. Su mumis, vaikais, nuo mažų dienų ji kalbėdavo tik lietuviškai. Bet turėdavo didelio noro išmokyti ir lenkiškai. Motinos argumentas: kiekvienam žmogui naudinga mokėti kelias kalbas.“
Šeima iš Balbieriškio persikėlė į Ūtą, dar po poros metų ilgesniam laikui apsigyveno Igliškėliuose. Tėvas svajojo apie savo ūkį, visaip kaupė pinigus, vėliau išvyko į Ameriką, bet buvo jau nejaunas, nesisekė su darbais – ten liūd­nai baigė gyvenimą. Likusiai su vaikais (be Mykolo buvo dar trys dukros) motinai buvo sunku.
M. Krupavičius vaizdingai ir smulkiai aprašo ir mokslus Igliškėliuose (mokyk­la buvo vienintelė visame valsčiuje), akcentuodamas, kad „Jasaitis (mokytojas) vertas gero atminimo ir pagarbos, nes pačiame lietuvybės persekiojimo įkarštyje, nepaisydamas didelių skiriamų bausmių, mokydavo mus iš maldaknygių lietuviškai.“ Jau buvo atsiradę lietuviškų knygelių ir laikraščių – juos slapčiomis platindavo ir Mykolas… Su lietuvybe susijusi veikla tęsėsi ir Veiverių mokytojų seminarijoje, į kurią įstojo 1900 metais ir kur buvo dėstoma lietuvių kalba. Ją baigdamas (vertėsi labai kukliai) susirgo plaučių džiova, gydytojas pasiūlė važiuoti į Šveicariją, pinigų nebuvo, tad teko laikytis kaimo „daktarkų“ prisakytos disciplinos. Pasveiko ir nors sveikata nebuvo labai stipri, nugyveno 85 metus…
Mokytojavo dvejus metus Lenkijoje, vienus – Papilėje, Žemaitijoje. Visur aktyviai reiškėsi propaguodamas lietuvybę, buvo žinomas kaip maištininkas, už tai grėsė represijos.

 

Mykolo Krupavičiaus motina Rozalija Malinauskaitė-Krupavičienė ir tėvas Pranas Krupavičius.

Mykolo Krupavičiaus motina Rozalija Malinauskaitė-Krupavičienė ir tėvas Pranas Krupavičius.

Kitas kelias
Ėmė galvoti apie kitokį darbą, gyvenimo kelią. Su kunigais buvo daug bendravęs, vertino jų veiklą žmonių ir lietuvybės labui… Bet – „labai mėgau miškus. Gal dėl to ir miškininko karjera traukė. Pasiryžau pradėti nuo aukštesniosios miškų mokyklos, bet nemečiau minties ir apie kunigų seminariją. Kunigų seminarija man žadėjo vieną dalyką, kurio aš ypatingai troškau – darbą Lietuvoje“.
Pasirinko miškininkystę, įstojo, bet pasitikslinęs, kur galėsiąs dirbti baigęs, išgirdo, kad Archangelske, Vologdos srityje, gal dar Pavislyje, o apie lietuviškas gubernijas pasiūlė nesvajoti… Seinų kunigų seminarija buvo „naujas pasaulis“, po to – studijos Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1914 m. birželio 13 d. buvo įšventintas į kunigus, primicijos vyko Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Buvo matęs gyvenimo, daug ką patyręs, brandus.

1917 m. paskirtas į Voronežą, kur buvo keliolika tūkstančių lietuvių karo pabėgėlių, dirbti gimnazijos kapelionu; porevoliuciniame chaose suprato, kad svarbiausia – vienybė ir sutelktumas bendram labui. Būtent čia pirmiausia išryškėjo jo, kaip oratoriaus, gabumai, čia jis savo gyvenimą susiejo su krikščionių demokratų partija (teigiama, kad atstovavo kairesnei jos srovei), čia dirbdamas su jaunimu ir ne tik išsakė savo gyvenimo kredo: „Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, Lietuvių tauta ir jos kalba visur būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. „Man“ yra tai, kas atlieka nuo Lietuvos“. Tai nėra skambūs žodžiai – visa vėlesnė veikla liudija, kad pats tuo vadovavosi. Budri Rusijos valdžios akis sekė maištingą veiklą – M. Krupavičius turėjo slapčia trauktis iš Voronežo. Jis čia buvo nemažai nuveikęs, ragindamas ne griauti, o kurti, dvasiškai atgimti, vienytis.

