Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.

 

Treneris Rolandas Martinkus, suteikęs Pauliui gerą startą, dabar yra daugiau patarėjas ir psichologas.

Treneris Rolandas Martinkus, suteikęs Pauliui gerą startą, dabar yra daugiau patarėjas ir psichologas.

Pradėjo vėliau nei kiti
Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko 5,5 taško iš 9 galimų ir tai yra geriau nei vidutiniškai. Nuo tol tapo, kaip sako treneris, etatinis važiuotojas į čempionatus.
Gal atrodys, kad pradėjo žaisti gana anksti, bet tai yra vėlyvas atsiskleidimas, nes kitų šalių vaikai nuo 7–8 metų jau važiuoja į čempionatus, pradėję žaisti nuo 4 metų, su jais dirba po du asmeninius trenerius. Bet R. Martinkus sako, kad gal ir pačiu laiku Paulius pradėjo, nes tokie labai jauni žaidėjai būna, kad perdega ir nebežaidžia. Pasak trenerio, šiandien visi mūsų šalies jaunieji žaidėjai yra surinkę vidutiniškai pusę galimų taškų.

Jauniausias iš lietuvių tarptautinis meistras
Iki šios dienos Paulius tris kartus vyko į pasaulio ir du į Europos čempionatus: 2012 m. Čekijoje (Europos), 2013 m. Juodkalnijoje (Europos), pasaulio: 2014 m. Pietų Afrikos Respublikoje, 2015 m. Graikijoje, 2016 m. Rusijoje. Dabar vėl ruošiasi į Europos.
Paulius pernai pateko į nacionalinę rinktinę, įvykdė du tarptautinio meistro normatyvus. O Baku buvo geriausias rezultatas, ten būdamas įvykdė 3-ią normatyvą ir tapo tarptautiniu meistru, sulaukęs vos 15 metų. Jis jauniausias lietuvių tarptautinis meistras. Rusijoje iš 11 partijų patyrė tik 4 pralaimėjimus, praktiškai visus nugalėjo, tik iraniečių nepavyko. „Jie turi labai daug finansinių galimybių, valstybė gauna pinigų iš naftos ir apmoka geriausius trenerius. Ten daug dėmesio skiriama jaunimui, kuris žaidžia nacionalinėse rinktinėse. Daug investuoja, todėl ir laimi“, – sakė treneris.
Į klausimą, ar mūsų Paulius gerai finansuojamas, treneris atsakė, kad nesiskundžia, bet pinigų visada trūksta. Padeda visi, kas tik gali: Marijampolės savivaldybė, ŽSM, Šachmatų federacija, šachmatų-šaškių klubas „Sūduva“, klubas „Rotaract“. Aišku, labai daug prisideda ir Pauliaus tėvai, visa giminė – ir finansiškai, ir morališkai. O moralinė parama, pasak vaikino, irgi labai svarbi.
Dabar Paulius daugiausia dirba savarankiškai, treneris pataria, konsultuoja, surenka medžiagą. Tokia padėtis jau trunka 2–3 metus. „Paulius dabar labai daug stebi kitų meistrų žaidimą internete, įsidėmi jų taktikas. O atmintį turi labai gerą, tai svarbu šiame sporte. Atsimenu, vieną vasarą, kai būdamas 4-okas po turnyro vyko namo iš Palangos, iš tokios šachmatų taktikos knygelės visas užduotis išsprendė. Tikrai sudėtingas aukšto lygio užduotis. Nustebau, o jo mama pajuokavo, kad gal didmeistris bus… Tada ir pradėjau tuo tikėti“, – pasakojo R. Martinkus.
Treneris labai svarbus išvykose, nes psichologinis palaikymas būtinas. „Aukšto lygio šachmatų sporte psichologija apie 90 proc. pergalės nulemia. Pauliaus dabartiniai varžovai visi daug druskos suvalgę, mokosi su didmeistriais, išmokę viską, žinių pakanka visiems, tad ir nulemia psichologinis pasiruošimas“, – sako treneris.

