Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Lietuvos žiniasklaidos rėmimo modelis – tarp žemės ir dangaus?

Lietuvos Seimo Kultūros komiteto organizuotoje nuotolinėje dviejų dienų tarptautinėje konferencijoje „Šiandienos informacinio lauko iššūkiai ir galimybės palaikyti Lietuvos žiniasklaidos nepriklausomybę bei profesionalumą“ perskaityta net 30 pranešimų, jų klausėsi apie 1 000 dalyvių. Konferencijoje diskutuota apie globalius ir nacionalinius informacinio lauko pokyčius, įvardyti Lietuvos regioninės, kultūrinės ir naujienų žurnalistikos poreikiai. Akcentuota, kad dezinformacijos aplinkoje laisva žiniasklaida kaip niekada reikalinga, tačiau vienas iš itin svarbių valstybės prioritetų – žiniasklaidos rėmimo modelis – vis dar neveikiantis.

Kokybiško turinio finansavimas – nepakankamas

Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai, kultūros ministras Simonas Kairys, Europos žurnalistų federacijos pirmininkas Mogensas Blicheris Beregardas (Mogens Blicher Bjerregård), kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų, Regioninių radijo stočių bei kitų asociacijų vadovai, kultūrinės, nacionalinės bei regioninės žiniasklaidos atstovai.

„Šiandien, kai gyvename pandemijos iššūkių akivaizdoje, mums kaip niekad reikalinga laisva žiniasklaida ir nepriklausoma žurnalistika, kurioje nebūtų neapykantą kurstančių kalbų ir dezinformacijos. Deja, kokybiško žiniasklaidos turinio finansavimas vis dar yra nepakankamas, o siekis tobulinti žiniasklaidos rėmimo modelį išlieka aktualus“, – konferencijoje teigė Kultūros komiteto pirmininkas prof. Vytautas Juozapaitis.
2017 m. prie Kultūros ministerijos buvo įkurta Medijų taryba, kuriai pavesta parengti šalies žinių politikos gaires 2019–2022 metams. 2019 m. pradžioje Medijų tarybos parengtas dokumentas buvo patvirtintas tuometinio kultūros ministro ir tapo galiojančiu teisės aktu. Jame be kita ko pažymima, kad kokybiško ir visuomenei svarbaus žiniasklaidos turinio finansavimas nepakankamas, o žiniasklaidos rėmimo būdas tobulintinas.

Žiniasklaidos bendruomenė ir žinių vartotojai, deja, pasigenda konkrečių žingsnių šia linkme. Permainų būtinumą pandemija ir žinių lauko globalizacijos tempai tik paryškino.

Seimo Kultūros komitetas ėmėsi sumanymo suburti visas suinteresuotas puses ir aktualizuoti minėtas Medijų tarybos nustatytas gaires, sutelktomis pastangomis konkretizuoti galimų žiniasklaidos rėmimo pakeitimų patarimus.
Minėtoje konferencijoje ypatingas dėmesys atkreiptas ir į regioninę žiniasklaidą, viena iš forumo dalių buvo skirta diskusijai tema „Regioninė žiniasklaida: išlikimo fenomenas“. Joje pranešimą „Regioninė spauda – suspardytas, bet nepribaigtas demokratijos sarginis šuo“ skaitė Vilija Butkuvienė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė.

Kokie sprendimai padėtų regioninės spaudos atsigavimui bei užtikrintų patikimų ir kokybiškų žinių prieinamumą kiekvienam šalies piliečiui ir pasitarnautų visaverčiam demokratijos veikimui, kalbėjo Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos atstovai Deividas Ridikas, Alvydas Balčiūnas, Rasa Navickienė.

