Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Medžio skulptūra: tradicija ir neišvengiamos naujovės

1938 metai: Varnupių gyventojai prie kaimo kryžiaus. Būtent tokia puošyba laikoma būdinga Suvalkijos kryžiams.

1938 metai: Varnupių gyventojai prie kaimo kryžiaus. Būtent tokia puošyba laikoma būdinga Suvalkijos kryžiams.

Kaip rašo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos pirmininkas Valentinas Jazerskas, pristatydamas katalogą „Sūduvos krašto drožyba, skulptūra ir kryždirbystė“ (2006 m.), „tradicinė liaudies skulptūra nebuvo savarankiška, ją visada supo drožyba ir mažoji architektūra – sudėtinė koplytstulpio, koplytėlės ar kryžiaus dalis. Todėl kalbėdami apie tradicinę skulptūrą, siejame ją su drožyba ir kryždirbyste (kryždirbystės sąvoka apima mažąją architektūrą, skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą). Ši gyvoji liaudies tradicija Lietuvoje išgyveno tris etapus“. Iki maždaug 1972 metų ji buvo suvenyrinė, parodinė, mažai ką turinti bendro su tradicine ikonografija. Maždaug dvidešimtmetį vyko monumentalėjimas: buvo kuriami skulptūrų parkai, pvz., Ablingos ansamblis, M. K. Čiurlionio kelias, „Raganų kalnas“… Su atgimimu, Lietuvos nepriklausomybe atėjo ir tikrasis kryždirbystės atgimimas. Visi buvome liudininkai, kai kryžiai buvo atstatomi, statomi nauji prie sodybų, kaimų (taip pat ir sunaikintų) ribų, o ten, kur vyko mūšiai už laisvę, partizanų žūties vietose atsirado ir nedideli atminimo parkai, kryžių kalvelės…
Kalbant apie bet kokią liaudies meno šaką akcentuojama tradicija, jos tęstinumas, vieno ar kito regiono išskirtinumas, atpažįstamas iš meistrų darbų. Džiaugdamiesi atgimusia kryždirbyste specialistai vis dėlto akcentavo, kad naujieji kryžiai šį savitumą iš dalies prarado. Per Lietuvą plačiai pasklido puošnūs, su keliaaukštėmis koplytėlėmis aukštaitiški kryžiai – ir ne tik jie.
Žmonės norėjo to, kas jiems atrodo gražiau, o ir meistrai dirbo ne vienoje kurioje parapijoje kaip anksčiau, bet keliavo po visą šalį – kur kviečiami… Kalbėdami apie Suvalkiją specialistai ir tyrinėtojai pažymi, kad medžiagos, ypač vaizdinės, apie šio krašto kryžius ir jų autorius mažai. Gal dėl ypatingai susiklosčiusių istorinių aplinkybių? Daug kryžių buvę kuklūs, menkai papuošti, tačiau randama faktų, kad buvę ir puošnių, su subtiliai pagamintomis detalėmis, dailiais ornamentais (manoma, kad staliai patirties įgijo tuomet Marijampolėje veikusiose marijonų vienuolyno dirbtuvėse).
Aptariant laikotarpį po 1990 metų, kai kur pažymima, kad Suvalkijoje pastatyta daug kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių, tačiau „kai kurie paminklai eklektiški, jų puošybos detalės, motyvai dažnai surinkti iš atskirų leidinių ar iliustracijų.“ Tai būtų atskira plati tema: ne kartą apie tai kalbėta ir įvairiose konferencijose, vertinant leidinius.
…O kalbant apie senuosius meistrus verta prisiminti vieną kitą istoriją. Štai Tamošius Dulska (gim. apie 1829 m.), kilęs iš Kūlokų kaimo (Liudvinavo sen.), buvo tas žmogus, kuris „galėjo padaryti bet ką“. Jo kryžių ir kryželių žmonės dar tebeturi, darbų yra Simno bažnyčioje. Buvęs jis ir muzikantas, o labiausiai jį išgarsino kraštietis rašytojas Kazys Boruta, pasirinkęs romano „Mediniai stebuklai“ pagrindiniu herojumi ir pavadinęs Vincu Dovine.
Andrius Bairiūnas, Simonas Staniulis, Pet­ras Tamašauskas… Tai bene ir visi labiau žinomi senieji meistrai iš Suvalkijos. Panašiai kaip ir dabar retas jų tegalėjo išgyventi iš dievdirbystės, tad dauguma buvo geri staliai, dailidės, kai kas ūkininkavo.
…Kiekvienas, įvažiuojantis į Marijampolę nuo Prienų, dešinėje pusėje daug metų mato koplytėlę. Ji 1925 metais pastatyta Trakiškių kaimo pavasarininkų kuopelės iniciatyva, viduje – Šv. Aloyzo (žmonės nuo seno sakė Aloyzijaus) skulptūra. Bebuvo likę tik pamatai, 1990 metais atstatyta tokia, kaip buvusi, šio kaimo gyventojų Deltuvų iniciatyva. Autentišką Šv. Aloyzo skulptūrą išsaugojo Ramoškienė.

