Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ugnė Galadauskaitė: „Kad būsiu žurnalistė, žinojau jau vaikystėje“

Iš Marijampolės kilusi jaunoji LRT ikona – laidų vedėja ir žurnalistė Ugnė Galadauskaitė – į tėvų namus jau kuris laikas grįžta kur kas rečiau nei studijų metais. Darbas LRT ir LRT Kultūros kanalų eteryje, laidų ir reportažų filmavimas, renginių vedimas netgi ir itin veržlaus, ugningo temperamento žmogui, kokia, mūsų akimis, ir yra Ugnė, diktuoja naujus įpročius. Beje, „Suvalkietis“, U. Galadauskaitės teigimu, tebėra mylimiausias regiono laikraštis. Būtent „Suvalkiečio“ redakcijoje studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete ji po pirmo kurso atliko praktiką, kada ir įsitikinome, kad Ugnės tėvai nė kiek neprašovė išrinkę jai tokį vardą. Būsimoji žurnalistė nestokojo idėjų, o su visomis redakcijos užduotimis susidorodavo ugnies greičiu, be to, išradingai, tiksliai ir be klaidų. Kai po gerų metų Ugnę išvydome LRT ekrane rengiančią reportažus iš įvairių šalies vietų, tikrai nenustebome. Priešingai – pasidžiaugėme, kad pas mus praktikos įgijusi jaunoji kolegė sėkmingai debiutavo televizijoje. O netrukus darbas televizijoje Ugnei tapo kasdienine duona.
Šiandien skaitytojų dėmesiui – Ugnės GALADAUSKAITĖS interviu.

 

