Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Jokia paslaptis

Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Lietuvos žiniasklaidos rėmimo modelis – tarp žemės ir dangaus?

Lietuvos Seimo Kultūros komiteto organizuotoje nuotolinėje dviejų dienų tarptautinėje konferencijoje „Šiandienos informacinio lauko iššūkiai ir galimybės palaikyti Lietuvos žiniasklaidos nepriklausomybę bei profesionalumą“ perskaityta net 30 pranešimų, jų klausėsi apie 1 000 dalyvių. Konferencijoje diskutuota apie globalius ir nacionalinius informacinio lauko pokyčius, įvardyti Lietuvos regioninės, kultūrinės ir naujienų žurnalistikos poreikiai. Akcentuota, kad dezinformacijos aplinkoje laisva žiniasklaida kaip niekada reikalinga, tačiau vienas iš itin svarbių valstybės prioritetų – žiniasklaidos rėmimo modelis – vis dar neveikiantis.

Kokybiško turinio finansavimas – nepakankamas

Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai, kultūros ministras Simonas Kairys, Europos žurnalistų federacijos pirmininkas Mogensas Blicheris Beregardas (Mogens Blicher Bjerregård), kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų, Regioninių radijo stočių bei kitų asociacijų vadovai, kultūrinės, nacionalinės bei regioninės žiniasklaidos atstovai.

„Šiandien, kai gyvename pandemijos iššūkių akivaizdoje, mums kaip niekad reikalinga laisva žiniasklaida ir nepriklausoma žurnalistika, kurioje nebūtų neapykantą kurstančių kalbų ir dezinformacijos. Deja, kokybiško žiniasklaidos turinio finansavimas vis dar yra nepakankamas, o siekis tobulinti žiniasklaidos rėmimo modelį išlieka aktualus“, – konferencijoje teigė Kultūros komiteto pirmininkas prof. Vytautas Juozapaitis.
2017 m. prie Kultūros ministerijos buvo įkurta Medijų taryba, kuriai pavesta parengti šalies žinių politikos gaires 2019–2022 metams. 2019 m. pradžioje Medijų tarybos parengtas dokumentas buvo patvirtintas tuometinio kultūros ministro ir tapo galiojančiu teisės aktu. Jame be kita ko pažymima, kad kokybiško ir visuomenei svarbaus žiniasklaidos turinio finansavimas nepakankamas, o žiniasklaidos rėmimo būdas tobulintinas.

Žiniasklaidos bendruomenė ir žinių vartotojai, deja, pasigenda konkrečių žingsnių šia linkme. Permainų būtinumą pandemija ir žinių lauko globalizacijos tempai tik paryškino.

Seimo Kultūros komitetas ėmėsi sumanymo suburti visas suinteresuotas puses ir aktualizuoti minėtas Medijų tarybos nustatytas gaires, sutelktomis pastangomis konkretizuoti galimų žiniasklaidos rėmimo pakeitimų patarimus.
Minėtoje konferencijoje ypatingas dėmesys atkreiptas ir į regioninę žiniasklaidą, viena iš forumo dalių buvo skirta diskusijai tema „Regioninė žiniasklaida: išlikimo fenomenas“. Joje pranešimą „Regioninė spauda – suspardytas, bet nepribaigtas demokratijos sarginis šuo“ skaitė Vilija Butkuvienė, Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė, Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ redaktorė.

Kokie sprendimai padėtų regioninės spaudos atsigavimui bei užtikrintų patikimų ir kokybiškų žinių prieinamumą kiekvienam šalies piliečiui ir pasitarnautų visaverčiam demokratijos veikimui, kalbėjo Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos atstovai Deividas Ridikas, Alvydas Balčiūnas, Rasa Navickienė.

