renkame


Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Valstybės pagrindus kūrė Steigiamasis Seimas

Nors 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akte buvo nurodyta, kad Lietuvos Steigiamasis Seimas – institucija, turėjusi nustatyti Lietuvos „valstybės pamatus“ ir santykius su kitomis valstybėmis, turi būti sušauktas kiek galima greičiau, rinkimai įvyko tik daugiau kaip po dvejų metų.

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, 1922 m.

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, 1922 m.

Priimtas Rinkimų įstatymas
Laikinoji valstybės valdžia tik 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės laikinų dėsnių 31 straipsniu pažymėjo, jog ji „nustato ir skelbia įstatymą Steigiamajam Seimui rinkti“. 1919 m. spalio 30 d. buvo sukurti juridiniai pagrindai pirmiesiems demokratiniams rinkimams nepriklausomoje Lietuvoje ir priimtas Lietuvos Steigiamojo Seimo įstatymas. Sudarytos devynios rinkimų apygardos, padalytos į apylinkes, tačiau realiai rinkimai vyko tik I–VI rinkimų apygardose. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininku paskirtas žinomas teisininkas Petras Leonas, komisijos nariais – teisėjas Vladas Mačys, kunigas, Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Šaulys, žydų atstovas teisininkas Levas Garfunkelis ir lenkams artimas advokatas Aloyzas Bžozovskis.
Įstatymas nustatė, kad apygardų rinkimų komisijų pirmininkais skiriami vienas iš vietos taikos teisėjų arba apygardos teismo narių, o jos nariais – po du iš kiekvienos apskrities. Įstatymas numatė, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui skiriama 3000 auksinių algos per mėnesį, o jos nariams – po 75 auksinius atlyginimo už dalyvavimą kiekviename Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje. Numatyta suma buvusi veikiau simbolinė, kompensuojanti galimus finansinius praradimus, vykdant savo pareigas rinkimų komisijoje.

Balsavimas vyko aktyviai
Vadovaujantis Rinkimų įstatymu 1920-ųjų balandžio 14–15 d. įvyko Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo pirmieji visuotiniai, lygūs, slapti, tiesioginiai rinkimai Lietuvoje. Balsuoti atėjo net 90 proc. visų balso teisę turėjusių piliečių.
Tačiau Steigiamasis Seimas nebuvo toks gausus, kaip buvo numatyta pagal rinkimų įstatymą. Iš bendro mandatų skaičiaus (229) rinkimuose dėl želigovskininkų kontrolės negalėjo dalyvauti 108 kandidatai iš Rytų Lietuvos su Vilniumi, 9 mandatai buvo skirti Klaipėdos kraštui, kuris dar vis nepriklausė Lietuvai. Šioms teritorijoms, į kurias pretendavo Lietuva, bet kuriose rinkimai faktiškai įvykti negalėjo, buvo rezervuota 117 mandatų, t. y., penkiais mandatais daugiau, nei visai lietuvių valdžios kontroliuojamai teritorijai su laikinąja sostine.
Visuotiniuose, tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu pagal proporcinę sistemą 1920 m. balandžio 14–15 d. išrinkta 112 narių. 59 iš jų atstovavo krikščionių demokratų blokui, 29 – valstiečių sąjungai ir socialistams liaudininkams, 12 – socialdemokratams, 6 – žydams, 3 – lenkams ir 3 nepartiniai. Taip pat išrinktas vokietis Rudolfas Kinderis. Šiam mandato atsisakius, nuo 1920 m. rugsėjo 15 d. iki 1922 m. lapkričio 13 d. vieninteliu vokiečių mažumos atstovu Steigiamajame Seime buvo Oskaras Biuchleris. Iš viso Steigiamojo Seimo nariais buvo 150 atstovų.
Steigiamajame Seime dirbo ir būrelis moterų: Felicija Bortkevičienė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Veronika Mackevičiūtė (išrinkta 1921 m.), Morta Lukošytė (išrinkta 1922 m.).
1920–1922 m. parlamente buvo daug jaunų žmonių – dvidešimt devyniems nebuvo nė trisdešimties metų. Tik aštuoni parlamentarai buvo vyresni kaip penkiasdešimties metų.
Tarp parlamentarų buvo įvairių profesijų atstovų: darbininkai ir turintys mokslinius laipsnius, pedagogai ir kunigai, ekonomistai ir bankininkai.