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

– Ugne, teko skaityti, kad apie tai, jog būsite žurnalistė, namiškiams pareiškėte dar gana ankstyvoje vaikystėje, klausydamasi vyresnės sesers ir jos klasės draugės pokalbio apie pastarosios apsisprendimą studijuoti žurnalistiką ir abejones dėl to, ar pavyks ten įstoti. Kas išprovokavo tokį Jūsų pareiškimą – ambicijos ar suvokimas, kad jums žurnalistika irgi yra patraukli profesija?
– Dabar man net sunku pasakyti, kodėl aš taip tuomet pasakiau, nes buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų ir mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Tuomet turbūt visa giminė svarstė, kokią specialybę ir kokias studijas turėtų pasirinkti mano sesuo. Natūralu, kad girdėdama tas kalbas ir aš pradėjau svarstyti, ką gi čia man reikės daryti, kai baigsiu mokyklą. Pamenu, kad tada man labai įstrigo tos sesers klasės draugės pasakojimas, kad įėjusi į auditoriją per stojamąjį pokalbį ji ten išvydo Editą Mildažytę, Henriką Vaitiekūną, Marijoną Mikutavičių ir dar kažką. Aš pagalvojau: „Dieve! Kokie įdomūs žmonės! Aš irgi norėčiau su jais pabendrauti!“. Vis dėlto įdomiausia, kad į tą mano pareiškimą, jog būsiu žurnalistė, tuomet niekas rimtai nesureagavo, galvodami, kad kol baigsiu mokyklą, dar šimtą kartų nuomonę pakeisiu. Bet aš nė karto jos taip ir nepakeičiau. Tik vieną kartą gyvenime man buvo labai baisu, kai laukiau stojimo rezultatų. Aš pirmu numeriu buvau įrašiusi žurnalistiką, o antru – ekonomiką, nes mano mama labai norėjo, kad bent viena iš dukterų būtų ekonomistė. Štai tada ir pagalvojau, kad jeigu neįstosiu į žurnalistiką, pasaulio pabaigos tikrai nebus, bet pasaulio pabaiga man bus, jei įstosiu į ekonomiką. Laimė, taip nenutiko, plano B neprireikė, ir aš labai džiaugiuosi. Manau, kad esu savo vietoje.
– Ar nutarusi, kad būsite žurnalistė, dar mokydamasi mokykloje kryptingai tam rengėtės, pavyzdžiui, ar rašėte straipsnelius į vietos spaudą?
– Ne. Pamenu, tėtis man dažnai pasakodavo apie Marijampolės laikraščius, televiziją, Jaunųjų žurnalistų mokyklą ir dažnai mane grizindavo, klausdamas, ką aš pasakysiu, jei per stojamąjį pokalbį kas nors iš žurnalistų manęs paklaus, ką toje srityje aš jau esu nuveikusi. Aš buvau įsitikinusi, kad mokydamasi mokykloje negaliu sau leisti būti jaunąja žurnaliste, rašyti straipsnelius į spaudą ir leisti savo laiką papildomoms veikloms. Juolab kad ir taip jų daug turėjau. Be to, pasiskaičiau priėmimo taisykles ir sužinojau, kad stojant į žurnalistiką jokių papildomų balų už kažkokius darbus neskiriama. Tad nutariau, kad visas jėgas ir laiką privalau skirti kuo geresniems baigiamųjų egzaminų rezultatams pasiekti. Ši mano taktika pateisino lūkesčius.
– Ar apsisprendusi tapti žurnaliste save matėte būtent televizijoje?
– Nepasakyčiau, kad buvau griežtai nusistačiusi, nors širdis gal labiausiai į televiziją ir linko. Bet man atrodė įdomu dirbti ir žurnaluose, ir laikraščiuose. Vienintelis, kas manęs tikrai netraukė, buvo radijas ir aš čia savęs taip ir neišbandžiau.
– Ar tikrai žurnalisto profesija atitinka Jūsų dinamišką būdą, charakterį ir siekį daug keliauti, daug pažinti, daug sužinoti?
– Taip. Man labai patinka vienos mano kolegės mintis, kad dirbti žurnalistu yra labai gera, nes kasdien tu susiduri su kitų žmonių problemomis. Ryte tu jomis pasidomi, vakarop jau pateiki galutinį produktą – reportažą, ir viską pamiršti. Ir kai vieną dieną domiesi vieno žmogaus problemomis, kitą – kito, o trečią, pavyzdžiui, dalyvauji kokiame nors renginyje, tau pačiam atrodo, kad savo rūpesčių nė neturi. Kitas dalykas labai gerai, kad gali aprėpti daug skirtingų temų, skirtingų prob­lemų. Kai nuolat giliniesi į vieną temą, atsiranda pavojus, kad pradėsi žiūrovui apie tai pasakoti pernelyg sudėtingai, specifine kalba ar naudodama specifinius terminus, kurių žiūrovas gali nesuprasti, ir tai bus jau negerai.
– Ar tiesa, kad Jums dėl darbo televizijoje teko specialiai mokytis dikcijos?
– Aš mokiausi ne dikcijos, o atsikratyti suvalkietiškos tarmės. Tai dariau savo iniciatyva, nes mane pačią šiek tiek erzino eteryje girdimas mano suvalkietiškas akcentas. Tuo tarpu TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, kuriam aš vienąkart kalbėdamasi darbo reikalais pasiguodžiau dėl ryškios savo tarmės, tuomet man pasakė: „Jeigu BBC (didžiausias pasaulio transliuotojas, įsikūręs Jungtinėje Karalystėje – aut. pastaba) laidų vedėjams leidžia kalbėti visomis tarmėmis ir dialektais, kodėl mes čia, Lietuvoje, turėdami tik keturias tarmes negalime jų leisti girdėti per televiziją? Tai nėra nieko blogo, tarmėmis šalis turėtų didžiuotis.“ Ir tie mūsų direktoriaus žodžiai mane ne tik nuramino, bet ir tikrai paglostė širdį. Tik „užmigti ant laurų“ aš tikrai neketinau, nes žinau, kad yra žiūrovų, kuriuos ta tarmė nervina. Nuėjau pas tarmių specialistę, pasitariau ir praėjau netgi tam tikrą kursą. Tiesa, kaip kalbėjau suvalkietiškai, taip ir tebekalbu, bet dabar aš jau išmokau ir dirbdama studijoje, pristatinėdama žinias, žinau, kurią balsę reikia prispausti, kad tarmė būtų kuo mažiau girdima.
– Ar nenorėtumėte savęs realizuoti kokioje nors kitoje žurnalistikos srityje, pavyzdžiui, tiriamojoje ar panašiai?
– Aš turiu visokių minčių, kurios dar plaukioja ore, ir dalintis jomis nelabai noriu. Nuo dabartinio darbo aš tikrai nenutolsiu, nes jau kiekvieną savaitę du kartus skaitau „Panoramos“ žinias ir tris kartus – 17.30 val. žinias. Taigi jau įkėliau koją į pagrindinę Naujienų tarnybos laidą ir tuo labai džiaugiuosi.
Be to, laidoje „Laba diena, Lietuva“ dirbu kaip reporterė, o LRT Kultūros kanale vedu europietiško gyvenimo būdo ir kultūros laidą „Euromaxx“. Kadangi turiu laiko ir esu tokia nenustygstanti, noriu kažką daryti, dar ketinu save išbandyti ir naujuose amplua. Tik kaip jau minėjau, nuo televizijos nutolti neketinu.
– Ar nebandė iš LRT pervilioti komercinių televizijų kanalai?
– Negaliu sakyti, kad bandė pervilioti, bet pasiūlymų buvo ir gana nemažai. Džiaugiuosi, kad jais nesusiviliojau, nes kaip tik buvo pasipylę tuo metu, kai mano karjera LRT tarsi buvo užsistovėjusi. Džiaugiuosi, kad dirbu LRT, nes šis televizijos kanalas man visuomet atrodė būtent tas, kuriame aš geriausiai tikčiau. Nežinau, kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet noriu pasakyti, kad labai myliu ir gerbiu žmones, kurie dirba LRT. Tarp jų yra daug, kuriuos nuo seno laikau autoritetais, kokiais kada nors ir aš norėčiau būti. Esu skaičiusi tokią mintį, kad kai ateini į naują darbovietę, pirmiausia turi nesistengti įtikti darbdaviui, o apsidairyti kolektyve ir pažiūrėti, ar jame dirba žmogus, kurio vietoje tu norėtum dirbti po dešimties metų. Aš apsidairiau ir LRT pamačiau daug žmonių, kokiais aš norėčiau tapti po dešimties metų.
Dar vienas niuansas – LRT turi Baltijos šalyse moderniausią žinių studiją, o aš turiu puikias galimybes dirbti ir kaip žinių vedėja, ir kaip reporterė, ir kaip gyvenimo būdo žurnalo vedėja. Taigi tokių galimybių nenoriu prarasti.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