Regioninė spauda „gyva“ deklaracijomis

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė V. Butkuvienė kalbėdama konferencijoje akcentavo, kad Visuomenės informavimo politikos strateginės kryptys 2019–2022 m. regioninės spaudos atstovus lyg ir turėtų nuteikti labai viltingai. Tačiau pranešėja atkreipė dėmesį į šių krypčių deklaratyvumą. Nors pripažįstama, kad regioninė žiniasklaida atlieka svarbų – ne tik kultūros ir žinių nešėjo, bet ir viešojo intereso sergėtojo – vaidmenį šalies regionuose, tačiau vietinė spauda nesulaukia realios paramos. Priešingai – valdžia net kelerius metus buvo panaikinusi spaudai PVM lengvatą, o AB „Lietuvos paštas“, panaikinęs stacionarius paštus kaimiškose vietovėse ir įvedęs mobiliojo paštininko paslaugą, nesugebėjo garantuoti laikraščio prenumeratos ir pristatymo kokybės kaimiškose teritorijose. Deja, vietinės spaudos gyvybingumą ir kultūrinę misiją palaikantis Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fonas per menkai finansuojamas, kad patenkintų regioninės programos kultūriniam turiniui paraiškas. Pasak pranešėjos, ir valstybės institucijų viešinimo kampanijose „liūto dalį“ laimi tarpininkų agentūros, o vietinėms redakcijoms lieka finansavimo trupiniai. „Valdančiųjų koalicijos ir kadencijos keičiasi, tačiau, nepaisant ar į valdžią ateina buvę opozicionieriai, ar vėl grįžta buvę valdantieji, metodai nesikeičia: noras kontroliuoti ir per viešuosius ryšius patiems formuoti sau palankią viešąją nuomonę išlieka gajus. Kritinė žurnalisto mintis ne itin pageidaujama, net priešingai „trumpas pavadėlis“, prilaikantis „vietinį sarginį šunį“, kartais ir smarkiau patempiamas“, – pranešime situaciją apibūdino V. Butkuvienė. Jos nuomone, karantino metu kai kuriuose regionuose beveik perpus kritę laikraščių pardavimai, prenumerata, reklama, o ir nepakankama valstybės parama kirto didžiulį smūgį laikraščių bendrovių finansiniam stabilumui. Redakcijų vidinių resursų trūkumas sukelia neigiamas pasekmes: siaurina galimybes investuoti į modernizavimą, laikraščių žurnalistų socialinę gerovę bei jų profesionalumo ugdymą, ir, svarbiausia, kelia akivaizdų pavojų laikraščio nepriklausomumui.2011 m. Lietuvoje buvo apie 200 vietinių ir regioninių laikraščių, o šiuo metu – perpus mažiau.

Kultūros pase siūloma prenumerata

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė R. Navickienė konferencijos diskusijoje kalbėdama apie naujo žiniasklaidos paramos modelio būtinybę atkreipė dėmesį į dabar veikiančio Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondo ribotas galimybes. Šio fondo paramos lėšos ( apie 2,7 mln. eurų) nesikeičia jau dešimtmetį, o juk beveik pusė gautos projektinės sumos sugrįžta valstybei mokesčių pavidalu.
Pernai į regioninės spaudos programą Fonde pretendavo 109 pareiškėjų projektai, o buvo iš dalies paremta tik 79. Kultūrinio šviečiamojo pobūdžio projektų įgyvendinimui reikalinga suma siekė 1 477 000 Eur, o paskirta suma sudarė tik 645 000 Eur. „Skaičių kalba labai akivaizdi – poreikis yra 2 kartus didesnis už esamas lėšas“, – konferencijoje sakė R. Navickienė, pristatydama kuklias valstybės investicijas į regioninės spaudos siekiamybę – kurti kokybišką laikraščio turinį. Pasak jos, valstybei logiška būtų iš dalies remti ir stiprinti ir kasdienę regionų naujienų žurnalistiką, nes žurnalistikos profesionalų rajonuose trūksta labiausiai. „Vertingą turinį gali sukurti tik stiprūs vietos žurnalistai, autoritetingi vietos bendruomenėje. Žurnalistų profesiniai mokymai yra būtini“, – įsitikinusi R. Navickienė, pasiūliusi pasvajoti apie valstybės skatinamą skaitomumo programos dalį: o kodėl vietinio laikraščio prenumeratos neįtraukus į Kultūros paso paslaugų sąrašą?