Paulius Pultinevičius turi didelių ir ambicingų planų – greitu laiku tapti didmeistriu.

Paulius Pultinevičius turi didelių ir ambicingų planų – greitu laiku tapti didmeistriu.

Jau turi planą tapti didmeistriu
Paulius Baku olimpiadoje susidraugavo su visais Lietuvos did­meistriais: Vidmantu Mališausku, Eduardu Rozentaliu, Šarūnu Šulskiu, tarpt. meistrais Vaidu Sakalausku, Tomu Laurušu, kurie visi gerokai vyresni už jį.
Vaikinas sakė, kad jo planuose – tapti didmeistriu, o tam reikia įvykdyti tris normas ir pakelti savo tarptautinį reitingą. Taigi būtina nugalėti turnyre visus, net iraniečius… Vaikinas nori didmeistriu tapti dar nebaigęs gimnazijos. Labai daug dirba kompiuteriu – stebi realiuoju laiku vykstančias didmeistrių partijas visame pasaulyje. Analizuoja jas, žiūri, ką kiti naujo sugalvojo, stebi kitų sistemas, o atminties tam daug reikia. „Kombinacijas matai, analizuoji, pats gali spręsti, tad galva turi dirbti kaip kompiuteris, ne tik atmintis. Dabar jokios supersistemos nėra, kaip būdavo seniau. Mes su Pauliumi dirbame šiek tiek archajiniais metodais, ką kur nugirstame, tą padarome. Pauliaus reitingas šiandien yra 2395, 13-as Lietuvoje, o didmeistriui turi būti mažiausiai 2500“, – sakė treneris.
Šansų yra daug, jau numatytas turnyrų ciklas, net yra minčių apie žaidimą kituose klubuose Vokietijoje. Galima savaitgaliais nuvykti į turnyrus, sužaisti po 2 partijas. Sudaromas kontraktas, jei gerai žaidi, kyla reitingas. Ten žaidžiama su kitų šalių stipriausiais žaidėjais, atskiruose klubuose, yra sudaromas sezono grafikas. Kuo stipresnis varžovas, laimint prieš jį daugiau reitingo punktų gauni. Su silpnesniais neapsimoka lošti.

Pauliaus ir trenerio Rolando nuotrauka atminčiai iš šiemet Rusijoje, Kirišo mieste, vykusio turnyro „Nesio taurė“.

Pauliaus ir trenerio Rolando nuotrauka atminčiai iš šiemet Rusijoje, Kirišo mieste, vykusio turnyro „Nesio taurė“.

Šių metų „Nesio taurė“ Rusijoje
Ir „Suvalkietis“ nemažai rašė apie šiemet Rusijoje Europos šachmatų sąjungos surengtą turnyrą, į kurį buvo pakviestas P. Pultinevičius. Tai didelis jaunųjų žvaigždžių (iki 16 metų) turnyras „Nesio taurė“, kur susirinko 12 žaidėjų. Jis vyksta jau 15 metų, čia iškilo tokios žvaigždės kaip Sergejus Kariakinas. Tai – čempionų kalvė. Paulius išrinktas pagal jo reitingą ir buvo pirmas lietuvis šiame turnyre.
Etapas vyko Kirišo mieste, P. Pultinevičiaus startas buvo košmariškas… „Papuolėme kaip į pragarą. Kirilas Šubinas buvo išnagrinėjęs Pauliaus žaidimą iki panagių, su didmeistrių pagalba išanalizavęs. Jis pritaikė tokią taktiką, kuri Pauliaus ėjimą praktiškai paneigė“, – pasakoja treneris. Bet Paulius sako nesijaučiantis dėl to blogai, nes pasimokė ir daugiau į tokius spąstus neįklius. Pasak jo, reikia turėti 2–3 atsargines tvirtas sistemas, kad galėtum pasipriešinti stipriausiam. O čia visi buvo labai stiprūs. Etapo nugalėtoju tapo 14-metis K. Šubinas. „Nesio taurė“ dar nesibaigė, bus dar etapas spalį Armėnijoje.