Daugiau kaip prieš 90 metų pastatyta ir vėl prikelta gyventi koplytėlė dabar jau tapo savotišku simboliu.

 

 

 

 

 

 

Naujausia informacija

  • „Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“

    2017-08-01„Nesigailiu, kad baigiau doktorantūros studijas“
    Apie „moksliuko“ kelią kalbamės su buvusiu marijampoliečiu Roku Valančiumi, kuris šiandien yra Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Pastatų energinių sistemų katedros lektorius, mokslų daktaras. – Kas paskatino rinktis mokslininko kelią? – Apie mokslininko ir dėstytojo kelią tikrai negalvojau nei vaikystėje, nei pradėjęs studijas universitete. Pirmieji paskatinimai stoti į doktorantūros studijas buvo iš tuomečio baigiamojo magistro darbo vadovo prof. A. Jurelionio. Vėliau, kai jau turėjau oficialų kvietimą studijuoti doktorantūroje, labai skatino artimieji. Jeigu atvirai, ilgai pats dvejojau, ar verta eiti šiuo keliu, nes žinojau, kad jis nebus lengvas ir pareikalaus daug laiko ir kantrybės. Studijuojant doktorantūroje buvo tikrai nelengvų periodų, kai strigo ...
  • Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą

    2017-08-01Paulius Pultinevičius pakeliui į pasaulio šachmatų olimpą
    Rygiškių Jono gimnazijos II klasės mokinys Paulius Pultinevičius (gim. 2001 m.) tikrai pakeliui į šachmatų olimpą. Taip mano ir jo treneris Rolandas Martinkus, sakantis, kad vaikinas nestovi vietoje ir turi visus duomenis ten užkopti. Per 30 trenerio darbo metų tai pirmas toks išskirtinis mokinys.   Pradėjo vėliau nei kiti Marijampolės žaidimų sporto mokykloje (ŽSM) dirbantis R. Martinkus sako, kad Paulius į šachmatų sportą atėjo kaip visi. Nuo 6 metų dar darželyje pradėjo lankyti pamokas, atėjo su visu būriu vaikų. Po pradinių klasių daugelis metė, tik ne Paulius. Nuo tada ėmė pasiekti rezultatų, o baigęs 5 klasę jau vyko į Europos čempionatą Čekijoje, surinko ...
  • Su spauda – beveik 50 metų

    2017-06-27Su spauda – beveik 50 metų
    UAB „TeleSAT pressa“ spaustuvės direktoriumi dirba Juozas Bilinskas, turintis beveik 50 metų darbo patirtį. Anot paties direktoriaus, su spauda jis draugauja nuo 1970-ųjų. Darbo pradžia buvo Baltarusijoje, Minske, kur mokėsi poligrafijos. Teko dirbti prie leidinių spausdinimo, laužymo, rinkimo linotipu. Šakių rajone gimęs ir užaugęs J. Bilinskas negali pasakyti, kas jį paskatino rinktis tuo metu mažai kam žinomą specialybę. „Tiesiog man patiko šis darbas“, – sako spaustuvės direktorius, nuo 1973 metų pradėjęs dirbti Šakių spaustuvės vedėju. Pasak J. Bilinsko, Šakių spaustuvėje tuo metu buvo spausdinamas rajono laikraštis „Draugas“, tebeeinantis iki šių dienų, ir visa blankinė produkcija. Buvo vienas linotipas (teksto eilučių rinkimo ...
  • Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai

    2017-06-27Linotipininkės specialybę atrado atsitiktinai
    Marijampolės spaustuvėje ilgiausiai dirbanti Laima Kunigonienė pirmuosius žingsnius laikraščių leidyboje pradėjo 1977 metais. Tuomet Marijampolės spaustuvė priklausė Alytaus spaustuvei. Patalpos buvo įsikūrusios P. Butlerienės gatvėje, kur dabar archyvas, joje dirbdavo apie 12–13 žmonių. Laima linotipininkė, jai tekdavo rinkti „Naujojo kelio“ tekstus. Darbas buvo rankinis, raidės liejamos metalinėmis eilutėmis, jas surinkus daromas maketas. Krūvis didžiulis, reikėdavo labai sekti, kad nepadarytum klaidų, nors jos būdavo neišvengiamos. Laima prisimena, kaip kartą atvirkščiai įdėtoje nuotraukoje antys išėjo žemyn galvomis. Dirbama buvo su kenksmingomis medžiagomis švinu, stibiu, alavu. Nuo garuojančio švino spaustuvėje tvyrodavo specifinis kvapas. Didelis krūvis tekdavo ir akimis, visą laiką reikėdavo akylai žiūrėti, kad ...
  • Leidybos istorija Marijampolėje

    2017-06-27
    Vikipedijos enciklopedijoje apie spaustuves Marijampolėje pateikiami tokie duomenys. Pirmąją spaustuvę įkūrė E. Novojevska 1882 metais. Prie jos buvo knygynas. Spaustuvė spausdino kvietimus, sveikinimus, vizitines korteles, veikė apie metus. 1884–1987 m. Marijampolėje dirbo K. Majevskos spaustuvė. 1884 m. spaustuvę įkūrė Z. Rozenfeldas. Jis turėjo knygyną, prekiavo rusiškais vadovėliais. Ši spaustuvė veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1899–1940 m. dirbo Abramo Aguševičiaus, Raseinių spaustuvininko, spaustuvė. Po tėvo mirties spaustuvę paveldėjo sūnus Aronas Aguševičius. 1941 metais ji nacionalizuota. 1909–1914 m. veikė A. Stoklickio spaustuvė, perkelta iš Kalvarijos. Žinoma ne tik Marijampolėje, bet visoje Lietuvoje, „Dirvos“ bendrovės spaustuvė veikė 1919–1941 metais. Jos įkūrėjai Adomas Dundzila ir Bronius ...
  • Spausdinto žodžio keliais

    2017-06-27Spausdinto žodžio keliais
    Marijampolėje, Lietuvos prezidento Kazio Griniaus memorialiniame muziejuje, vyr. fondų saugotoju dirbantis Tomas Kukauskas sako, kad nuo mažens jį domino istorija. Muziejininkui, gimusiam ir užaugusiam Marijampolėje, ypač įdomi gimtojo miesto istorija.   Marijampolė garsi spaustuvėmis Anot Tomo, įdomiausias laikotarpis XIX–XX amžius, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai tiek visko vyko, tiek kūrėsi. Apie tai muziejininkas veda ir ekskursijas. „Besidomėdamas, kas šiuo laikotarpiu vyko Marijampolėje, atradau ir marijonų spaustuvę“, – sako Tomas. Pasak jo, sudėtinga vienareikšmiškai įvardinti Marijonų spaustuvės veiklos pradžią. Įdomu tai, kad 1938 metų surašymo duomenimis, Marijampolėje buvo apie 15 tūkstančių gyventojų, o mieste veikė keturios ar net penkios spaustuvės. Mūsų mieste buvo įsikūrusi ...
  • Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas

    2017-06-27Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis – spaustuvininkas ir kultūros veikėjas
    1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vasario 16-osios Aktą pasirašė dvidešimt Nepriklausomybės Akto signatarų. Tarp jų ir iš Šakių rajono kilęs Saliamonas Banaitis, kurio parašas antras, po daktaro Jono Basanavičiaus. Signataro veikla daugiausia buvo siejama su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune, įsteigta pirmąja lietuviška gimnazija Kaune, lietuvybės puoselėjimu, knygnešio dalia. Šio žmogaus, paskyrusio savo gyvenimą modernios ir kultūringos Lietuvos kūrimui, vardas ilgus dešimtmečius buvo pamirštas. Gyva lietuviška dvasia Daug medžiagos apie šį signatarą galima rasti dr. Viliaus Užtupo išleistose knygose „Saliamono Banaičio spaustuvė“, „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“, taip pat Povilo Baršio ...
  • Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste

    2017-06-27Ilgai blaškęsi galiausiai apsistojo gimtajame mieste
    Agnė Zienienė gimtąją Marijampolę į Airijos sostinę Dubliną buvo išmainiusi net porą kartų. Emigravusi ir sugrįžusi, tačiau čia taip ir neradusi, ko tikėjusis, į svetimą šalį laimės ieškoti vyko iš naujo. Ir nors ten susikūrė patogias gyvenimo sąlygas, žinojo, kad vieną dieną į Lietuvą vis tiek sugrįš. Išvyko neradę darbo Pirmą kartą į Airiją Agnė išvyko 2008 metais. Tuomet dar su vaikinu Almantu, kuris dabar yra jos vyras, emigruoti nusprendė Lietuvoje taip ir nesuradę tinkamai apmokamo ir mėgiamo darbo. Nuvykusi į Dubliną pora apsistojo pas jau ten gyvenančius vyro artimuosius. Nors kalbos gerai nemokėjo, darbą Agnė susirado greitai. Vienoje iš Dublino degalinių ...
  • Užsitęsusios atostogos Anglijoje

    2017-06-27Užsitęsusios atostogos Anglijoje
    Marijampolietė Agnė Kapočė Londone praleido beveik 5 metus. Nepaisant to, kad turėjo kvalifikuotą ir gerai apmokamą darbą, moteris nusprendė grįžti į Lietuvą. Pagrindinės priežastys – sveikatos apsaugos sistema ir artimųjų ilgesys.   Vyko tik atostogauti Baigusi anglų kalbos studijas jauna specialistė pradėjo dirbti mokytoja. Vasaros atostogų metu pusseserė, kuri tuo metu gyveno Londone, pakvietė merginą pas save pasisvečiuoti. Minties ten pasilikti Agnė neturėjo, tačiau netikėtai atsiradęs darbo pasiūlymus jos planus apvertė aukštyn kojom. – Būnant Anglijoje pusiau juokais, pusiau rimtai ėmiau dairytis į darbo skelbimus. Kadangi su anglų kalba problemų neturėjau, galėjau rinktis net iš kelių pasiūlymų. Lietuvoje manęs niekas, išskyrus darbą, nelaikė. Mokykloje, ...
  • Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame

    2017-06-27Agnė Alaburdaitė: studijų Hagoje paviliota karjeros nutarė siekti Amsterdame
    Dar mokydamasi kostiumo dizaino meno Vilniaus dailės akademijoje marijampolietė Agnė Alaburdaitė sukūrė ne vieną drabužių bei aksesuarų kolekciją, o jos darbai buvo pastebėti ir puikiai įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Baigusi studijas mergina siekti karjeros ir kurti tolesnį gyvenimą nusprendė Olandijoje sostinėje. Sako, konkurencija ten didelė, tačiau galimybių kur kas daugiau. Ar kada nors grįš į Lietuvą mergina sako nežinanti – nebent tada, kai kūrėjams čia atsiras palankios sąlygos kurti. Mergina prioritetą teikia mokymuisi ir tobulėjimui.   – Kada prasidėjo ir kaip tęsėsi Tavo kelias mados pasaulio link? – Dar mokyklos laikais, kai pradėjau žavėtis įdomaus dizaino rūbais bei daiktais. Iš ...
  • „Suvalkiečio“ naujienos – platformoje etaplius.lt

    2017-06-20
    Nuo šios savaitės dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną. Kodėl etaplius.lt? Juk šis adresas mūsų krašto skaitytojams nelabai žinomas. Turbūt todėl, kad etaplius.lt nėra tradicinis naujienų portalas. Jį sukūrę mūsų kolegos – VšĮ „Šiauliai plius“ deklaruoja, jog tai – daugiau naujienų mainų platforma. Tikslai ambicingi – aprėpti visą šalį, rasti partnerių visuose regionuose ir pasiekti tokį lankomumą, kuris sudomintų didžiuosius reklamos užsakovus. Pavieniai regioniniai naujienų portalai su savo kukliais lankytojų srautais Lietuvoje kol kas, deja, yra nuostolingi. Patikėti kolegų iš Šiaulių idėja paskatino ir tai, kad jų naujienų mainų platformos idėja susidomėjo interneto paslaugų milžinė ...
  • Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“