Investicijos į technologijas – būtinos

Konferencijoje Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos narys, UAB „Utenos diena“ direktorius ir leidėjas D. Ridikas kalbėjo tema „Regioninis portalas kaip technologinės įvairovės skaitytojams užtikrinimas. Socialinė atsakomybė prieš skaitytoją vietos laikraštyje ir interneto portale“. Pranešėjas įvardijo technologijų pritaikymo svarbą vietinėje spaudoje, tačiau vien entuziazmo su šviesolaidžiu nepakanka. Internetinė regioninė svetainė kol kas negeneruoja reikiamų pajamų, reklamos užsakymai yra minimalūs, o dalinė portalo naujienų prenumerata yra neįmanoma dėl skaitytojų įpročio gauti nemokamą turinį. Ir tik didieji ar specializuoti portalai dalį turinio neseniai yra apmokestinę.

„Esame arčiausiai savo skaitytojo ir jį gerai pažįstame, o jis pažįsta mus. Būtent socialinė atsakomybė prieš skaitytoją mus ir skiria nuo didžiųjų internetinių portalų, pavienių blogerių, įvairiausio tipo jutuberių ar vlogerių. Mes negalime nuvilti savo skaitytojų pasitikėjimo“, – įsitikinęs D. Ridikas.

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkės pavaduotojas, Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ leidėjas A. Balčiūnas kalbėdamas konferencijoje kėlė retorinį klausimą, ar valstybei reikia regioninės žiniasklaidos? Kultūros ministerijai šiuo metu deklaruotas bendras spaudos leidinių tiražas yra apie 300 000 egzempliorių. Juk tai galinga informacijos jėga, padedanti stiprinti pilietinę visuomenę, vystyti kritinį mąstymą demokratinėje valstybėje. A. Balčiūnas atkreipė dėmesį į labai svarbų aspektą: vietinių laikraščių gyvybingumas niekada nebuvo palaikytas iš ES paramos fondų. Jo nuomone, atsižvelgiant į ES keliamus tikslus ir ministerijų rengiamus finansavimo aprašus, būtina numatyti galimybę regioninei spaudai gauti paramą investicijoms – informacinių technologijų, kompiuterių ir leidybinių programų atnaujinimui, naujų skaitmeninių produktų sukūrimui ir paleidimui, tokių kaip autorinio redakcijos skaitmeninio turinio (atskirų straipsnių ar viso laikraščio skaitmeniniu formatu) prenumeratos pardavimui; vietinių skelbimų ir reklamos pardavimo skaitmenizavimui.

Rezoliucija: įtvirtinti nepriklausomybę

Organizacijos „Reporteriai be sienų“ tyrime Lietuvos žiniasklaidos laisvė vertinama kaip ir pernai – esame 28-i iš 180 šalių. Vyriausybės programoje yra ambicingas siekis pakliūti į dvidešimtuką. Norint judėti to link, investicijos į regioninę žiniasklaidą yra būtinos. „Kreipiuosi į Vyriausybę, Seimo Kultūros komitetą, Kultūros ministeriją – sukurkime pagaliau naują sisteminį medijų rėmimo modelį, kad regioninei žiniasklaidai nereikėtų balansuoti tarp žemės ir dangaus“, – konferencijoje kreipėsi NRMLL asociacijos direktorė R. Navickienė.