Paulius žodžiais nesimėto
Pauliui žaisti neatsibosta, stengiasi ir aktyviai pasportuoti – pažaidžia futbolą, krepšinį, nesėdi per dienas vien prie lentos. Jo svarbiausias darbas – kartotis, kaip didmeistriai žaidžia, tikrinti jų sistemas, stebėti, kaip kiti lošia. Prieš turnyrus irgi reikia specialiai ruoštis, analizuoti varžovo žaidimą, ieškoti jo silp­niausių vietų, ten ir smogti.
R. Martinus treneriu dirba nuo 1986 metų, dar studentaudamas pradėjo Šiauliuose. Tokių mokinių kaip Paulius dar neturėjo. Mano, kad reikia daug sutapimų gimti didmeist­riui. Šį kartą gali pavykti. Aišku, sunku pralaimėti, tai labai didelė įtampa, bet kartais ranka tiesiog suklysta…. Paulius kol kas jaučiasi stiprus.
Pirmas piniginis prizas jo laimėtas Palangoje 2011 m., dar kai buvo pradinukas. O Biržuose turnyre laimėjo I vietą ir gavo kruizą šeimai į Stokholmą. Pirmas dalyvavimas Europos čempionate susiklostė visai netikėtai ir labai sklandžiai. Treneris sako, kad vaikinukas turi užsispyrimo, yra nekalbus, prašnekinti jį sunku, bet žodžiais nesimėto… užsibrėžia tikslą ir padaro. O pats Paulius mano, kad jau yra nemažai patyręs, todėl sugeba nepasiduoti emocijoms, įtampai. Taigi kelias į olimpą atviras.

Naujausia informacija

  • Daug kas užfiksuota, bet…

    2016-12-06Daug kas užfiksuota, bet...
    Pasidomėjus pastarųjų poros dešimtmečių medžio skulptorių, kryždirbių darbais, jų kūrybinėmis biografijomis, įvairios medžiagos, leidinių būtų galima rasti nemažai. Šiuolaikinė technika ir technologijos leidžia fiksuoti ir išsaugoti tai, kas Lietuvoje yra tiek viešose erdvėse, tiek privačiose teritorijose – taip pat ir užsienyje. Kad fiksuoti reikia – akivaizdu, nes, kaip minėjo K. Kvainauskas, matome jau nykstančių ir naujųjų, šių laikų statinių… Dėmesys šiai tautodailės šakai ypač padidėjo po to, kai kryždirbystė buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Kultūros ministerija, apskričių administracijos, kai kurie fondai, savivaldybės, taip pat ir pavieniai žmonės rėmė leidinius ir jų per keletą metų išėjo gana daug ir įvairių. Pagal ...
  • „Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste…“

    2016-12-06„Lietuva vadinama medžio drožėjų, skulptorių karalyste...“
    Tai – Algimanto Sakalausko, vieno labiausiai žinomų ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje medžio skulptorių, ypač daug nuveikusių prikeliant, gaivinant senąją tradiciją, žodžiai. Turi teisę taip sakyti, nes žino, dešimtmečius ne tik dirba su medžiu, kuria, bet ir gilinasi į šios srities dar neatrastas paslaptis. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, turintis meno kūrėjo statusą, Lietuvos kultūros premijos laureatas, turintis daug kitų apdovanojimų… Jo iniciatyva 1990 metais Prienuose grupelė darbščių ir gabių vyrų susibūrė į dirbtuves „Prienų drožėjai“. Dabar tai VšĮ „Meninė drožyba“, bet tikslai ir uždaviniai per ketvirtį amžiaus nepakito, o darbai – kaip šio laiko ženklas ir praėjusių įvykių ...
  • Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai

    2016-12-06Medžio skulptoriai A. Lastauskas, K. Kvainauskas ir prisikėlę Suvalkijos kryžiai
    2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmų devyniolikos Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Į jį pateko ir Lietuvos kryždirbystė – tradicinių lietuviškų kryžių darymas, jų simbolika. Akcentuota, kad kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir kai Rusijos imperija (XIX a. antroje pusėje), ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė ar nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje jie įgijo nacionalinio simbolio statusą. Tai – gyva ir praktiškai iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija. Ornamentuoti, su geležinėmis viršūnėmis, saulutėmis kryžiai, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu Lietuvos liaudies meno palikimu. ...
  • Laikas, paaukotas V. Šlekio darbams puoselėti

    2016-11-23Laikas, paaukotas  V. Šlekio darbams puoselėti
    Taip jau susiklostė, kad įgijęs muzikinį išsilavinimą Jaunius Vylius stipriai susidomėjo kraštotyra bei dainuojamąja tautosaka. Ir iš tiesų kažin ar būtų kada atsiradęs toks entuziastas, kuris surinktų ne tik visas V. Šlekio užrašytas dainas, bet dar ir sustyguotų jo biografiją. O nagrinėdamas ją J. Vylius sužinojo ir apie V. Šlekio asmenybę, kuri jam pasirodė labai artima.   Suvedė pomėgiai J. Vyliaus pažintis su V. Šlekiu prasidėjo jam vadovaujant Kazlų Rūdos kultūros centro ansambliui „Sūduonia“. Ieškodamas dainuojamosios tautosakos kūrinių ansambliui, J. Vylius aptiko ir V. Šlekio surinktus dainuojamosios tautosakos kūrinius. Šie kūriniai ansamblio vadovui pasirodė verti dėmesio, nes buvo kitokie – melodingi, prasmingi, sunkiai ...
  • Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“…

    2016-11-23Dainuojamąją tautosaką puoselėja „Sūduonia“, „Diemedis“, „Žibinyčia“...
    Kazlų Rūdos „Sūduonia“ išsiskiria tuo, kad jos repertuare atliekama tik suvalkietiška tautosaka, kurios didžiąją dalį sudarė buvusio vadovo Jauniaus Vyliaus ir ansambliečių pastangomis iš pateikėjų Suvalkijoje užrašyta medžiaga: dainos, raudos, liaudies žaidimai, rateliai, šokiai, kalendorinių švenčių, vestuvių papročiai, mitologinės sakmės, kita smulkioji tautosaka. Atlikėjai prisimena, kad ansamblio susikūrimo pradžioje, kai trūko dainuojamosios tautosakos kūrinių, visi kartu su vadovu eidavo kaime pas žmones ir klausydavo, įrašinėdavo, šifruodavo ir užrašinėdavo išgirstas dainas. Tačiau vieni ryškiausi dainų, kurias atlieka „Sūduonia“, pateikėjai, yra Vincas Šlekys ir Adelė Kazlauskienė. „Vinco Šlekio dainos yra išskirtinės, jas sunku mokytis, tačiau labai įdomu. Jose gausu simbolizmo, užuominų. Jas ...
  • Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“

    2016-11-23Žurnalistas, kraštotyrininkas V. Šlekys ir jo „Kapsų dainos“
      Vincas Šlekys daugumai tautiečių ir kraštiečių iš tiesų geriausiai yra žinomas kaip žurnalistas ir kraštotyrininkas. Jo surinktos ir užrašytos „Kapsų dainos“ šiandien Sūduvos krašto dainuojamosios tautosakos puslapiuose – vienos svarbiausios ir vertingiausios, tačiau ne vien dėl surinktų dainų apie Vincą Šlekį verta kalbėti. Prisimenant jo asmenybę verta paminėti ir tai, kad jis buvo knygnešys, kaimo vaikų mokytojas, o svarbiausia – lietuviškai spaudai platinti skirtos „Sietyno“ draugijos steigėjas ir pirmininkas.   Lietuvybės pagrindus davė tėvai Vincas Šlekys gimė 1870 metais Marijampolės apskrityje, Mokoluose, tuometiniame Šunskų valsčiuje. Situacija šalyje tuo metu atrodė maždaug taip: Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, intensyvėjo rusifikacija, o po 1863–1864 m. ...
  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...