Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

Justinas Sajauskas sako, kad į Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų užeina vis mažiau buvusių partizanų ar tremtinių. O jaunimas šiomis temomis mažai domisi.

Justinas Sajauskas sako, kad į Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejų užeina vis mažiau buvusių partizanų ar tremtinių. O jaunimas šiomis temomis mažai domisi.

Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje.
Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. Pasirinko lietuvių kalbą, mat jo mokytojas Lankininkas pasakė, kad tinkamas būti humanitaru. Universitete buvo labai gera aplinka, puikūs dėstytojai. Grįžęs į Marijampolę J. Sajauskas porą metų mokytojavo, bet šis darbas nepatiko, tad metė. „Tada išėjau dirbti į automatų gamyklą, mane paskyrė inžinieriumi technologu, nes turėjau aukštojo mokslo diplomą. Toks buvo sovietinės santvarkos „privalumas“: pavadina tave inžinieriumi, o ką tu sugebi, ką dirbi, niekam nerūpi. Mano darbas buvo visokie normavimai, lenktyniavimai – menkas, jį gali daryti ir be specialybės, – pasakoja J. Sajauskas. – Po Atgimimo automatų gamykla pairo, nuėjau dirbti į Krikščioniškosios kultūros centrą, ten dirbau direktoriaus pavaduotoju. Centro darbuotojams kilo mintis: reikia kurti bažnytinį muziejų. Taip tapau muziejininku. Beje, iki šiol aš vadovauju dar ir Vilkaviškio vyskupijos bažnytinio meno muziejui.“
Justinas Sajauskas nuo 1957 metų gyvena Marijampolėje. Žmona Jūratė visą gyvenimą dirbo Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Ji irgi marijampolietė, abu su Justinu buvo bendraklasiai. Šeima užaugino tris vaikus: Vytautą, Naglį ir Neringą.
Išsamiausią J. Sajausko biografiją galima rasti Benjamino Kondrato leidžiamoje knygoje „Kūrėjų pėdsakais“, kur užfiksuoti visi Lietuvos rašantieji, jų biografijos. Jau išėjo 17 tomų, o Sajausko biografija yra 5-ame.
Kūryba
„Rašyti pradėjau nuo apsakymėlių apie Prūsiją maždaug 1979 metais. Lietuvoje jų niekas tada nespausdino, ėmiau siuntinėti į Punsko spaustuvę „Aušra“ (Lenkijoje), jie išspausdino“, – prisimena rašytojas.
1994 m. išleido apsakymų knygą „Prūs-ja“, 2001 m. miniatiūrų romaną „Suvalkijos geografija“, 2005 m. apybraižų knygą „Še tau, barsukai“, 2007 m. knygelę „Užkritę lapai“, 2009 m. istorinį romaną „Voverė ant vilkų tako“ ir Tauro apygardos partizanų slapyvardžių vardyną „Žinau tavo vardą“. 2012 m. kartu su broliu Stanislovu parengė ir išleido fotografijų albumą „Marijampolė: partizaninis karas“. Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 2001 m.
Kaip gimė Gyvenimo knyga
Sajausko Gyvenimo knyga galima būtų vadinti miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“. Mat jis buvo kuriama daugybę metų nuolat papildant. Buvo įvertintas dviem literatūrinėmis premijomis: 2000 m. JAV laikraščio „Lietuvių balsas“ premija ir 2015 m. Patriotų premija.
O prasidėjo viskas taip: „Mano brolis Stanislovas, gyvenantis Kaune, po Atgimimo pasinėrė į Sąjūdžio veiklą. Jis ir paprašė mane padėti paredaguoti Aldonos Vilutienės leidžiamą knygą apie partizanus. Pasirodo, ji gyveno beveik mano kaimynystėje. Buvo surinkusi šito krašto partizanų atsiminimus. Paredagavau ir juos išleidome. Knyga vadinosi „Trečioji vėliavos spalva“, aš pats sugalvojau šitą pavadinimą. Man atrodė labai simboliška kraujo spalva pavadinti knygą apie tremtį, pokarį, kalėjimus. Beredaguodamas pamačiau, kad ten yra labai įdomių epizodų iš kovų, pasipriešinimo – tikrų, nepramanytų, tokių, kad net norėdamas nesugalvotum. Kai kuriuos sau užsirašiau atminimui, galvodamas, kad gal prireiks.“
Paskui kartu su Vilutiene išleido dar vieną knygą – partizanų vardyną „Ištark mano vardą“. „Medžiagą surinko Vilutienė, aš tik pabaigoje prisidėjau. Nors knygoje nemažai klaidų, netikslumų, per tuos keliolika metų daug kas pasipildė, atsirado naujos informacijos, bet tokios knygos 1999 metais labai reikėjo, gerai, kad ji išėjo“, – sako bendraautorius.
Amerikos lietuvių laikraščių „Draugas“ ir „Lietuvių balsas“ redakcijos 2000 metais Naujojo tūkstantmečio proga paskelbė bet kokio kūrinio apie Lietuvos istoriją konkursą. „Aš jau turėjau tuo metu miniatiūrų iš pokario nemažai užsirašęs, gerą pluoštą buvau surinkęs. Man brolis pasakė apie konkursą, buvo perskaitęs „Vorutoje“, ir paragino dalyvauti“, – prisimena Sajauskas.