LR Seime vykusios konferencijos „Šiandienos informacinio lauko iššūkiai ir galimybės palaikyti Lietuvos žiniasklaidos nepriklausomybę bei profesionalumą“ pabaigoje priimta rezoliucija dėl žiniasklaidos nepriklausomybės įtvirtinimo gairių ir žiniasklaidos rėmimo modelio tobulinimo, kurią Kultūros komiteto posėdyje jau pristatė minėtos konferencijos iniciatorė Komiteto narė Liuda Pociūnienė.

Konferencijos žiniasklaidos rėmimo tobulinimo baigiamąsias nuostatas dar ketinama pristatyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Rezoliucija taip pat pasieks Vyriausybę, Medijų tarybą, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, Seimo valdybą ir, tikimasi, paskatins sutelktomis pastangomis taisyti susidariusią padėtį, įgyvendinti esmines žiniasklaidos rėmimo modelio reformas ir pereiti prie aktualaus pilietiniam atsparumui ir šalies pažangai žiniasklaidos turinio finansavimo.

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ

Naujausia informacija

  • Žaisdami karą jaunieji šauliai ir savanoriai ruošiasi ginti Tėvynę

    2017-03-28Žaisdami karą jaunieji šauliai ir savanoriai ruošiasi ginti Tėvynę
    Patriotinis ugdymas svarbus kiekvienai valstybei. Piliečiai, kurie nėra sąmoningi ir pasirengę ginti savo valstybę, gali greitai ją prarasti. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad kartais ir didelės šalys su didelėmis kariuomenėmis nesugebėdavo užimti mažesnių, kurių žmonės parodydavo itin didelį ryžtą ir užsispyrimą apginti savo tėvų žemę. Patriotinis ugdymas, pilietiškumo suvokimas pradedamas diegti dar vaikystėje. Šiam tikslui pasitarnauja jaunųjų šaulių būreliai mokyklose ir Šaulių sąjunga. Brandesniame amžiuje jaunimas renkasi ir karių savanorių tarnybą. Šios abi organizacijos atlieka tą pilietiškumo ugdymo darbą, kuris taip būtinas kiekvienai valstybei.   Šaulių sąjungai – jau tuoj 100 metų Vasario 16-ąją mūsų šalyje prisiekė 93, pasižadėjo 205 šauliai. Priesaiką duoda 18 metų turintys ...
  • Pašaukimas – dirbti virtuvėje

    2017-03-28Pašaukimas – dirbti virtuvėje
    Dar būdama paauglė Rūta Augustinavičiūtė suprato, kad jos aistra yra maistas ir jo gamyba. Deja, baigtos maitinimo verslo organizavimo studijos ir darbas restorane merginos į virtuvę nenuvedė. Tik per laimingą atsitiktinumą ir dėl savo užsispyrimo ji pasiekė tai, apie ką visuomet svajojo – tapo virtuvės šefe.   Virtuvė traukė nuo mažens Iš Marijampolės kilusiai Rūtai klausimo, ką ji norėtų veikti gyvenime, nekilo. Mergina nuo mažens žinojo, kad savo profesinę veiklą ji norėtų sieti su maistu. Įstojusi į Vilniaus kolegiją ir pasirinkusi maitinimo verslo organizavimo studijas mergina pradėjo ir dirbti. Dirbdama padavėja vis dirsčiodavo į virtuvę su viltimi baigusi studijas ir pati ten patekti. Situacija ...
  • Pomėgis tapo keliu į sėkmę

    2017-03-28Pomėgis tapo keliu į sėkmę
    Marijampolietis Edvinas Ruseckas, ieškodamas savęs profesinėje srityje, blaškėsi gana ilgai. Ketino tapti kultūros darbuotoju, išbandė save aptarnavimo srityje, taip pat fotografavo. Ir tik po ilgų ieškojimų vaikinas suprato, kad reklama, darbas su vaizdu ir grafika yra ta sritis, kurioje dirbdamas gali neskaičiuoti nei laiko, nei pastangų.   Įkvėpė Andrius Baigęs mokyklą Edvinas pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje. Anot vaikino, pats gerai nežinojo, ką tiksliai norėtų mokytis, tačiau draugų ir artimųjų patartas nusprendė, kad šios studijos – būtent jam. Deja, didelio džiaugsmo paskaitos Edvinui neteikė, todėl vaikinas ieškojo veiklų, teikiančių didesnį pasitenkinimą. Taip jo gyvenime atsirado fotografija. – Puikiai pažinojau marijampolietį fotografą Andriu ...
  • Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“