Regioninė spauda „gyva“ deklaracijomis

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkė V. Butkuvienė kalbėdama konferencijoje akcentavo, kad Visuomenės informavimo politikos strateginės kryptys 2019–2022 m. regioninės spaudos atstovus lyg ir turėtų nuteikti labai viltingai. Tačiau pranešėja atkreipė dėmesį į šių krypčių deklaratyvumą. Nors pripažįstama, kad regioninė žiniasklaida atlieka svarbų – ne tik kultūros ir žinių nešėjo, bet ir viešojo intereso sergėtojo – vaidmenį šalies regionuose, tačiau vietinė spauda nesulaukia realios paramos. Priešingai – valdžia net kelerius metus buvo panaikinusi spaudai PVM lengvatą, o AB „Lietuvos paštas“, panaikinęs stacionarius paštus kaimiškose vietovėse ir įvedęs mobiliojo paštininko paslaugą, nesugebėjo garantuoti laikraščio prenumeratos ir pristatymo kokybės kaimiškose teritorijose. Deja, vietinės spaudos gyvybingumą ir kultūrinę misiją palaikantis Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fonas per menkai finansuojamas, kad patenkintų regioninės programos kultūriniam turiniui paraiškas. Pasak pranešėjos, ir valstybės institucijų viešinimo kampanijose „liūto dalį“ laimi tarpininkų agentūros, o vietinėms redakcijoms lieka finansavimo trupiniai. „Valdančiųjų koalicijos ir kadencijos keičiasi, tačiau, nepaisant ar į valdžią ateina buvę opozicionieriai, ar vėl grįžta buvę valdantieji, metodai nesikeičia: noras kontroliuoti ir per viešuosius ryšius patiems formuoti sau palankią viešąją nuomonę išlieka gajus. Kritinė žurnalisto mintis ne itin pageidaujama, net priešingai „trumpas pavadėlis“, prilaikantis „vietinį sarginį šunį“, kartais ir smarkiau patempiamas“, – pranešime situaciją apibūdino V. Butkuvienė. Jos nuomone, karantino metu kai kuriuose regionuose beveik perpus kritę laikraščių pardavimai, prenumerata, reklama, o ir nepakankama valstybės parama kirto didžiulį smūgį laikraščių bendrovių finansiniam stabilumui. Redakcijų vidinių resursų trūkumas sukelia neigiamas pasekmes: siaurina galimybes investuoti į modernizavimą, laikraščių žurnalistų socialinę gerovę bei jų profesionalumo ugdymą, ir, svarbiausia, kelia akivaizdų pavojų laikraščio nepriklausomumui.2011 m. Lietuvoje buvo apie 200 vietinių ir regioninių laikraščių, o šiuo metu – perpus mažiau.

Kultūros pase siūloma prenumerata

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos direktorė R. Navickienė konferencijos diskusijoje kalbėdama apie naujo žiniasklaidos paramos modelio būtinybę atkreipė dėmesį į dabar veikiančio Spaudos, radijo, televizijos rėmimo fondo ribotas galimybes. Šio fondo paramos lėšos ( apie 2,7 mln. eurų) nesikeičia jau dešimtmetį, o juk beveik pusė gautos projektinės sumos sugrįžta valstybei mokesčių pavidalu.
Pernai į regioninės spaudos programą Fonde pretendavo 109 pareiškėjų projektai, o buvo iš dalies paremta tik 79. Kultūrinio šviečiamojo pobūdžio projektų įgyvendinimui reikalinga suma siekė 1 477 000 Eur, o paskirta suma sudarė tik 645 000 Eur. „Skaičių kalba labai akivaizdi – poreikis yra 2 kartus didesnis už esamas lėšas“, – konferencijoje sakė R. Navickienė, pristatydama kuklias valstybės investicijas į regioninės spaudos siekiamybę – kurti kokybišką laikraščio turinį. Pasak jos, valstybei logiška būtų iš dalies remti ir stiprinti ir kasdienę regionų naujienų žurnalistiką, nes žurnalistikos profesionalų rajonuose trūksta labiausiai. „Vertingą turinį gali sukurti tik stiprūs vietos žurnalistai, autoritetingi vietos bendruomenėje. Žurnalistų profesiniai mokymai yra būtini“, – įsitikinusi R. Navickienė, pasiūliusi pasvajoti apie valstybės skatinamą skaitomumo programos dalį: o kodėl vietinio laikraščio prenumeratos neįtraukus į Kultūros paso paslaugų sąrašą?