Surūšiavo, sudėliojo savo miniatiūras – mato, knygai dar mažai. Tada sumanė vykti jų dar paieškoti. Savo nuosavu „Moskvič“ išmaišė Suvalkiją ir gerą kampą Dzūkijos, rinko atsiminimus kaip partizanų muziejaus atstovas. Pagal Vilutienės sudarytus sąrašus ieškojo žmonių, partizanų ar tremtinių, ir klausė, ką labiausiai jie atsimena iš tų laikų.
„Surasti žmonių, kurie papasakotų, nebuvo problema, sunkiau buvo juos prakalbinti, nes ne visi panoro kalbėti. Bijančių ne tik tada buvo, dar ir dabar yra… Dauguma kalbintų buvo geranoriški. Ėjau su diktofonu, užrašinėjau. Įdomiausia, kad dauguma atsiminimų – apie kraują ir žudynes. Knygelė tapo intriguojanti, nes buvo apie tikrus, konkrečius įvykius. Joje nuoseklaus teksto nėra, tai atskiri pasakojimai, suskirstyti pagal vietoves“, – sako autorius.
Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus, kur jau tada dirbo Sajauskas, buvo tapęs traukos centru: žmonės ateidavo vienas paskui kitą – norėjo pasipasakoti, pasikalbėti su panašaus likimo broliais. Kai kuriems buvo netikėtumas vien tai, kad gali ištarti garsiai žodį „stribai“, pamatyti eksponatų iš tų laikų (bušlatą ar samovarą, parsivežtus iš lagerio), kad iš viso kuriasi toks muziejus, užrašomi atsiminimai, jie saugomi.
Premija iš Amerikos
Visą šitą medžiagą, knygos rankraštį, Sajauskas ir pateikė konkurso komisijai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atranka buvo rimta, nes kūriniai pristatyti anonimiškai. Autoriai pasivadino slapyvardžiais, o tikrieji vardai paaiškėjo tik po atrankos. Sajausko kūrinys laimėjo I premiją, kurią sudarė 5 tūkst. dolerių. Autorius 2001 metais nuvyko į Čikagą atsiimti laimėjimo.
Tapo Rašytojų sąjungos nariu
Kai Sajausko kūrinį įvertino Amerikoje, juo susidomėjo ir Lietuvos rašytojų sąjunga.
„Paskambino sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas, sako, atvažiuok į Rašytojų sąjungą, leidžiame tavo knygą. Jie klausė: koks čia tavo žanras? Sakau, miniatiūrų romanas. Taip, atrodo, naują žanrą būsiu sukūręs. Ši pirmoji miniatiūrų knyga gavo pavadinimą „Suvalkijos geografija“. Iš karto priėmė mane į Rašytojų sąjungą. Vos su viena knyga, nors pagal jų tvarką reikia būti bent dvi parašius, kad priimtų, bet man padarė išimtį“, – prisimena rašytojas.
Pavadinimas kitas, knyga – ta pati
Knygą išleido, bet ir toliau kaupėsi miniatiūros – žmonės vis eidavo su savo pasakojimais, jų daugėjo. Išleido papildymą – ploną knygelę pavadinimu „Užkritę lapai“.
Po trylikos metų „Suvalkijos geografija“ vėl buvo perrašyta – išrinkti geriausi epizodai, perpus sutrumpinta, papildyta naujais. Autorius mano, kad šioji knyga išėjo geresnė, dar skaitomesnė. Išsikristalizavo, ištobulėjo pačios miniatiūros forma: po atpasakoto tikro epizodo eina vienas sakinys nuo autoriaus – tarsi apibendrinimas, papildymas, paaiškinimas ar tiesiog komentaras. Nors buvo pakeistas pavadinimas, bet „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ faktiškai yra ta pati knyga. Pernai ji buvo apdovanota Patriotų premija, kurią įsteigė Krašto apsaugos ministerija, o kandidatus atrinko Lietuvių tautosakos institutas.
Šiemet „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ buvo išversta į anglų kalbą, ją vertė J. Sajausko dukra Neringa Sajauskaitė-Juknevičienė. Angliškasis leidimas papildytas nuotraukomis, o pavadinimas šiek tiek pakeistas – „Nepamirštami vardai iš Lietuvos“ (angl. „Unforgettable Names of Lithuania“).
„Aš iš esmės iki pat dabar užbaiginėju tą vieną knygą“
J. Sajauskas, be Rašytojų sąjungos, dar yra ir XXVII knygos mėgėjų draugijos narys. Šią bibliofilinę visuomeninę organizaciją 1930 metais įkūrė P. Galaunė ir J. Tumas-Vaižgantas, jos tikslas – propaguoti knygos meną. Po Atgimimo ji buvo atkurta, bet į ją pakliūti nėra lengva, nes joje gali būti tik 27 nariai…
Ši knygos snobų draugija, kaip ją apibūdino J. Sajauskas, leidžia savo metraščius. Prieš karą išleido du tomus, o po draugijos atkūrimo išleista dar trys. Beruošiant spaudai šeštą tomą buvo pasiūlyta Sajauskui publikuoti savo kūrybos. Jis išspausdino susikaupusias naujas miniatiūras – apie 60. Kad nedingtų. Vieną metraščio egzempliorių nusiuntė rašytojai Renatai Šerelytei, o ši pasiūlė miniatiūras išspausdinti Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“. Jo literatūriniame priede paskutinis pluoštelis miniatiūrų (jos išspausdintos po keliolika keliuose prieduose) buvo išspausdintas praėjusį savaitgalį.