    2017-03-28Andrius Burba: „Save atradau fotografijoje. Dabar tobulėsiu“
    Apie iš Marijampolės kilusį fotografą Andrių Burbą kalba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių žiniasklaida. Tarptautinio dėmesio vaikinas sulaukė neįprastu rakursu įamžinęs kates, šunis, triušius, net ir arklius. Tačiau tai – tik pradžia. Vaikinas svajoja savo fotografijose įamžinti kuo daugiau skirtingų gyvūnų, tarp kurių ir plėšrieji tigrai.   Svajojo apie reklamos fotografiją Su fotografija ir fotoaparatu Andrius susipažino būdamas 14 metų. Pirmiausiai pro devinto aukšto langą fotografavo gimtosios Marijampolės peizažus, vėliau ėmė fiksuoti atskirus gamtos elementus, miesto gatves, žmones, taip pat ir gyvūnus. Pamažu tobulėjant technikai, fotografavimo įgūdžiams Andrius sukaupė nemenką fotografijų archyvą. Norėdamas pasidalinti nuotraukose užfiksuotomis akimirkomis, emocijomis ir įspūdžiais Andrius, ...
  • Ąžuolynas – kaip tautos simbolis…

    2017-03-14Ąžuolynas – kaip tautos simbolis...
    …kaip jos didybės ir vienybės metafora. Taip įvardijama Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno idėja (sklandžiusi tarp inteligentijos, kultūros žmonių dar gerokai iki Atgimimo) ir jos virtimas realybe. Konkrečiai Ąžuolyno idėją 1988 m. iškėlė inžinierius Vitalius Stepulis su bendraminčiais: tai buvo parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas, žemės ūkio specialistas Vladas Markauskas, geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir kiti. Ąžuolynas J. Basanavičiaus tėviškėje pradėtas sodinti 1989 metais balandžio 1 dieną. Dalyvavusieji akcijoje mena, kad dangus su žeme maišėsi, tačiau iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo nusiteikę pakiliai. Dabar užsodinta 40 ha – 13 giraičių (Signatarų, Knygnešių, Vasario 16-osios, Sausio 13-osios aukoms, nemažai vardinių ar ...
  • Tapo ypatinga vieta

    2017-03-14Tapo ypatinga vieta
    Nors Jono Basanavičiaus asmenybę ir veiklą primena daug kas, bet jo gimtinė Ožkabalių kaime (Vilkaviškio r.) – ypatinga. „Tai vieta, kurioje susipina istorinė praeitis, tradicijos, kultūrinė ir edukacinė veikla. Neiname į gausą, o einame į kokybę“, – sako muziejaus Jono Basanavičiaus gimtinė direktorė Rūta Vasiliauskienė. Šioje vietoje, iš tiesų skleidžiančioje ypatingą energetiką, įvairiausius renginius per metus apsilanko ir signataro takais paklaidžioja ne vienas tūkstantis skirtingo amžiaus žmonių. Ši vieta saugo prisiminimus apie išskirtinės asmenybės gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią, čia galima pamatyti išsaugotą jo gimtinės vaizdą. Muziejaus kolektyvas – 10 žmonių – puoselėja didžiulę sodybos teritoriją ir kuria įsimintinus ...
  • „Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės…“

    2017-03-14„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“
    Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė ...
  • Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje

    2017-03-14Dialogai su istorija ir dabartimi – Jono Basanavičiaus tėviškėje
    Ruošdamiesi Lietuvos Nepriklausomybės šimtmečiui, prisimindami sunkų ir ilgą kelią į Vasario 16-ąją, minime tuo keliu ėjusius žmones, privalome į kone šimtmečio senumo įvykius pažvelgti giliau. Tie žmonės nebuvo tik statistiniai vienetai, pasirašę po dokumentu – kiekvienas jų ir prieš, ir po to atliko didelius, kartais sunkiai suvokiamus ir dar vis tinkamai neįvertintus savo reikšme bei apimtimi darbus. „Pats Nepriklausomybės akto pasirašymas buvo kaip simbolis – tai viršūnė, akcentas, o kas buvo iki to? Ar kiekvienas atsakytume, šito paklausti? Dažnai nė nepasivarginame sužinoti, koks tada buvo istorinis fonas, kiek būta diskusijų ir nesutarimų dėl pamatinių dalykų, svarbiausių akcentų… Latviai savo valstybės ...
  • Nenustojo tikėti laisva Lietuva

    2017-02-28Nenustojo tikėti laisva Lietuva
    Savanorio Liudo Akelio anūkas Rytis Akelis pasakoja, kad senelis mirė sulaukęs 67 metų. Ryčiui tuo metu buvo aštuoniolika, tad prisiminimų išsaugojęs nemažai. „Apie savanorystę Lietuvos kariuomenėje mums, vaikams, senelis beveik nieko nepasakodavo, nes buvo laikai, kai nelabai galėjai ką nors pasakoti. Turbūt stengėsi mus apsaugoti. Tai buvo jo istorija. Šį tą nugirsdavome iš savo tėvų, dėdžių ir tetų pokalbių“, – sako Rytis. Pasak jo, tėvai su seneliais buvo artimi. Kol buvo gyvas jo tėtis Romualdas, į svečius pas senelius važiuodavo kas dvi savaites, nuolat palaikydavo ryšį. Tėtis jautęs pa­reigą rūpintis savo tėvais. Anot Ryčio, senelis Liudas niekada nepripažino tarybų valdžios, nors tiesiogiai to ...
  • Savanoris, partizanų ryšininkas

    2017-02-28Savanoris, partizanų ryšininkas
    Apie savo senelį, savanorį Motiejų Vosylių, „Suvalkiečiui“ sutiko papasakoti marijampolietis atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius. Pasak jo, senelis kilęs iš Kvietiškio valsčiaus Kumelionių kaimo. Savanoriu į kariuomenę išėjo 1919 metų vasario mėnesį. Kovojo su lenkais ir bermontininkais, buvo papuolęs į lenkų nelaisvę. Dviese pabėgo, naktimis keliaudavo į Lietuvą. Eugenijus girdėjęs pasakojimų, kad grįžimas į Lietuvą buvęs labai sunkus: vandenį bėgliai gerdavo iš balų, maitinosi žolėmis ir daržuose rastomis daržovėmis. Senelis susirgo šiltine, bet pulką šiaip ne taip pasiekė. Kariuomenėje jis ištarnavo iki 1921 metų lapkričio 25-osios. Demobilizavosi atitarnavęs 2,5 metų, turėdamas puskarininkio laipsnį. Grįžęs į Marijampolę savanoris gavo 6 hektarus Mikalinės dvaro žemės. Dabar ...
  • Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų

    2017-02-28Knygą apie Lietuvos didvyrius rašė daugiau nei 10 metų
    Visų iš įvairių Lietuvos kampelių – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos – kilusių savanorių, iškovojusių ir apgynusių Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, užtikrinusių jos vientisumą nuo 1918 iki 1923 metų, biografijas galime rasti Viliaus Kavaliausko knygose „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Jų išleista septyni tomai. Enciklopediniame leidinyje pateiktos visų iki 1940 metų Vyčio Kryžiaus ordinais apdovanotų 1788 asmenų biografijos. Tarp jų – apie pusantro šimto užsieniečių. Enciklopedijos straipsniai iliustruoti 12 tūkst. nuotraukų ir dokumentų.   Atliktas didžiulis darbas „Darbą apsunkino tai, kad nėra vientiso prieškario metų Vyčio Kryžiaus kavalierių sąrašo – sudariau jį pats iš keturių šaltinių. Septynerius metus dirbau archyve, trejus važinėjau po Lietuvą ir ...
  • Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