Investicijos į technologijas – būtinos

Konferencijoje Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos narys, UAB „Utenos diena“ direktorius ir leidėjas D. Ridikas kalbėjo tema „Regioninis portalas kaip technologinės įvairovės skaitytojams užtikrinimas. Socialinė atsakomybė prieš skaitytoją vietos laikraštyje ir interneto portale“. Pranešėjas įvardijo technologijų pritaikymo svarbą vietinėje spaudoje, tačiau vien entuziazmo su šviesolaidžiu nepakanka. Internetinė regioninė svetainė kol kas negeneruoja reikiamų pajamų, reklamos užsakymai yra minimalūs, o dalinė portalo naujienų prenumerata yra neįmanoma dėl skaitytojų įpročio gauti nemokamą turinį. Ir tik didieji ar specializuoti portalai dalį turinio neseniai yra apmokestinę.

„Esame arčiausiai savo skaitytojo ir jį gerai pažįstame, o jis pažįsta mus. Būtent socialinė atsakomybė prieš skaitytoją mus ir skiria nuo didžiųjų internetinių portalų, pavienių blogerių, įvairiausio tipo jutuberių ar vlogerių. Mes negalime nuvilti savo skaitytojų pasitikėjimo“, – įsitikinęs D. Ridikas.

Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos pirmininkės pavaduotojas, Mažeikių rajono laikraščio „Santarvė“ leidėjas A. Balčiūnas kalbėdamas konferencijoje kėlė retorinį klausimą, ar valstybei reikia regioninės žiniasklaidos? Kultūros ministerijai šiuo metu deklaruotas bendras spaudos leidinių tiražas yra apie 300 000 egzempliorių. Juk tai galinga informacijos jėga, padedanti stiprinti pilietinę visuomenę, vystyti kritinį mąstymą demokratinėje valstybėje. A. Balčiūnas atkreipė dėmesį į labai svarbų aspektą: vietinių laikraščių gyvybingumas niekada nebuvo palaikytas iš ES paramos fondų. Jo nuomone, atsižvelgiant į ES keliamus tikslus ir ministerijų rengiamus finansavimo aprašus, būtina numatyti galimybę regioninei spaudai gauti paramą investicijoms – informacinių technologijų, kompiuterių ir leidybinių programų atnaujinimui, naujų skaitmeninių produktų sukūrimui ir paleidimui, tokių kaip autorinio redakcijos skaitmeninio turinio (atskirų straipsnių ar viso laikraščio skaitmeniniu formatu) prenumeratos pardavimui; vietinių skelbimų ir reklamos pardavimo skaitmenizavimui.

Rezoliucija: įtvirtinti nepriklausomybę

Organizacijos „Reporteriai be sienų“ tyrime Lietuvos žiniasklaidos laisvė vertinama kaip ir pernai – esame 28-i iš 180 šalių. Vyriausybės programoje yra ambicingas siekis pakliūti į dvidešimtuką. Norint judėti to link, investicijos į regioninę žiniasklaidą yra būtinos. „Kreipiuosi į Vyriausybę, Seimo Kultūros komitetą, Kultūros ministeriją – sukurkime pagaliau naują sisteminį medijų rėmimo modelį, kad regioninei žiniasklaidai nereikėtų balansuoti tarp žemės ir dangaus“, – konferencijoje kreipėsi NRMLL asociacijos direktorė R. Navickienė.