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus ekspozicijoje – ne tik nuotraukos ir dokumentai, yra ir kitokių eksponatų. Miniatiūrų romano 2014 metų leidimas.

 

 

 

 

 

 

Naujausia informacija

  • „Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)

    2021-05-12„Susitikimas su meistru“ (Kviečiame apsilankyti)
    Taip vadinasi nuo gegužės 5-osios „Saulėračio“ galerijoje veikianti paroda, skirta mūsų kraštą savo darbais garsinusiam (ir tebegarsinančiam iki šiol – jau iš Anapus) Romanui Krasninkevičiui. Liaudies meno meistrui, grafikui, turėjusiam išskirtinę Dievo dovaną kiaurai permatyti žmogų ir gyvenimo sanklodą bei visa tai pavaizduoti savo darbuose. Gyvenimas jam atseikėjo tiek, kad būtų užtekę ir keletui žmonių: nuo tada, kai aštuoniolikmetis buvo išvarytas į frontą – iki alinančios ligos aptemdytų paskutiniųjų metų ir dienų… Tie dešimtmečiai – tai vargas, kalėjimai, tarnyba kariuomenėje, artimųjų praradimai, gyvenimas rūsiuose ir palėpėse, globojant benamius, nuskriaustus gyvulėlius bei paukščius. Ir dienos bei naktys, nuo kitų darbų likusios ...
  • Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“

    2021-05-12Suvaidino spektaklį „Pagrandukas“
    Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijoje tradicijos nesikeičia net ir įvedus nuotolinį mokymą. O kaipgi kitaip! Juk čia mokosi tokie aktyvūs vaikai ir dirba kūrybingi mokytojai. Rusų kalbos mokytoja Nina Bridžiuvienė kiekvienais metais organizuoja Abėcėlės šventę. Šiemet ji taip pat įvyko. Šeštos ir aštuntos klasės mokiniai namuose mokėsi žodžius, pasidarė kaukes ir nufilmavo puikų spektaklį „Pagrandukas“, kuriame tradiciniai pasakų žvėreliai – zuikis, lapė, vilkas, lokys eilėmis pasakojo Pagrandukui apie tai, ko jie mokosi mokykloje. Pagrindiniai šio spektaklio žiūrovai – gimnazijos penktokai, kuriems šeštoje klasėje teks rinktis antrą užsienio kalbą. Taip vaikai supažindinami su rusų kalba. Tačiau šiemet žiūrovų buvo gerokai daugiau. Sumanioji III gimnazijos ...
  • Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį

    2021-05-12Marijampolės savivaldybės ūkininką ir įmonę „Mantinga“ ministras gyrė už ryžtą ir novatorišką požiūrį
    Tęsdamas pažintį su Lietuvos ūkininkais ir pramonės įmonėmis, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas svečiavosi Suvalkijoje. Aplankęs jaunąjį mėsinių galvijų augintoją ir modernią šaldytų duonos gaminių įmonę, ministras susipažino su skirtingiems sektoriams atstovaujančių veiklų pasiekimais ir kasdienybe. Karjeros kryptį padiktavo patirtis tėvų ūkyje Pirmasis K. Navicko sustojimas Suvalkijoje buvo Marijampolės savivaldybės Gudinės kaime pas mėsinių galvijų augintoją, 24-erių Mykolą Šveikauską. Jaunas vaikino amžius ir pasirinkta karjeros kryptis žavi ir stebina, tačiau jaunasis ūkininkas paaiškina, jog toks sprendimas buvo neišvengiamas. Mykolas pripažino, kad dar būdamas paauglys žinojo, jog savo gyvenimą sies su žemės ūkiu ir mėsiniais gyvuliais, mat mėsinius galvijus nemažai metų augino jo ...
  • Artu – kaip meilės glėbys…

    2021-05-08Artu – kaip meilės glėbys...
    Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg ...
  • …Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)

    2021-05-08...Ir apie mūsų kraštą (Leidiniai)
    2020-ieji – Tautodailės metai – nepaisant tikrai nepalankios kultūros gyvenimui ir numatytiems vyksmams situacijos, buvo ir įvairūs, ir turtingi įvairių renginių (spėtų realizuoti per trumpą laiką), išleista nemažai leidinių. Vienas tokių – Vilniaus etninės kultūros centro solidi knyga „Riešinės seniau ir dabar“. Tai antrasis (papildytas) Irenos Felomenos Juškienės sudarytas kelių dalių albumas, kurį pastudijavus galima sužinoti ir riešinių, ir pirštinių, ir antkrūtinių (retenybė) atsiradimo istoriją, pamatyti ir seniausius, muziejuose saugomus, pavyzdžius. Taip pat daug vietos skirta šių dienų mezgėjoms, pateikiama daugybė nuotraukų ir grafinių raštų pavyzdžių. Jie – iš visų Lietuvos regionų (keletas pavyzdžių ir iš Suvalkijos). Smagu, kad tarp kitų ...
  • Gausiai dalyvavo, gražiai pasirodė

    2021-05-08
    Nors situacija visose srityse tebėra sudėtinga, daugybė tradicinių, anksčiau planuotų dalykų persikėlė į virtualią erdvę, vyko ir tebevyksta. Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas (jau devintasis) Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursas „Tramtatulis“ įgavo pagreitį. Šiemet jis skirtas vienos žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūrų tyrinėtojos Marijos Gimbutienės gimimo 100-mečiui paminėti. Skatinti vaikus domėtis tradicine kultūra, skleisti liaudies kūrybą, ugdyti jaunuosius folkloro atlikėjus, akcentuoti tarmių reikšmę – taip apibrėžiami šio konkurso tikslai. Šiais metais „Tramtatulis“ ypatingas, nes vyko karantino sąlygomis, dalyviai buvo vertinami virtualiai, pagal pateiktus įrašus. Marijampolėje jis ypatingas ir dėl kitko: kaip niekada šiemet gausaus ...
  • PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI

    2021-05-07PROFESINĖS ŠVENTĖS DIENĄ MINIME BŪDAMI NEPRIKLAUSOMI
    Šiandien, minėdami savo profesinę šventę – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – džiaugiamės, kad galime skleisti laisvą, gimtąja kalba parašytą žodį, ir didžiuojamės tais, kurie net tamsiausiais mūsų tautai laikais puoselėjo lietuvišką žodį, išsaugodami jį ateities kartoms. Drauge su lietuvišku žodžiu mums didžiulė vertybė yra mūsų šalies ir mūsų, žurnalistų, NEPRIKLAUSOMYBĖ. Didžiuojamės, kad esame nepriklausomas leidinys, galintis skleisti naujienas, aktualijas ir gal ne visiems malonų tiesos žodį. Tokie – NEPRIKLAUSOMI – sieksime ir išlikti. To šiandien mums linki daugelis kolegų ir bičiulių. Su Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mus sveikina Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė Rasa ...
  • Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai

