Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Vyčio kavalierių ir savanorių iš Suvalkijos pėdsakais

Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Pasak Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą ją skatino vidinis smalsumas.

Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Teresė Vizbarienė Liudvinavo laisvalaikio salėje susirinkusiems pristatė savo knygą „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Knygoje pasakojama Liudvinavo valsčiaus istorija, pateikiamos svarbios datos ir įvykiai, žmonių darbai, likimai. Autorė, pasakodama gimtojo miestelio ir jo apylinkių istoriją, apima laikotarpį nuo Liud­vinavo atsiradimo iki 1989 metų.
Knygoje rasime pasakojimų ir apie vietos savanorius, kovojusius už Lietuvos laisvę. Skyrius pavadintas „Savo istoriją jie rašė krauju ir drąsa“.

 

Rinkti medžiagą paskatino žurnalistas V. Kavaliauskas
Simboliška, kad knyga apie gimtojo krašto istoriją, už Lietuvos laisvę kovojusius disidentus, savanorius buvo pristatyta būtent Vasario 16-ąją, kiek­vienam lietuviui svarbią dieną. Šiandienė Lietuva už tai, kad turime savo valstybę, pirmiausia turi būti dėkinga Nepriklausomybės kovų savanoriams.
Pasak knygos autorės Teresės Vizbarienės, rinkti istorinę medžiagą apie Liud­vinavo seniūniją, įvykius ir žmones ją pirmiausia paskatino žurnalistas, istorikas Vilius Kavaliauskas.
„Jis į seniūniją atsiuntė sąrašą Vyčio kryžiaus kavalierių, kilusių iš šito karšto. Liudvinavo valsčiuje gyveno arba buvo kilę iš šio krašto 23 Vyčio kryžiaus kavalieriai, 1919–1921 metų savanoriai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai“, – pasakojo kraštotyrininkė.
Tą sąrašą seniūnija perdavė Teresei Vizbarienei, kadangi ji, šiame krašte gyvenusi nuo gimimo, daugiausia galėjo žinoti. Anot kraštotyrininkės, ji iš tikrųjų kai kuriuos žmones arba jų artimuosius pažinojo, pradėjo apie juos rinkti medžiagą. Ją persiuntė Viliui Kavaliauskui. Suradęs archyvuose žinių apie savanorius, jis irgi siuntė mokytojai. Taip jie pradėjo bendradarbiauti.

 

 

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ – Liudvinavo krašto savanorių istorijos.

Tyrinėti skatino smalsumas
Autorė prisipažįsta, kad rinkti istoriją apie savo miestelį, jo žmones, jų darbus ją skatino smalsumas.
„Gimiau Liudvinave priešpaskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais. Vaikystė prabėgo karo ir tragiškų pokario įvykių sūkuryje.
Dažnai kur nors užsiglaudusi, suaugusių nepastebėta, klausiausi jų pokalbių – buvau smalsus vaikas, norėjau suprasti, kas vyksta aplink. Žinojau, ką tuo metu galima buvo pasakoti, o ką reikėjo rūpestingai slėpti“, – sako Teresė Vizbarienė.
Pasak jos, nors laikas nusineša metus, gyvenimus ir likimus, gyvųjų atminty išlieka vardai, atgimsta prisiminimai apie išėjusiųjų gyvenimo kelius ir darbus. „Praeitis visada šalia mūsų, ar ji tolima ir nykstanti, ar artima, kurią dar daugelis mena“ , – sako knygos autorė.
Jai ne kartą teko dalyvauti vyresnio amžiaus kraštiečių pokalbiuose, klausantis jų prisiminimų. Buvo akivaizdu, kad žmones domina gimtojo kaimo, miestelio praeitis, gyventojų likimai. Deja, laikas dirba ne jų naudai. Jis tolina, iškreipia ar net ištrina įvykius. Išlieka tai, kas užrašyta, nufotografuota. Surinkus gyvų liudininkų prisiminimus, pasidomėjus senąja spauda, daug ką galima atkurti.
Smalsumas ir meilė savo gimtinei, jos žmonėms pedagogę paskatino ne tik domėtis praeitimi, bet ir ją užrašyti. „Parūpo dar sužinoti. O kai sužinojau, pagalvojau apie tai, kad aš laikina. O kur liks tie užrašai, popieriaus lapai, kai manęs nebebus? Pasimes, pradings. Pradings ir istorija. Tuomet ir nusprendžiau, kad tai, ką per keletą metų surinkau, užrašiau, sužinojau, turiu sudėti į knygą“, – sakė pristatydama knygą T. Vizbarienė.

 

 

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavas – Didvyrių žemė, išauginusi net 23 Vyčio kryžiaus kavalierius.