Įšventinus kunigu 1914 m. birželio 13 d. tarp savųjų: motina, sesuo Marija su vyru Antanu Astramsku, sesuo Veronika su vyru Jonu Jarumbavičiumi, dukrelėmis Stase ir Aldona.

Įšventinus kunigu 1914 m. birželio 13 d. tarp savųjų: motina, sesuo Marija su vyru Antanu Astramsku, sesuo Veronika su vyru Jonu Jarumbavičiumi, dukrelėmis Stase ir Aldona.

Kai grįžo, Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę (kai kas klaidingai mano, kad M. Krupavičius yra tarp pasirašiusiųjų Nepriklausomybės aktą, bet jo tuo metu Lietuvoje dar nebuvo), laukė daug darbų, ir „vyskupo liepiamas tapau politiku“. Buvo paskirtas į darbą Valstybės Taryboje, nors prašė skirti vikaru į Griškabūdį… Jaunai valstybei reikėjo protingų, atsidavusių, mokančių sutelkti kitus žmonių. Ir M. Krupavičius telkė. Vienas radikaliausių jo siūlomų dalykų buvo žemės reforma. Ne visiems patiko: jis net buvo apšauktas bolševiku…
M. Krupavičius dirbo trijuose Lietuvos seimuose ir keturiose vyriausybėse, buvo žemės ūkio ministru (1923–1926), bet po 1926 metų valdžios perversmo ne tik persekiotas, bet ir priverstas išvykti iš Lietuvos: gavęs J. Vailokaičio stipendiją Prancūzijoje studijavo politinę ekonomiją, sociologiją, žurnalistiką.
Į Lietuvą grįžo 1930 m., paskirtas vikaru Garliavoje. Daug kas manė, kad tokiam veikėjui pareigos per menkos, bet jis sugebėjo atgaivinti parapiją ir klusniai vykdė kunigo pareigas. Vėliau buvo leista dėstyti Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarijoje, klebonavo Veiveriuose iki 1935 metų, iš čia paskirtas į Kalvariją – klebonu ir dekanu.

 

Visą gyvenimą, be kitų darbų, šis žmogus rašė, kviesdamas dirbti Lietuvos labui, aiškindamas žmonėms esminius dalykus, mokydamas... Kalvarijos viešojoje bibliotekoje sukaupta daugybė paties M. Krupavičiaus raštų, jo redaguotų leidinių, literatūros apie jį.

Visą gyvenimą, be kitų darbų, šis žmogus rašė, kviesdamas dirbti Lietuvos labui, aiškindamas žmonėms esminius dalykus, mokydamas… Kalvarijos viešojoje bibliotekoje sukaupta daugybė paties M. Krupavičiaus raštų, jo redaguotų leidinių, literatūros apie jį.

Okupacijos, tremtis, užsienis
Gyvenimą sudrumstė okupacijos, karas. Naujoji santvarka įnešė sumaištį į visų gyvenimą. Kaip reikėjo laikytis, elgtis tikintiesiems? M. Krupavičius buvo tarp pirmųjų, bandžiusių vienaip ar kitaip paveikti tuos, nuo kurių priklausė ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos tautos gyvenimas. Jis parengė memorandumą, kreipdamasis į rusų, vėliau kitą – ir į vokiečių okupantų valdžią, gindamas tikinčiuosius ir smerkdamas užkariautojų elgesį kitų tautų atžvilgiu. 1942 m. prelatas gestapo suimtas, įkalintas tą patį memorandumą pasirašęs Jonas Aleksa, o prezidentas Kazys Grinius apgyvendintas Sasnavos valsčiuje. Amerikiečių kariuomenė išvadavo 1945 metais. Kilo dilema: palikti vėl tarybine tapusią Lietuvą ar pasilikus laukti, kol bus ištremtas į Sibirą ar bus dar blogiau…
Emigracijoje – Vokietijoje, o nuo 1956 m. Amerikoje – išgyveno 25 metus. Visi jie skirti darbui Lietuvos labui. Tai būtų jau atskira, plati ir turtinga tema.
Mirė Mykolas Krupavičius 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje, palaikai į Lietuvą sugrįžo 2006-aisiais. Savo testamente rašė: „Nei pamoksle, nei kalbose mano asmens neliesti. Pamokslininkai ir kalbėtojai teprimena lietuviškajai išeivijai tuos idealus, kuriems aš visą gyvenimą tarnavau ir skelbiau kiekviena proga: laisva nepriklausoma Lietuva, nenuilstama ir nenutraukiama kova dėl jos išlaisvinimo, rėmimas tų institucijų darbu ir finansais, kurios vadovauja tam išlaisvinimui…“

