Nuo praėjusių metų lapkričio Marijampolėje gyvena iš Sakartvelo sostinės Tbilisio pagal Europos solidarumo korpuso savanorių programą atvykusi Nino Razgoniani. Dvidešimtmetė mergina yra menininkė ir dizainerė, skaitmeninio meno kūrėja, savanoriaujanti P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Šiuo metu bibliotekos Multicentre veikia jos kūrybos darbų paroda „ANIMAE MORTUAE“(„Mirusios sielos“), apie kurios surengimą čia atvykdama ji net nesvajojo.

Dėl karo Ukrainoje neteko darbo

Smalsi, šilta, jautri ir emocinga – toks įspūdis liko daugiau kaip valandą pasikalbėjus su savanore. Iš karto susitarėme, kad, nors abu puikiai mokame rusų kalbą, kalbėsimės angliškai. Tas pokalbis paliko gerą įspūdį, nes visada ir įdomu, ir malonu, kai visai iš kito pasaulio krašto atvykęs žmogus mato ir gerai vertina tavo gimtąjį miestą, pastebi įvairių įdomių dalykų, kurių čia gyvendamas dažniausiai net nematai.
Nino yra ne kartvelė, bet kurdė – jos seneliai, bėgdami nuo karo Irane atsidūrė Sakartvele. Čia ji gimė, mokėsi vidurinėje mokykloje, jau nuo mažų dienų domėjosi menu, kūrė įvairius darbus. Baigusi mokyklą, dar nebuvo nusprendusi, ką norėtų veikti toliau, ir pradžiai įsidarbino vienoje Tbilisio IT kompanijoje, kurioje dirbo nuotoliniu būdu. Būtų dirbusi ir toliau, bet prasidėjo karas Ukrainoje, kuris pakeitė merginos gyvenimą taip, kad ji atsidūrė Marijampolėje.

– Ta kompanija, kurioje dirbau, buvo įsteigta ukrainiečių. Prasidėjus karui, ji nutraukė veiklą, o aš netekau darbo. Buvau sutrikusi, nežinojau, ką daryti, ir tuomet viena mano draugė papasakojo apie Europos solidarumo korpuso programą, kuri leidžia išvykti į užsienio šalis ir savanoriauti.

Mane sudomino tokia galimybė, ėmiau domėtis plačiau, norėjau savanoriauti Turkijoje, nes planavau ten studijuoti dizainą. Bet atsitiko taip, kad gavau pasiūlymą atvažiuoti į man visai nežinomą Lietuvą. Tai mane sudomino ir nuo lapkričio esu jūsų mieste, – šypsodamasi pasakojo Nino.

Susidomėjo Marijampole ir nesuklydo

Ji prisiminė, kaip jaudinosi tėtis, sužinojęs, kad dukra ilgiems mėnesiams išvyksta į nežinomą šalį, bet Nino labai atidžiai ir atsakingai ruošėsi kelionei, rinko informaciją ir buvo rami, nes žinojo, kad Lietuva – graži ir saugi šalis. Ji pasirinko ne sostinę, o būtent Marijampolę, nes norėjo nedidelio miesto, kuriame norėtų praleisti tuos aštuonis savanoriavimo mėnesius.

– Internete susiradau Marijampolę, ėmiau apie ją skaityti ir man patiko susidarytas vaizdas. Viliojo ir tai, kad netoli nuo jūsų miesto – Lenkija, o aš norėjau ir pakeliauti, pasiekti tą šalį, kur Bydgoščiaus mieste gyvena gera mano draugė. Kai po ilgos kelionės, nes iš Tbilisio teko skristi į Kutaisį, iš ten – į Vilnių, mane atvežė į Marijampolę, apsidairiau ir supratau – viskas bus gerai. Čia net geriau nei tikėjausi, – pasakojo Nino.

Pradžioje merginą labai nustebino tai, kad aplinkui nėra kalnų, prie kurių buvo pripratusi. Po gerokai daugiau nei milijoną gyventojų turinčio Tbilisio šurmulio Marijampolės ramybė, pasak jos, buvo tiesiog neįtikėtina. Nino iki šiol negali priprasti, kaip čia tylu, o vakarėjant miesto gatvėse tiek mažai žmonių.

Bibliotekoje rado ne tai, ko tikėjosi

Pradėdama savanoriauti biblio­tekoje, Nino įsivaizdavo, kad čia sėdės prie stalo ir išdavinės skaitytojams knygas. Pasak merginos, Sakartvelo bibliotekos labai skiriasi nuo lietuviškų, nes ten biblioteka yra tik vieta, kur išduodamos knygos, o pas mus tai – ir susitikimų, renginių, parodų vieta, kur tiek daug visko vyksta. „Planavau čia išdavinėti knygas, bet per tuos tris mėnesius, kiek esu Marijampolėje, neprisiliečiau nė prie vienos knygos“, – juokėsi ji.