Liudvinavo kraštas stebino savanorių gausa
Apie Liudvinavo krašto savanorius surinkta nemažai medžiagos. Išėjo visas ciklas pasakojimų. Juos T. Vizbarienė sudėjo į skyrių „Istoriją jie rašė savo krauju ir drąsa“.
„Šiandien jau mažai težinome apie tuos, kurie daugiau kaip prieš 90 metų, palikę namus, šeimas, su ginklu ėjo ginti atkovotos Lietuvos laisvės“, – rašo autorė. Knygoje pasakojama apie Vyčio kavalierius ir savanorius. Istoriniai faktai grindžiami dokumentais, nuotraukomis, kurių knygoje daug. Užrašyti artimųjų atsiminimai, kaip savanoriams sekėsi gyventi sugrįžus į tėviškę po kovų, kokia lemtis juos ištiko, kur jie palaidoti.
Anot autorės, Liudvinavo kraštas – tikra Didvyrių žemė. Iš jo savanoriškai kautis už Tėvynės laisvę išėjo daugybė vyrų.
„Į Liudvinavo miestelį ir seniūnijos kaimus jie grįžo 1918–1921 metais. Kraštas nualintas 1914–1915 metais praūžusių karo mūšių, okupacijos. Daugelio sodybų ir dvarų vietoje riogsojo griuvėsiai, dideli derlingos žemės plotai dirvonavo, nes dvarų savininkai išbėgę“, – rašoma knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ėmėsi žemės reformos, kuria siekta, kad žemės gautų už ją kovoję savanoriai. 1919 metų liepos 1 d. Valstybės taryba išleido įstatymą, pagal kurį žeme pirmiausia turėjo būti aprūpinti savanoriai. Pagal žemės skyrimo dokumentus pavyko sužinoti 43 karių savanorių pavardes. Štai Liudvinavo dvaro žemės kariams savanoriams buvo išdalinta 224 hektarai, Buktos dvaro – 152 hektarai, Liucinavo dvaro – 62 ha. Nors jų iš šio krašto buvo tikrai daugiau. Ne visi gavo žemės, ne visi jos pageidavo, arba ne laiku pateikė reikiamus dokumentus.

 

 

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Savanoris, karininkas, Ukmergės bataliono vadas Jurgis Kubilius gimė Armoniškių kaime.

Ne visi žinomi
„Būtina prisiminti tuos didvyrius, kurie už kovas 1918–1940 metais buvo apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais arba medaliais. Iš viso tokių Lietuvoje buvo apie 1770, o Liudvinavo seniūnijoje gimusių ar kurį laiką čia gyvenusių – apie 23“, – sako autorė.
Anot jos, ne visų didvyrių vardai surasti ar paminėti. Gali būti, kad per mūšius ar vėlesnių suiručių metu pradingo pulkų karių sąrašai ir todėl nepateko į archyvą. Yra žinomi šie Liudvinavo krašto didvyriai: Adomas Andziulaitis, Jurgis Adomaitis, Jonas Drandželauskas, Kostas Jankauskas, Vincas Javarauskas, Petras Čekauskas, Antanas Gaidelis, Petras Grinevičius, Juozas Kapčinskas, Jurgis Kubilius, Andrius Labanauskas, Petras Lastauskas, Pijus Liepinaitis, Julius Matulevičius, Vincas Mažietis, Vincas Miškinis, Juozas Pūkas, Vladas Ražas, Sergejus Staniškis, Petras Šamatauskas, Vincas Šeimys, Jonas Valaitis, Jonas Vizbara.

Savanoriai nepamiršti
Apie daugelio šių žmonių likimus pavyko sužinoti, buvo surasti jų artimieji. Užrašytos karių biografijos, žinomos jų amžino poilsio vietos. Visi jie pagerbti Viliaus Kavaliausko 6 tomų enciklopedinėje knygoje „Lietuvos karžygiai. Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940)“. Apie juos pasakojama ir T. Vizbarienės knygoje „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“.
Liudvinavo miestelio senosiose kapinėse išlikę šeši betoniniai kryžiai žymi, kad po jais ilsisi 1918–1921 metų kariai savanoriai. Kryžiai apjuosti trispalve juostele. Vasario 16-ąją ant šių kapų buvo uždegtos žvakutės. Taip liudvinaviškiai pagerbė savo krašto Nepriklausomybės kovų didvyrius. Trijuose antkapiuose dar galima įskaityti ir savanorių pavardes: Bronius Sidaras, žuvęs 1921 metais, Antanas Mikulskis ir Juozas Zalieckis, žuvę 1918-aisiais.
Tokių kapų su betono kryžiais galima rasti kiekvieno miestelio kapinėse. Senosiose Marijampolės kapinėse jų yra kelios dešimtys. Betoninius kryžius ženklina trispalvės juostelės, rodančios, kad Lietuvos karžygių žmonės nepamiršo. Čia palaidoti 65 kariai: Vyčio kryžiaus ordino kavalierius vyr. leitenantas L. Jonaitis, DK Vytenio 9 pėstininkų pulko vadas pulkininkas A. Svylas, kapelionas kun. M. Petrauskas ir kiti.