Naujausia informacija

  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. Pasirinko lietuvių kalbą, mat jo mokytojas Lankininkas pasakė, kad tinkamas būti humanitaru. Universitete buvo labai gera aplinka, puikūs dėstytojai. Grįžęs į Marijampolę J. Sajauskas porą metų mokytojavo, bet šis darbas nepatiko, tad metė. „Tada išėjau dirbti į automatų gamyklą, mane paskyrė inžinieriumi technologu, nes turėjau aukštojo mokslo diplomą. Toks buvo sovietinės santvarkos „privalumas“: pavadina tave inžinieriumi, o ką tu sugebi, ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su atgimimu, Lietuvos nepriklausomybe atėjo ir tikrasis kryždirbystės atgimimas. Visi buvome liudininkai, kai kryžiai buvo atstatomi, statomi nauji prie sodybų, kaimų (taip pat ir sunaikintų) ribų, o ten, kur vyko mūšiai už laisvę, partizanų žūties vietose atsirado ir nedideli atminimo parkai, kryžių kalvelės… Kalbant apie bet kokią liaudies meno šaką akcentuojama tradicija, jos tęstinumas, vieno ar kito regiono išskirtinumas, atpažįstamas iš meistrų ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal išgales vieni tenkinosi kukliais katalogais, kiti sudarė ir išleido solidžius albumus, o juos sudarinėjo, objektus fotografavo, medžiagą rinko daugiausia kultūros žmonės. Mūsų krašte tokių leidinių irgi yra ne vienas – kiekviena savivaldybė yra užfiksavusi dabarties meistrų darbus ir praeities palikimą. 2006 metais išleista solidi (270 psl.) knyga „Kalvarijos krašto kryžiai, koplytstulpiai, stogastulpiai, koplytėlės“. Įžanginį žodį parašė istorikas Alvydas Totoris. Leidinyje ne ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių atminimas – „išsivaikščiojo“ plačiai po Suvalkiją, po Lietuvą – ir po pasaulį. Paties A. Sakalausko didieji darbai (jų priskaičiuojama keletas šimtų) pasiekė ne tik įvairias Europos šalis, bet ir Japoniją… Beje, prieš keletą metų kalbintas jis yra minėjęs, kad japonams didelį įspūdį padarė mūsų mažoji sakralinė architektūra, ypač koplytstulpiai, stogastulpiai, nes kitur tokių praeitimi alsuojančių, harmoningų dalykų jau seniai nebėra. Pats ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. (Iš „Vikipedijos“)   „Dideliam darbui – tiktai žiemos medis…“ Klemensą Kvainauską dabar Marijampolėje ir Suvalkijoje (o ir pačiame Vilniuje) pažįsta daug kas. Mugėse ar panašiuose subuvimuose ieško meistro, kad pažiūrėtų, ką naujo šį kartą siūlo išradingas medžio drožėjas: gal patogų šeimininkei medinį šaukštą ar kitą rakandą, gal dailiai inkrustuotą dėžutę (paskui paaiškėja, kad pati gamta medieną išmargino, o tas medis – dekoratyvusis žagrenis), ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai įkandami, bet kartu ir žavūs. Be to, jie buvo surinkti Suvalkijoje, kapsų šnektos teritorijoje, o kadangi „Sūduonia“ dainavo kapsų šnekta, V. Šlekio kūriniai ansambliui labai tiko. Į „Sūduonios“ repertuarą vadovas vis dažniau įtraukdavo V. Šlekio kūrinių, tačiau jų nebuvo tiek, kiek galbūt norėjosi. Bandydamas išsiaiškinti, kur tie kūriniai slepiasi, J. Vylius pradėjo išsamiau domėtis V. Šlekio asmenybe. Marijampolės kraštotyros muziejus, ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas klausant reikia galvoti, nuolat skaityti, aiškintis prasmę. Be to, Šlekio dainos yra brandžios, joms yra daugiau nei 200 metų. O tai dainai suteikia papildomos vertės. Tuo tarpu Adelės Kazlauskienės dainos yra truputį kito laikmečio, tačiau lygiai taip pat vertingos ir prasmingos, todėl jas visuomet malonu dainuoti“, – kalbėjo „Sūduonios“ atlikėjai, prisipažindami, kad jiems ilgai tekdavo galvą pasukti, iš kur repertuarui ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. sukilimo buvo įvestas ir spaudos draudimas, uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis. Tiesa, tuo pačiu metu pradėjo ryškėti ir pirmieji lietuvių tautinio atgimimo ženklai, o Simonas Daukantas suformavo naują tautiškumo supratimą