LR Seime vykusios konferencijos „Šiandienos informacinio lauko iššūkiai ir galimybės palaikyti Lietuvos žiniasklaidos nepriklausomybę bei profesionalumą“ pabaigoje priimta rezoliucija dėl žiniasklaidos nepriklausomybės įtvirtinimo gairių ir žiniasklaidos rėmimo modelio tobulinimo, kurią Kultūros komiteto posėdyje jau pristatė minėtos konferencijos iniciatorė Komiteto narė Liuda Pociūnienė.

Konferencijos žiniasklaidos rėmimo tobulinimo baigiamąsias nuostatas dar ketinama pristatyti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei Seimo Biudžeto ir finansų komitete. Rezoliucija taip pat pasieks Vyriausybę, Medijų tarybą, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, Seimo valdybą ir, tikimasi, paskatins sutelktomis pastangomis taisyti susidariusią padėtį, įgyvendinti esmines žiniasklaidos rėmimo modelio reformas ir pereiti prie aktualaus pilietiniam atsparumui ir šalies pažangai žiniasklaidos turinio finansavimo.

Parengė Vilija BUTKUVIENĖ

Naujausia informacija

  • Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti

    2016-12-30Aldonas Pupkis: Kazluose gimęs kalbininkas dešimtmečius skyrė kalbai puoselėti
    Žinomas kalbininkas, pedagogas Aldonas Pupkis (gim. 1939 m. Kazlų Rūdoje) neveda kalbos valandėlių, Vilniaus universitete oficialiai nedirba nuo 2000 m. Šiuo metu jis susitelkęs prie kalbotyros istorijos darbų, netrukus turi išeiti nauja knyga. A. Pupkis sutiko atsakyti į kelis klausimus.   – Vyresnieji Suvalkijos krašto žmonės Jus prisimena iš Lietuvos radijo ir televizijos kalbos valandėlių ir laidų. Ilgus metus buvote jų vedėjas, dabar iš ten Jūsų negirdėti… – Dabar jau kiti laikai ir tokio pobūdžio kalbos populiarinimo nei mokymo ten nebėra. Antra vertus, kai gerai pagalvoju, tai tas anuometinis buvimas eteryje, nors teikė nemaža pasitenkinimo ir džiaugsmo, nežmoniškai ėsdavo laiką, – prisėsti prie ...
  • Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia

    2016-12-06Lituanistas, kuris domėjosi ne tuo, kuo reikia
    Tarp Justino Sajausko kūrinių yra istorinis romanas „Voverė ant vilkų tako“. Paklaustas, kaip susidomėjo istorinėmis temomis, kur, nebūdamas istorikas, įgijo istorijos išmanymą, autorius sakė: „Aš išmanau viską, ko man nereikia. Kadangi esu lituanistas, turėčiau sėdėti su vaikais ir mokyti juos rašyti be klaidų, bet man įdomiau istorija. Visada ja domėjausi. Seniai turėjau minčių parašyti istorinį romaną. Ir džiaugiuosi, kad parašiau būtent apie Mindaugo laikus. Sunkiai ėjosi rašyti tą istoriją, bet reikėjo. Ne pati prasčiausia išėjo. Idėją pakišo Rašytojų sąjungos pirmininkas V. Sventickas. Matė, kaip rašau, pasiūlė parašyti romaną, kurį išleistų sąjunga. Prisipažinau, kad galvojau istorinį dalyką rašyti, kartu aptarėme temas, pasirinkau ...
  • „Marijampolė. Partizaninis karas“

    2016-12-06„Marijampolė. Partizaninis karas“
    Tokiu pavadinimu 2012 metais išleistas Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko parengtas fotografijų albumas. Jame sudėtos partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų ir ryšininkių nuotraukos. Ieškota jų, kaip rašoma pratarmėje, po visą Suvalkiją ir ne tik po ją. Beveik 400 puslapių fotografijų suskirstytos pagal partizanų rinktines. Prie nuotraukų yra išsami informacija apie asmenį, kai kur – žūties vieta ir data. Žvelgiant į šiuos veidus sunku pajausti, ką jiems teko iškentėti dėl Tėvynės, dar sunkiau atspėti, kas būtų, jeigu šiandien tektų taip pasiaukoti. Knyga išleista 400 egzempliorių tiražu. Priešlapyje yra autorių padėka rėmėjams – koncernui „Alga“, Audriui Linkui ir Antanui Linkui. Taip pat dėkojama pagalbininkams, yra ...
  • Žurnalas „Suvalkija“