Senosiose Marijampolės kapinėse palaidoti 65 kariai. Savanorių kapai senosiose Liudvinavo kapinėse.

 

 

 

 

 

 

Naujausia informacija

  • „Vabalkšnė – tai mažas upelis…“

    2016-08-29
      Tai pirmoji eilutė iš dainos (himno), kuris lydi Plutiškių folk­loro ansamblį jau daug metų. Tiesą sakant, paminėjus šį įdomiai skambantį pavadinimą daugumai pirmoji mintis ir būna, kad kalbama apie kolektyvą – ne tik pačiose Plutiškėse ar Kazlų Rūdos savivaldybėje, kuriai gražiai atstovauja, žinomą, bet ir prestižiniuose Lietuvos renginiuose Sūduvos kraštą jau ketvirtį amžiaus reprezentuojantį… Beje, kolektyvo „krikštynos“ įvyko ne iš karto: tik minint veiklos dešimtmetį, 2000-aisiais, kai jau patys pasijuto tvirtesni, kai dainų skambėjimą, šokius, senovines poringes ėmė girti visur, kur tik Plutiškių žmonės pasirodydavo, imta svarstyti, kad kolektyvui reikia vardo. Vabalkšnė – per seniūnijos teritoriją tekantis upelis (beje, oficialiuose ...
  • „Gal čia likimas kiekvienam parašo…“

    2016-08-29„Gal čia likimas kiekvienam parašo...“
    Be muzikos, dainos Laimutė Vilčinskienė neįsivaizdavo savo gyvenimo. Kai labai trokšti – tai ir pasieki.Besišnekučiuojant apie tai, kaip žmogus atsiduria toje ar kitoje vietoje, kokiu keliu (ar šunkeliu) pasuka, kas valdo jo mintį ir norus ir dar apie daug kitų dalykų, šiuos žodžius ištarė Plutiškių kultūros namus antraisiais savo namais vadinanti Laimutė Vilčinskienė. Kultūrinio darbo organizatorė, „Vabalkšnės“ folkloro ansamblio vadovė, Kazlų Rūdos kultūros cent­ro kapelos „Rudnia“ dalyvė – ir viena iš giedotojų. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas ir darbai, kur skambėtų jos balsas, jei prieš keletą dešimtmečių kai kurie dalykai būtų susidėlioję kitaip. Jei būtų buvę lemta išsipildyti svajonei ...
  • Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis…

    2016-08-29Ir sovietmečiu palydėdavo su giesmėmis...
    Tradicija palydėti mirusįjį su giesmėmis, muzika, skambant varpams labai sena. Kai kuriose tautose tai mušamieji, kitur – pučiamieji instrumentai, matome ir ritualinių šokių, ir, mūsų supratimu, kitų, visai negedulingų, papročių. Kiekviename krašte ar žemyne šie dalykai šimtmečių ar net tūkstant­mečių senumo ir tai vertinama kaip nematerialusis kultūros paveldas. Faktų apie giedojimo tradicijas Suvalkijoje aptikti buvo sunku: etnologų labiau užfiksuoti, nagrinėti dzūkų ar žemaičių papročiai. Nemažą darbą šia tema yra parengusi Šunskų laisvalaikio salės kultūrinio darbo organizatorė Eglė Alenskaitė: ji ne tik nagrinėja savo krašto tradicijas, bet ir pati dalyvauja giedant tradicinį rožinį… Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kartu su tradiciškai giedančiais, senąsias ...
  • „Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime…“

    2016-08-29„Kol gyvi būsime, vieni kitiems padėsime...“
    Taip sakė visi: ir Romualdas Večerskas, ir drauge su juo giedantys Onutė ir Leonas Janušauskai, dažnai prie jų prisidedanti Rasa Kalinauskienė – jauniausia iš visų ir, žinoma, ilgametė kultūros darbuotoja, folkloro ansamblio vadovė Laimutė Vilčinskienė. Tai ir yra ta grupelė, tradiciškai giedanti Plutiškių krašto Švč. Jėzaus širdies rožančių, litaniją ir šermenines giesmes. Visi šie žmonės nuoširdžiai dalyvauja ir „Vabalkšnės“ ansamblio veik­loje, o giedojimas, išreiškiantis pagarbą Anapilin iškeliaujančiam bei atsisveikinimą su juo, visiems pažįstamas, nes atėjęs iš vaikystės, iš šeimų – iš ten atsinešto gilaus, nesuvaidinto tikėjimo. „Mūsų giesmės yra tikra malda, o dabar per šermenis giesmėje dažnai viską nustelbia melodijos, ...
  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...