    2017-02-28Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais
    Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“. Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų. Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.   Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime ...
  • Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save

    2017-02-21Individualios veiklos ėmėsi norėdama realizuoti save
    Kad verslai sėkmingai gali egzistuoti ne tik didžiuosiuose miestuose, įrodo marijampolietės Ingos Rauluševičienės patirtis. Individualią renginių organizavimo veiklą vykdanti moteris ne tik džiaugiasi susikūrusi darbo vietą, bet ir turinti galimybę realizuoti save.   Apsisprendė studijuodama Baigusi kultūrinės veiklos vadybos studijas Marijampolės kolegijoje Inga žinojo, kad norėtų dirbti su renginių organizavimu susijusį darbą. Tokį apsisprendimą jai padiktavo patirtis dalyvaujant kolegijos bendruomenės veikloje. „Studijų metu buvau aktyvi studentų organizacijų narė. Kadangi studijavau su kultūrine veikla susijusį dalyką, dažnai tekdavo imtis atsakomybės organizuojant renginius. Tuomet supratau, kad man patinka rengti šventes, kurti joms scenarijus, o vėliau ir būti atsakingai už jų vedimą. Baigusi studijas ketinau ieškoti darbo, ...
  • Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati

    2017-02-21Neradusi tinkamos darbo vietos ją susikūrė pati
    Marijampolietė Neringa Narsaitė-Pitkauskė – komunikacijos agentūros „Yzio karta“ įkūrėja ir vadovė. Baigusi studijas mergina nežinojo, ką tiksliai gyvenime nori veikti, todėl save išbandė skirtingose srityse. Pagaliau atradusi kryptį, kuri ją domina ir kurioje norėjo tobulėti, ji dirbo neskaičiuodama laiko ir įdėtų pastangų. Deja, karjeros galimybių ir didesnio atlyginimo paviliota Neringa išsikėlė į sostinę ir susikūrė lūkesčius tenkinančią darbo vietą.   Pašaukimą surado dirbdama kolegijoje Baigusi lietuvių filologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete Neringa sako apie nuosavą verslą tikrai negalvojusi, kaip ir daugelis jaunų specialistų tikėjosi dirbti samdoma darbuotoja. Iš pradžių taip ir buvo: dirbo žurnaliste, o neilgai trukus pradėjo eiti ryšių su visuomene specialistės ...
  • Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir… labai savarankiškas žmogus

    2017-02-21Gabija Gataveckaitė: amatininkė, menininkė ir... labai savarankiškas žmogus
    Savo kūrybinius gabumus pradėjusi auginti Marijampolės dailės mokykloje, šiandien Gabija juos lavina Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Mergina – tai pavyzdys, kaip atkaklus, sunkus ir nuoširdus darbas, derinamas su dar didesniu noru, gali sugriauti visas kelyje link svajonių išdygusias kliūtis bei sienas.   Kūrybos kelias prasidėjo dailės mokykloje Tai, kad Gabija yra kūrybiškos sielos žmogus, jos tėvai bei mokytojai pastebėjo dar jai besimokant vidurinėje mokykloje. Kadangi saviraiškos galimybių merginai mokykloje nepakako, ji pradėjo lankyti Marijampolės dailės mokyklą. Būtent čia Gabija ir suprato, kad menas bei kūryba – jos pašaukimas. Iki mokyklos baigimo likus porai metų ir pradėjus galvoti apie studijas buvo aišku, jog ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.