    2021-05-07Į krašto kelius grįžo „Google Street View“ automobiliai
    Šiomis dienomis mūsų krašto keliuose vėl pasirodė „Google Street View“ automobiliai. Jie keliauja per daugelį šalies miestų. Pagrindinis pakartotinio važiavimo tikslas – atnaujinti Lietuvos miestų, kelių ir greitkelių vaizdus „Google“ žemėlapių platformoje. Dėl „Google Street View“ vartotojai turi galimybę virtualiai aplankyti daugumą mūsų šalies miestų, istorinius paminklus, pilis, taip pat kurortus prie jūros ir nacionalinius parkus. „Google“ pastebi, kad laikui bėgant infrastruktūra miestuose ir tarp jų keičiasi, vystosi, todėl žemėlapyje matomus vaizdus svarbu reguliariai atnaujinti, o nauji vaizdai vartotojams padės dar geriau orientuotis įvairiose vietovėse. „Street View“ funkcija suteikia galimybę matyti 360 laipsnių vaizdus iš gatvių, susipažinti su kultūriniu ir nacionaliniu ...
  • Kinas – tikrovę imituojanti medija. Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“

    2021-05-05Kinas – tikrovę imituojanti medija.  Įspūdžiai po virtualaus 26-ojo „Kino pavasario“
    Medijomis vadinama tai, kuo naudojamės netiesioginiam bendravimui, kai negalime bendrauti akis į akį. Medijos arba skirtingi komunikacijos būdai yra ir televizija, kinas, ir reklama, internetas, muzikos, vaizdo įrašai, taip pat laikraščiai ir žurnalai, net kompiuteriniai žaidimai. Masinėmis medijomis vadinamos komunikacijos priemonės pasiekia ir perduoda informaciją didelėms auditorijoms. Visgi reikia nepamiršti, kad medijos nėra tikro pasaulio atspindys, nors dažnai suvokiamos kaip atspindys to, kas tikra. Čia gal tinka labiau kalbant apie socialinius tinklus, įvairias informavimo priemones. O kalbant apie kiną, ko gero, niekam nekyla abejonių, kad tai nėra realus gyvenimas, ir net faktas, jog kino filmas sukuria tikros realybės įspūdį, yra kaip ...
  • Ir vėl „Kinas ant ratų“

    2021-05-05Ir vėl „Kinas ant ratų“
    Penktadienį, balandžio 30-ąją, Marijampolės kempinge įvyko renginys „Kinas ant ratų“. Tai nevyriausybinės organizacijos „Jaunimas yra“ sumanymas. Matydami, kaip žmonės išsiilgę pramogų, renginių, žiūrovus jie pakvietė į net keturis filmų seansus. Pirmasis filmas buvo skirtas mažiesiems – 17.30 val. parodytas animacinis „Mažasis princas“, vėliau laukė lietuviškas „Dėdė, Rokas ir Nida“, mėgstantys veiksmą žiūrėjo „Grenlandija: išlikimas“, o paskutiniame seanse 0.35 val. buvo rodomas siaubo filmas „Saulės kultas“. Bilietai buvo platinami internetu, žiūrovai laikėsi karantino nustatytų saugumo reikalavimų. Kaip papasakojo organizatorių atstovė Raimonda Bogužaitė, iš viso į kiną po atviru dangumi atvyko apie 120 automobilių, žiūrovų buvo mažiausiai dvigubai daugiau. Vėlyvesni du seansai buvo populiaresni – ...
  • „Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams

    2021-05-05„Spindulio“ kino teatras atvėrė duris žiūrovams
    O žiūrovų jame nebuvo nuo pernykščio lapkričio 6-osios. Į kino teatrą jie po karantino suvaržymų sugrįžo nuo trečiadienio, balandžio 28-osios. Kaip papasakojo kino teatro direktorė Kristina Dobrovolskienė, 28 ir 29 dienomis kino teatras dirbo testinėje aplinkoje: darbuotojai testavo, tikrino sistemas, pasitikrino aparatūros būklę – nors per karantiną irgi ją tikrino, bet parametrus teko susižiūrėti iš naujo, nes vėl imta leisti filmą po filmo. Visgi veikla nebuvo vykdoma pusę metų, taigi ir darbuotojams reikėjo pasipraktikuoti, prisiminti savo pareigas iš naujo. Penktadienį po pietų įvyko atidarymo renginys. Jame dalyvavo tik patys darbuotojai ir seanso žiūrovai. Kitų svečių nekviesta dėl saugumo. Šoko kolektyvas „Arabeskas“, taip ...
  • Sena meilė nekomerciniam kinui