    2016-12-06Žurnalas „Suvalkija“
    Nuo 1997 metų Marijampolėje pradėjo eiti kultūros žurnalas „Suvalkija“. Jo redaktoriumi idėjos sumanytojas mokytojas Zenius Šileris pakvietė dirbti Justiną Sajauską. „Apie 1997 metus buvau kaip tik be darbo, taigi ėmiausi. Redagavau tris pirmus žurnalo numerius, paskui po Šilerio mirties dar kelis suredagavau. Pradžioje leidybą finansavo Zeniaus brolis Valdas“, – prisimena Sajauskas. Z. Šileris tais pačiais metais su broliu Valdu Marijampolėje įkūrė leidyklą „Ramona“, kuri ir leido žurnalą „Suvalkija“. Pirmųjų žurnalo numerių viršelius puošia Sajausko sūnaus Vytauto nupieštos prieverpstės. Viršelio dailininkė – Jolita Bičkienė. Zenius Šileris pirmo numerio pratarmėje rašė: „Suvalkija“ skirta Suvalkijai pagražinti, laiko išbandymus atlaikiusioms krašto (ir kaimynų) dvasinėms vertybėms atskleisti, lyg ...
  • Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“

    2016-12-06Marijampoliečių bendrijos laikraštis „Sugrįžimai“
    „Kažkada jaunystėje norėjau žurnalistu būti, dabar – jokiu būdu. Nebuvau žurnalistas niekada, tik redaktorius, o ir nelaikiau savęs žurnalistu“, – sako J. Sajauskas. Jis mano, kad šiandien žurnalistai per lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms. „Vos paskaitęs iškart jauti, į kieno bures pučia žurnalistas“. Apie tai, kaip ėmėsi redaguoti laikraštį „Sugrįžimai“, prisimena: „Atgimimo laiku Vytautas Gaulia ateina pas mane ir sako: „Mes, Marijampolės sąjūdiečiai, norime leisti laikraštį. Ar tu redaguosi?“ Sutikau. Tuo laiku dar buvo daug mano kartos inteligentų, galėjai lengvai pririnkti medžiagos. Namie turiu visus „Sugrįžimų“ numerius, nelabai žinau, kur dar galėtum rasti visų metų komplektą, nebent biblio­teka turi arba pats Gaulia.“ V. ...
  • Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta

    2016-12-06Lietuvos rašytojų sąjungos narys Justinas Sajauskas: apie tai, kas knygose nesudėta
    Marijampolietis rašytojas, Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus direktorius Justinas Sajauskas gimė 1944 m. Kalvarijoje. Tėvai Elžbieta Viskačkaitė ir Jonas Sajauskas kilę iš to paties Suvalkijos pakraščio. Abu bežemiai, vos po 2 klases baigę, abu vertėsi atsitiktiniais darbais. Šeima augino tris sūnus ir dukterį. 1949 m. buvo ištremti į Sibirą. Ten prabuvo iki 1957 metų. Nors buvo paleisti metais anksčiau – po Stalino mirties, bet dar kurį laiką teko taupyti traukinio bilietams… Grįžę apsigyveno Marijampolėje. Sibire Justinas baigė 6 klases, grįžęs Marijampolėje tęsė mokslus ir baigė 4-ąją vidurinę (dabar Petro Armino) mokyklą. Studijuoti J. Sajauskas įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. ...
  • Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

    2016-12-06Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės
    Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su ...
  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.