 

Steigiamojo Seimo rinkimų komisija po balsavimo.

Steigiamojo Seimo rinkimų komisija po balsavimo.

Nepriklausomą Lietuvą oficialiai pripažino pasaulis
Pirmas Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, miesto teatro salėje. Jame dalyvavo 104 parlamentarai. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo Gabrielė Petkevičaitė, sekretoriavo Ona Muraškaitė-Račiukaitienė, Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė, į Steigiamąjį Seimą išrinkta I rinkimų apygardoje (Marijampolės).
Posėdžiavusieji parlamentarai Seimo pirmininku išrinko krikščionį demokratą Aleksandrą Stulginskį, kuris 1922 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu, perrinktas 1923 m. birželio mėn., pareigas ėjo iki 1926 m. birželio.
Pirmajame posėdyje Steigiamasis Seimas paskelbė, kad atstatyta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika. Jau gegužės 21 d. pradėtas svarstyti naujos Konstitucijos projektas. 1920 m. birželio 10 d. paskelbė antrąją laikinąją Konstituciją, kurioje pirmą kartą deklaruota parlamentinė santvarka. „Visiems Lietuvos piliečiams laiduojama asmens, buto ir korespondencijos neliečiamybės bei tikybos, sąžinės, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvė. Mirties bausmė naikinama.“
Nepriklausoma Lietuvos Respub­lika oficialiai buvo pripažinta daugumos pasaulio valstybių. 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija, ratifikuotos kitos tarpvalstybinės sutartys su Rusija, Latvija, Estija ir kitomis šalimis.
1921 m. rugsėjo 22 d. Lietuva tapo Tautų Sąjungos nare, o rugsėjo 30 d. prisijungė prie tarptautinės Konvencijos dėl kovos prieš prekybą moterimis ir vaikais.

 

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje, 1922 m.

Steigiamojo Seimo pirmo posėdžio 1920 m. gegužės 15 d. pirmininkė Gabrielė Petkevičaitė (centre), posėdžio sekretorė, į Seimą išrinkta I rinkiminėje apygardoje, Ona Muraškaitė-Račiukaitienė (antra iš kairės) ir parlamento narės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Salomėja Stakauskaitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, 1921 m.

Priimti svarbūs šalies įstatymai
Steigiamasis Seimas dirbo 29 mėnesius, turėjo 257 plenarinius posėdžius ir 963 komisijų posėdžius, priėmė per 300 įstatymų. Nepaisant jauno Seimo narių amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir valstybinio darbo patirties, parlamentarų nuveikti darbai įspūdingi. Svarbiausias iš jų – 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta pirmoji nuolatinė Konstitucija, kuri užbaigė iki tol buvusių trijų laikinųjų – 1918 m. lapkričio 2 d., 1919 m. balandžio 4 d. ir 1920 m. birželio 10 d. – konstitucijų ciklą.
1921 m. kovo 29 d. patvirtinti nauji Lietuvos viešosios ir ypač padidinti kriminalinės milicijų etatai, kurie įsigaliojo nuo gegužės 1 d.
1922 m. Seimas priėmė Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo įstatymą.
1922 m. vasario 15 d. priimtas Žemės reformos įstatymas – žemė išdalinta ją dirbantiems ūkininkams, mažažemiams ir bežemiams, buvo uždrausta pirkti ir parduoti didesnius žemės sklypus, nusavinti didesni negu 25 ha ploto miškai.
1922 m. kovo 24 d. patvirtintas Vytauto Didžiojo universiteto statutas.
1922 m. rugpjūčio 9 d. priimtas Piniginio vieneto įstatymas, o remiantis Lietuvos banko įstatymu tų pačių metų spalio 1 d. buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas.