ir kaip esminį tautos egzistavimo požymį išskyrė kalbą. Bent šiek tiek išsilavinę ir raštingi lietuviai puikiai suprato, kad tokia filosofija teisinga, ir jei nebus išsaugota kalba, lietuvių tautos apskritai nebeliks. Tad ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio dirbinių, bet išlaikyti simetriją sunku“. Vienodų piešinių nėra ir A. Matulevičiaus kūryboje. – Vieną pusę kūrinio darau šiltą, kitą – šešėlinę – kitokią, šaltesnę. Vienoje pusėje gyvybės medis su paukšteliais, simbolizuojantis pavasarį, vasarą, kitoje – žiema su eglės šakelėmis. Man taip gražu, be to, nusibosta vis tą patį piešti. Kartais žinau iš karto, kaip dekoruosiu, o kitą kartą tiesiog improvizuoju. Išeina lyg ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš plastilino, paskui stebėdama keramiko vyro darbą pabandė perprasti ir molį. – Oi, nelengva buvo! Ypač pradžiamokslis, kai mokiausi tik rutuliukus susukti. Niekaip nepavykdavo kiekvienos rankos pirštais po kelis iškart padaryti. Paskui gavau užduotį prigaminti paršelių, tų metų simbolių. Tokių gražių kelias dešimtis prilipdžiau, bet mano griežtasis mokytojas beveik visus išbrokavo… Tada tik didesnių darbų detales lipdžiau. Tačiau nebuvo man prie širdies tokie ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – dainuojančių, eiliuojančių, muzikuojančių. Tad jau vaikystėje į giminę „nusidavusi“ mergaitė ir piešė, ir lipdė. Dailės mokykla – kitas etapas. Nors svajojo apie stiklą, Alma būtent čia iš arčiau susipažino su moliu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo jai ir pragyvenimo šaltiniu, ir priemone grožiui kurti ir, galima turbūt sakyti, gyvenimo dalimi. Marijampolėje, tiksliau, tuometiniame Kapsuke A. Kisnieriūtė pirmiausia atsidūrė įstojusi į Pedagoginę ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. Brusokienė sako, kad ši sodyba – labai jauki ir šilta vieta ne tik pamokai, bet ir renginiams. Ji tikisi, kad neįprastos pamokos čia taps tradicija. Paskutinę gražią šių metų rudens dieną Matutynė atgijo nuo vaikų šurmulio, jie šmirinėjo po senaisiais kaštonais rinkdami jų vaisius, žvalgėsi po sodybą. Pavėsinėje prie tvenkinio virė darbas su dažais ir teptukais. Nors diena buvo saulėta, bet ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau sudominti, motyvuoti mokinius, jie noriau mokosi, pasiekia geresnių rezultatų“, – sako direktorė. Jai pritaria pavaduotoja Edita Miklovienė, sakydama, kad vyksta ir bendros literatūros, šokio pamokos su Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija. Netradicinės pamokų formos patinka mokiniams, padeda paįvairinti kasdienį mokymąsi, susirasti naujų draugų, pabendrauti su kitų mokyklų kolektyvais, pasidalinti patirtimi, pasimokyti vieni iš kitų. „Neturime jokių sunkumų išsivežti vaikus į naujas erdves, vietas, ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną sovietinę premiją, taip pat jam buvo suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas ir nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Didžiausio įvertinimo A. Matutis sulaukė 1984 m., kai jo rinktinė „Margaspalvė genio kalvė“ buvo apdovanota Hanso Kristijano Anderseno diplomu. Rašytojo knygos išleistos daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu. Daugelis rinkinių išversti į užsienio kalbas. A. Matutis mirė 1985 m. rugsėjo 21 d. Alytuje. 1991 m. atidarytas A. Matučio memorialinis muziejus ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti kauniečius, kad vieni po kitų jie ėmė važiuoti į užsiėmimus Marijampolės kraštotyros muziejuje – vėliau ir ne vien į tekstilės. Dalyvaujantieji Miesto dienų ir kitose šventėse (taip pat Vilkaviškyje, Paežerių dvare, bendruomenių renginiuose) dažnai mato muziejininkus, demonstruojančius įvairius primirštus amatus – taip pat ir juostų audimą, pynimą. Į šią veik­lą įsijungia ir Danutė Katkuvienė: muziejuje žmonių nedaug, tad visi dirba ne ...