Kurdė labai patenkinta kolektyvu, kuriame atsidūrė, ypač ją globojančia Vaikų edukacijos ir laisvalaikio centro vedėja Raminta Liubelioniene, kuri, pasak merginos, yra puikus žmogus, visada pasiruošusi padėti bet kokiu klausimu. Būtent Raminta, sužinojusi apie meninius Nino gabumus, pamačiusi jos darbus, pasiūlė surengti parodą. Buvo sėkmingai išspręsti visi techniniai klausimai – kūriniai įrėminti, įstiklinti ir iškabinti Multicentre.

– Apie tai, kad galėsiu surengti parodą, į čia važiuodama net svajoti negalėjau. Man tai puiki galimybė atsiskleisti, pristatyti save ir tai, kas man rūpi. Šioje parodoje – darbai, sukurti skaitmeniniu formatu, naudojantis grafine planšete.

Juos kurti nėra labai sudėtinga. Mano kūryba gal išskirtinesnė tuo, kad naudoju daug įvairių spalvų, o darbuose vaizduoju mitinius, ne šio pasaulio personažus – elfus, fėjas ir kitus. Dažnai tie personažai kupini neigiamų emocijų, ir juos vaizduoti man yra savotiška terapija, kai tokiu būdu pati atsikratau neigiamų emocijų,– sakė WECCI kūrybiniu slapyvardžiu pasirašinėjanti jaunoji menininkė.

Ragavo ir lietuviškų patiekalų

Paklausta, kokias gyvenimo sąlygas ji turi Marijampolėje, kurdė teigė, kad butas, kuriame ji įsikūrusi su kita savanore iš Albanijos, yra puikus, aprūpintas viskuo, ko reikia. Ji gauna 240 eurų per mėnesį dienpinigių ir sako, kad tiek užtenka, nes nėra išlaidi, be to, darbuojasi nuotoliniu būdu ir dar šiek tiek užsidirba. Maistą dažniausiai gaminasi savo bute. Kurdė nevalgo kiaulienos, o produktus perka greta esančiuose prekybos centruose. Draugams ji jau suruošė kartveliškų valgių vakarėlį, bet kai kurių produktų jiems paruošti mūsų parduotuvėse nerado.

– Taip, ragavau ir jūsų nacionalinių patiekalų, kurie man pasirodė neįprasti, bet visai neblogi. Šaltibarščiai labai patiko, ragavau ir cepelinų, nežinodama, kad jie su kiauliena, bet nieko neatsitiko, – plačiai šypsojosi Nino.

Porą dienų per savaitę ji darbuojasi P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, kur būna tikrai užimta. Kitas dvi dienas – šios bibliotekos Draugystės padalinyje, kur jau surengė ir edukacinių užsiėmimų lankytojams, čia vėliau bus perkelta ir jos darbų paroda. Nino jau spėjo apsilankyti Vilniuje, planuoja Kaune pamatyti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbus jo vardo muziejuje. Praėjusias Kalėdas ir Naujuosius metus ji sutiko pas draugę Lenkijoje.

Bus labai sunku palikti Marijampolę

Beveik kiekvieną dieną kompiuteriu ji bendrauja su artimaisiais Sakartvele ir pasakoja, kaip jai sekasi. Žinia, kad mergina čia surengė savo darbų parodą, juos labai nudžiugino. Nino pabendrauja ir su kita Marijampolėje dabar gyvenančia kartvele Mariam, kuri savanoriauja Sūduvos gimnazijoje. Su ja anksčiau ir gyveno viename bute, bet Mariam persikėlė į kitą vietą, kur jai arčiau iki gimnazijos.

– Jūsų nuostabiame mieste būsiu iki paskutinės gegužės dienos, ir jau dabar pagalvojus apie tai, kad reikės išvažiuoti, akyse kaupiasi ašaros. Bus labai sunku išvažiuoti, nes man čia taip patinka ir taip gera, sutikau tiek daug nuostabių žmonių.

Gerai žinau, kad ateityje, kaip besusiklostytų mano gyvenimas, visiems sutiktiesiems sakysiu – važiuokite į Lietuvą, važiuokite į Marijampolę, tai nuostabi šalis ir nuostabūs žmonės, su kuriais kartvelus jau seniai sieja šilčiausi jausmai. Tikrai žinau, kad ateityje čia dar atvažiuosiu, nes Marijampolėje liks dalelė mano širdies, – sakė mergina.

Algis VAŠKEVIČIUS