„Čia – mano miestas“, – taip apie Marijampolę sako čia gimęs, augęs ir jame ateitį kuriantis Paulius Čeponas.

Paulius Čeponas sako siekiantis, kad Marijampolė būtų žydintis miestas.

Ateitį suplanavo mokykloje
Dar tuomet, kai 2003-aisiais baigus Rygiškių Jono gimnaziją atrodo, kad visi keliai atviri į platųjį pasaulį, Paulius sako žinojęs, kad gyvens Marijampolėje ir iš savo gimtojo miesto išvažiuos trumpam – tik studijuoti.
– Įstojau į Vilniaus universitetą. Pasirinkau ekologijos studijas, apie kurias svajoti pradėjau nuo tada, kai gimnazijoje reikėjo apsispręsti, kokius dalykus mokytis pagal profiliuotą programą. Sekėsi biologija, chemija, bet nemėgau matematikos. Kad nesusigadinčiau abitūros pažymių tais dalykais, kurie buvo mažiau įdomūs ir prasčiau sekėsi, be chemijos, biologijos ir privalomo lietuvių kalbos egzamino, pasirinkau… muziką ir kūno kultūrą. Buvau baigęs Muzikos mokykloje fleitos klasę, mokęsis teorijos, taigi toks pasirinkimas man buvo priimtinas, tačiau bendraklasiams ir mokytojams tai buvo netikėta. O jau kai pildžiau studijų prašymą, oho koks sąrašas buvo – kiek tik buvo galima surašyti, tiek ir prirašiau. Visgi pirmu numeriu buvo ekologija, į ten ir įstojau, – prisimena Paulius, prisipažindamas, kad mokyklos laikams didelės nostalgijos nejaučia. Su dėkingumu jis mini tik gimnazijos direktorių V. Petkevičių ir mokytoją R. Juškevičienę, kurie mokėjo sudominti dėstomais dalykais ir tarsi nutiesė ateities kelią.
Sostinėje likti nenorėjo
Pabaigęs bakalauro studijas baigiamuoju cheminės ekologijos darbu, magistrantūros studijoms Paulius pasirinko urboekologiją, arba kitaip vadinamą miesto ekologiją. Tai todėl, kad jam labiau patiko darbas, kurį galima apčiuopti. Vaikinas prisipažįsta nemėgęs „parduotų vasarų“ universiteto laboratorijoje, bet pažintis su Vilniumi ir jo apylinkėmis jį ten vilioja ligi šiol.
Išlikęs gražus bendravimas su bakalauro darbo vadovu Gamtos tyrimų centro direktoriumi Vincu Būda ir magistrantūros dėstytoju Gytautu Ignatavičiumi. Tai – žmonės, su kurias Paulius sako galintis ir šiaip paplepėti, ir darbo klausimais pasitarti. Specialistų konsultacijos ypač pravertė tvarkant Šešupės pakrantes.
– Kaip studijų metais kiekvieną savaitgalį važiuodavau namo į Marijampolę, taip dabar labai dažnai vykstu į Vilnių, – sako P. Čeponas ir čia pat prisipažįsta, kad nuolat gyventi ten tikrai nenorėtų. – Vien dėl atstumų, bereikalingo laiko gaišimo automobilių spūstyse – dvi valandas iš dienos tektų išbraukti. Marijampolėje į darbą mašina aš atvažiuoju per 3 minutes, dviračiu – šiek tiek ilgiau. Kai besimokydamas magistrantūroje dirbau Vilniuje, iki per visą miestą parsirasdavau namo, jau nebūdavo nei noro, nei laiko kažkur vėl eiti.
Juolab kad ekologijos studento dėmesio reikėjo ir neįprastiems, egzotiniams, gyvūnams – gyvatei, skorpionui, vorui, kitiems, kurie kompensavo Marijampolėje likusio persų šinšilų katino Miko draugiją.

Pasižvalgyti po Lietuvą ir palyginti Marijampolę su kitais miestais vasaromis Paulius išrieda su savo „vabalu“.

„Kelionėse daug pamatai, lygini su mūsų miestu“
Dabar Paulius į Vilnių važiuoja ne tik susitikti su draugais, bet ir mėgaujasi vilniečių atsipalaidavimu: žmonės traukia į miesto centrą, lanko renginius, užkandžiauja kavinėse, pramogauja su vaikais. Jam norėtųsi, kad ir Marijampolėje būtų daugiau išsilavinusių žmonių, kad daugiau laiko jie praleistų ne užsidarę namuose, bet viešose miesto erdvėse.
„Bet tokiame nedideliame, kaip mūsų, mieste, kur žmonės gyvena individualiuose namuose, turi sodus ar tėvų sodybas, laisvalaikį visi leidžia gamtoje: ir kepsnius kepa, ir kokį darbą nudirba, ir draugus pasikviečia. Todėl mūsų miestas savaitgaliais ir ištuštėja“, – pastebi Paulius.
Traukimas į gamtą nuo vaikystės įprastas ir jam pačiam. Su tėvais ir broliu Mariumi vos atsiradus laisvai valandėlei važiuodavo į sodą, su palapinėmis – prie ežerų, o vasaras dažniausiai leisdavo pas savo krikštatėvius Trakuose.
– Dabar taip pat mažai sėdžiu namie. Mėgstu keliauti dviračiu, automobiliu, lėktuvu. Kelionėse daug pamatai, lygini su mūsų miestu ir džiaugiesi, kad Marijampolė dažniausiai nurungia kitus, – pasidžiaugia Paulius, kuris į keliones po Lietuvą išsiruošia ir su savo senoviniu automobiliu. Prieš 5 metus įsigytas senutis „Volkswagen Kaefer“ skirtas daugiausia susitikimams su bendraminčiais, „vabalų“ klubo nariais. Pernai apie 100 automobilių patraukė Žemaitijos keliais, šiemet gegužės pabaigoje „vabalų“ sąskrydis vyks Gelgaudiškyje.