    2017-06-13Iš Sibiro mergaitę mama „pavogė“
    Visas Danutės Turūtaitės-Stankevičienės gyvenimas buvo veržimasis pirmyn. Nesustoti, nepasiduoti – buvo jos, tremties vaiko, devizas.   Viltis sudužo nuvykus Ketverių metukų Danutė Turūtaitė-Stankevičienė į nežinią išvežta iš Igliškėlių, kur mama dirbo mokytoja, tėtis mokyklos vedėju. Lietuvą okupavus rusams, vyrą suėmė ir išvežė nežinia kur. Todėl kai 1941 m. birželio 14 d. moterį su dukra įsodino į sunkvežimį ir pasakė, kad nuveš ten, kur vyras, ji patikėjo. Danutė lig šiol prisimena sausakimšą žmonių vagoną ir kai juos, vaikus, užkeldavo į patį viršų, kad per mažą plyšelį įkvėptų šviežio oro. Mama, tikėdama, kad vyksta pas vyrą, netgi traukiniui sustojus nebandė pabėgti, nors tokia galimybė buvo ne ...
  • Gaila, kad žmonės nevertina to, ką turi

    2017-06-13Gaila, kad žmonės nevertina to, ką turi
    Regina ir Večeslavas Agurkiai – vieno likimo vaikai. Abu gimė tremtyje, abu dar vaikai sugrįžo į Lietuvą, čia ieškojo savo vietos, o sutikę vienas kitą kūrė bendrą ateitį.   Mergaitės paliktos likimo valiai Večeslavas tremtį žino tik iš mamos pasakojimų. Ją, Punsko valsčiuje gimusią dvylikametę, į nežinomybę išvežė su pirmaisiais trėmimais – 1941-06-14. Į Šeštokų geležinkelio stotį iš Vaiponiškių kaimo (Sangrūdos sen.) tada išvežė visą šeimą: tėtę, jo žmoną (mama buvo mirusi), dvi seseris ir du brolius. Per patvinusią Leną nepasiekus Igarkos, tremtinių vilkstinė, padariusi 300 km lankstą, atsidūrė Oliokmos kaime, netoli Jakutsko. Tėvo netektis – viena iš pirmųjų mirčių pakeliui į Sibirą… Praradimo ...
  • Praeitis visada šalia

    2017-06-13Praeitis visada šalia
    Rimantas Kulikauskas, 1958 m. gimęs Vorkutoje, į Lietuvą sugrįžo 1971-aisiais. Augęs politinio kalinio šeimoje jis savęs nevadina tremtiniu. „Tremtinys ne aš, o mano tėvai, aš tik ten gimiau…“ – apie tremtinio statusą savo nuomonę turi Marijampolės ligoninės gydytojas ortopedas-traumatologas.  Į tremtį – savo noru 1921 m. gimęs Rimanto tėtis Anatolijus buvo Lietuvos karininko sūnus. Vėliau pats tapo šauliu, dalyvavo pasipriešinimo kovose. 1948 m. suimtas Utenos apylinkėse ir nuteistas 8 metams kalėjimo. Išvežtas į Intą, paskui perkeltas į Vorkutą, Juršorą, į garsiąją 29-ąją šachtą, kur 1953 m. vasarą įvyko kruvinas susidorojimas su sukilusiais kaliniais. Po aštuonerių metų kalėjimo grįžti namo jam buvo uždrausta: iš ...
  • Darbą derina su visuomenine veikla

    2017-06-13Darbą derina su visuomenine veikla
    Kaip ir ankstesniems pašnekovams, taip ir jaunajam ūkininkui Mindaugui Vaišniui meilę žemei ir darbui įskiepijo tėvai. Tiesa, tapti ūkininku vaikinas neketino, bet aplinkybės susiklostė taip, kad šiandien gyvena, dirba ir ateitį kuria kaime.   „Užsikabino“ nuėmęs nuosavą derlių Kadangi tėvai ūkininkavo, Mindaugui žemės ūkis nebuvo svetima sritis. Jis puikiai vairavo traktorių, dirbo su kitokia žemės ūkio technika, žinojo, kada pradėti ir baigti sėją, kada laikas pradėti pjūtį. Gyvenimas tokioje aplinkoje lėmė ir studijų kryptį Aleksandro Stulginskio universitete. Grįždavęs į namus Purviniškės kaime (Sasnavos sen.) Mindaugas ir toliau padėdavo tėvams, o vieną vasarą tėtis pasiūlė jam pasirinktą žemės plotą ir pačiam apsėti, prižiūrėti, nusipjauti ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.