    2021-05-05Sena meilė nekomerciniam kinui
    Marijampolietis žurnalistas, kino mylėtojas ir žinovas Algis VAŠKEVIČIUS: – Kinu domiuosi jau daugybę metų ir ypač nekomerciniu, klubiniu, vadinamuoju „arthauziniu“. Dar praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje kelerius metus Marijampolėje teko vesti „Kino klubo“ užsiėmimus, kai žiūrėdavome tuomet sunkiai pasiekiamus, iš nelabai kokybiškų vaizdajuosčių sukamus F. Felinio, M. Antonionio ar P. P. Pazolinio filmus. Ta meilė kinui išliko ir vėliau. Atsivėrus sienoms, pagaliau atsirado galimybė apsilankyti įvairių šalių kino festivaliuose, apie ką anksčiau būdavo galima tik pasvajoti arba paskaityti žurnalo „Kinas“ puslapiuose – S. Valiulio ir S. Macaičio straipsniuose. Tad per pastaruosius metus jau daug kartų teko apsilankyti Berlyno kino festivalyje vasario mėnesį ir ...
  • Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės

    2021-05-05Kūryba padeda pabėgti nuo kasdienybės
    Taip pat – padaryti ją prasminga, kai vietoje aplink tvyrančio negatyvo, kurio pastaruoju metu tikrai daug, atsiranda vis daugiau šviesos, noro eiti pirmyn, o dažnos dienos laiką net norisi pristabdyti… Tuo iki gegužės 15 dienos tikrai galite įsitikinti Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (II a. didžiojoje salėje), kur veikia paroda, susidedanti net iš trijų dalių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog kiekviena jų atspindi tarsi atskiras temas, tačiau yra labai svarbus ir dažnai neįvertinamas dalykas, jas jungiantis. Tai mūsų požiūris į save ir šios dienos realybę bei gebėjimą joje ir su ja gyventi. Projektas – vienas iš daugelio XXI Lietuvos ...
  • Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje

    2021-05-05Vilkaviškio žydų atminties obelis Žemaitijoje
    Netoli Platelių esančiame Žemaitijos nacionaliniame parke „auga“ neįprastos istoriją įamžinančios obelys. Ten Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo iniciatyva „sodinamas“ Lietuvos litvakų Atminties sodas… Obelys neįprastos: kalvių iš metalų nukaltos – o ir obuoliai neįprasti. Juose įrašyti žinomiausių žydų bendruomenės asmenų ar lietuvių žydų gelbėtojų vardai. Šiuo metu jau auga (Lietuvos žemėlapio kontūre) 57 obelys. Vilkaviškio žydų bendruomenei bus skirta 58-oji. Šios atminties obelys primena ketvirtadalį visų iki 1941 metų buvusių Lietuvos žydų bendruomenių.Sode jau „pasodinta“ Pilviškių žydų bendruomenės obelis. Pradžioje obelis sodino tik žydiškos organizacijos bei litvakų išeiviai. Palengva savo buvusius kaimynus pradėjo įamžinti ir lietuvių bendruomenės. Darbėnų žydų bendruomenei ...
  • Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą

    2021-05-03Europinis COVID-19 pažymėjimas: kelias grįžti į įprastą gyvenimą
    Petras Auštrevičius, Europos Parlamento narys, EP frakcijos „Renew Europe“ narys, EP Užsienio reikalų komiteto narys Šiandien Europos Parlamentas uždegė žalią šviesą visos Europos atsivėrimui – taip vadinamo ES COVID-19 pažymėjimo įvedimui, kuris turėtų įsigalioti jau nuo birželio. Esu tikras, kad tai yra tiesiausias kelias mums visiems grįžti į įprastą gyvenimą. Atskiros Europos šalys savarankiškai jau svarstė ar tebesvarsto ne vieną aplinkkelį ar šunkelį, bet šiandien tiesiog būtinas bendras ir greitai veikiantis sprendimas. Būtent ES COVID-19 sertifikatas leis Europai bendrai ir kiekvienai ES šaliai atskirai pradėti lipti iš socialinės ir ekonominės duobės, į kurią įstūmė pandemija. Europinis COVID-19 sertifikatas reiškia daug daugiau nei vien ...