Poezijos parkas tapo žmonių traukos zona.

Planuojama sutvarkyti Jaunimo parką
Neabejotinai kiekvienam marijampoliečiui – pasididžiavimas, o miesto svečiui – pasigėrėjimas apima vaikštant po pastaraisiais metais išgražėjusią Marijampolę. O kad ji savo išpuoselėtomis erdvėmis taptų pranašesnė už kitus miestus, prisideda ir P. Čeponas, Marijampolės savivaldybės Aplinkos valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas, kuris, kaip ir visas skyrius, atsakingas už gatvių, takų, bendro naudojimo teritorijų tvarkymą, medžių miesto centre sodinimą, gėlynų Poezijos parke priežiūrą ir t. t. Paulius, kaip savivaldybės ekologas, sulaukia daug besidominčių miesto želdiniais, bet visų nuopelnų dėl sukurto grožio sau jis neprisiima. „Žmonės domisi gerąja miesto patirtimi, o tai kuria visa komanda“, – sako jis.
– Noriu, kad miestas būtų žalias ir prieinamas, kad žmonės mylėtų jį ir turėtų, kur praleisti laiką, – atvirai sako Paulius. – Džiugu, kad traukos centru tapo ne tik Poezijos, Vytauto parkai, bet ir sala prie užtvankos. Apkuopus, aptvėrus, sutvarkius čia renkasi ne tik pasyvūs poilsiautojai, bet ir vandens sporto mėgėjai. Šiemet taip pat planuojame sutvarkyti Jaunimo parką – pašešupio teritoriją už futbolo maniežo, prie „tribalių“. Tai bus tęstinis darbas to, kas pradėta ankstesniais metais. Taip pat netoli maniežo planuojama įruošti gyvūnų maudymosi vietą.
Buvo mintis įrengti virvių parką, bet… „Ne paslaptis, kad dažnai gerą idėją užgesina nepagarba kitų darbui. Gaila, kai išlaužo, suniokoja, kaip padaryta Santarvės parke“, – dėl miestelėnų neatsakingo elgesio apgailestauja Paulius.
Visgi jis pastebi, kad norint, jog jaunimas domėtųsi ekologija, reikia švietimo, ypač įtaigūs gyvi pokalbiai. „Sausas mokslas ir man pačiam nepatinka, todėl kai „Sveikatingumo idėjos“, vykdydamos projektą, paprašė vesti paskaitą, ją paįvairinau žaidimais. Visiems patiko“.

Kiekviename gėlyne sodinamos 1–2 spalvų gėlės.

Planai, darbai ir svajonės…
– Dabar – sakurų mada, todėl domėjimasis jomis didžiulis, – pastebi Paulius. – Tačiau gamtos nepaskubinsi: kol vizija tampa realybe, praeina laiko, bet tereikia tik kantrybės ir sulaukti rezultato. Ir, be abejo, patiems prisijungti prie miesto gražinimo.
Nuo pat ankstyvo pavasario gėlinėse miesto centre baltai ir mėlynai žydi scylės, klombose spalvomis šviečia našlaitės, antri metai gražius žiedus skleidžia tulpės. Kiekviename gėlyne, pasak Pauliaus, išlaikytas standartas – 1–2 spalvų augalai. Pavasarinėms gėlėms nužydėjus bus sodinamos vasarinės: serenčiai, visažydės begonijos, salvijos, žilės, pelargonijos, melsvės. Tai – patikrintos, prie mūsų įnoringų oro sąlygų prisitaikiusios gėlės. Kaip ir ankstesniais metais miestą puoš surfinijomis apsodinti gėlių stovai, kurie, planuojama, bus nauji, įvairesnių formų. Miesto medžiais, vietoje išpjautų senųjų, bus apsodinamos V. Kudirkos ir Vytauto gatvės.
Miesto gėlynus, kurių yra apie 7 arai, šiemet, kaip ir ankstesniais metais, prižiūrės UAB „Kelranga“, 18 arų Vytauto parko želdiniais rūpinsis Laisvalaikio ir užimtumo centras.
– Besiruošiant 2018-iesiems, kai Marijampolė taps kultūros sostine, norisi spalvų. Raginame prisijungti miesto švietimo įstaigas, gėlynus kviečiame įsirengti ir visus miestiečius. Tegul mūsų miestas būna žydintis, – kviečia P. Čeponas.
Paklaustas apie asmeninius savo planus Paulius lakoniškas: „Kaip ir visų – pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų“. Be abejo, dideli norai visada pildosi, o kadangi Paulius tvirtai teigia, kad iš savo miesto jis niekur niekada neišvažiuos, tikėtina, kad visa tai išsipildys čia, Marijampolėje.