Seimas sustabdė savo darbą
Nors 1920 m. rugpjūčio 6 d. Seimas ratifikavo taikos sutartį su Rusija, tačiau netrukus po to sovietinė Rusija pradėjo karą su Lenkija, buvo užimtas Vilnius, o rugpjūčio 27 d. buvo bandyta išprovokuoti karą ir su Lietuva. Vydami bolševikus iš savo krašto 1920 m. rugsėjo 23-osios naktį karo veiksmus prieš Lietuvą pradėjo lenkai, o vėliau ir latviai.
Nuo 1920 m. spalio iki 1921 m. vasario Steigiamasis Seimas buvo išsiskirstęs. Lenkijos legionams puolant Lietuvą, Seimo nariai gynė valstybę. Tuo metu veikė vadinamasis Mažasis Seimas, kurį sudarė pirmininkas ir šeši Steigiamojo Seimo nariai. Pagal Mažojo Seimo sudarymo įstatymą šiai institucijai buvo pavestos pagrindinės Steigiamojo Seimo funkcijos: leisti būtiniausius įstatymus, tvirtinti kreditus vykdomajai valdžiai, prižiūrėti įstatymų vykdymą. Per beveik 3 mėnesių laikotarpį Mažasis Seimas sušaukė 45 posėdžius, apsvarstė 51 įstatymų sumanymą, priėmė 25 įstatymus, skirtus įvairioms gyvenimo sritims. Visą tą laiką dirbo Steigiamojo Seimo komisijos.
Steigiamasis Seimas savo darbą baigė 1922 m. lapkričio 13 d.
Įvairiai susiklostė Steigiamojo Seimo narių likimai: vieni jų žuvo gindami mūsų šalies nepriklausomybę, 14 iš jų mirė tremtyje Sibire, didelė dalis buvo priversta emigruoti į Europą, vėliau Šiaurės ir Pietų Ameriką, kiti paliko ryškų pėdsaką Lietuvos moksle, kultūroje, švietime.

Naujausia informacija

  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...
  • Buvo ryškus…

    2016-09-26
    Vytautas VILIŪNAS, ilgametis Marijampolės kolegijos darbuotojas: Pedagogas, kūrėjas, vokalo meistras – K. Knoro asmenybė buvo daugialypė. Gana reiklus ir griežtas pedagogas, tačiau tuometinių pedagoginės mokyklos dėstytojų ir auklėtinių kontekste – išskirtinė asmenybė. Buvo darbštus, reiklus, šiek tiek žemaitiškai užsispyręs. Moksleiviai jo griežtumo gal kiek ir prisibijojo, tačiau jis pats buvo labai ryškus visuomenėje, gabumų nestokojantis žmogus – tai, be abejo, imponavo studentams ir tarsi kompensavo pedagogo griežtumą. Įsimintinas vokalistas, atlikdavęs ir boso, ir baritono partijas (kaip solo atlikėjas mėgėjas yra pelnęs net prizinių vietų konkursuose). Vyrų choro „Garsas“ vadovas. Kūrėjas, intensyviai rašęs dainas bei didesnės apimties kūrinius, taip pat ir sakralinius. ...
  • Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta

    2016-09-26Kompozitorius Kazimieras Knoras, arba Kas dainoj nesudėta
    Talentingas kūrėjas, charizmatiška asmenybė Šiuos puslapius skiriame Kazimiero Knoro (1921–2004) atminimui. Tai – Marijampolės pedagogas ir kompozitorius, solistas, chorvedys ir vargonininkas. Įsimintina, charizmatiška asmenybė, palikusi nemenką kūrybinį kraitį. Senosios kartos inteligentas. Tokios asmenybės nenueina užmarštin netgi iškeliavusios anapus… Kazimieras Knoras gimė Žemaitijoje, Telšių rajone, mokėsi tenykštėje gimnazijoje, o vėliau specialiuosius muzikos mokslus tęsė Klaipėdoje. Vos pradėjęs dirbti pasižymėjo kaip puikus pedagogas ir organizatorius. Į tuometinį Kapsuką atvyko 1955-aisiais, dirbo pedagoginėje mokykloje (dabartinė kolegija), vadovavo chorams, šioje srityje pasiekė nemenkų laimėjimų. Puikiai atsiskleidė ir kaip solistas – yra tapęs netgi respublikinio solistų-vokalistų konkurso laureatu (1961 m.). K. Knoras buvo ne tik puikus pedagogas bei ...