– Jūs jauna, gabi, žavi ir populiari. Ar nesate sulaukusi, pavyzdžiui, milijonierių pasiūlymų po kojų „sukloti visas žvaigždes“ ar nupirkti Jums kokį televizijos kanalą?
– Tokių konkrečių dviprasmiškų pasiūlymų nesu sulaukusi. Manau, kad kokią energiją pats skleidi, tokią energiją ir trauki. Aš niekada nesitikėjau, kad man kas nors ką atneš ant lėkštutės. Esu įsitikinusi, kad žingsnis po žingsnio viską galiu pasiekti pati. Tad kokio nors dviprasmiško pasiūlymo aš ne tik nesvarstyčiau, bet jo net neišklausyčiau iki galo.
– O kokio keisčiausio pasiūlymo esate sulaukusi?
– Vesti draugų vestuves. Man tai buvo labai netikėta ir aš to pasiūlymo atsisakiau, nes tiesiog nenorėjau sugadinti draugų šventės. Šiaip aš galiu vesti renginius, tačiau privalau nepažeisti savo ir LRT sutarties. Štai, pavyzdžiui, spalį su buvusia savo auklėtoja Andžela Paplauskiene vedžiau „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos 25 metų jubiliejaus šventę. Su kolega Ignu Krupavičiumi Marijampolės kultūros centre rytoj vesime vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalį „Rasos lašeliai“, kuris bus transliuojamas LTR Kultūros kanalu.
– Ugne, buvote išrinkta mylimiausia visų laikų LRT laidų vedėja. Ką Jums tai reiškia?
– Aš, aišku, labai džiaugiuosi ir man labai malonu, bet galvoju, kad taip tiesiog sutapo, jog balsavo daug jaunų žmonių, kurie yra mano „Facebook“ draugai, nes šioje televizijoje tikrai dirbo ir tebedirba daug asmenybių, pradedant legendine Gražina Bigelyte, baigiant kitomis žvaigždėmis, kurios, mano nuomone, tikrai buvo daug vertesnės tokio titulo. Man labai malonu, kad aš bent į tą žiūrovams pasiūlytą sąrašą patekau. Tik to apdovanojimo ir titulo tikrai nesitikėjau. Tad jį priėmiau su avansu, manydama, kad man tai yra paskatinimas ir savotiškas spyris dar labiau stengtis. Kartu manau, kad tai tiesiog įrodymas, jog esu teisingame kelyje.
– Dėkoju už pokalbį.

Naujausia informacija

  • Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja

    2021-07-24Kino teatrai nyksta, bet kinas tebegyvuoja
    Šiomis dienomis Marijampolės centre, šalia kino teatro „Spindulys“, praeivių dėmesį atkreipė keista dėžė ant ilgų kojų su nedideliu langeliu, pro kurį galima pažiūrėti. Tai iš Vilniaus atkeliavusi instaliacija „Projektorinė“, skirta prisiminti kadaise veikusius, o dabar savo paskirtį pakeitusius kino teatrus. Paprastai projektorinė suprantama kaip ankšta, žiūrovams neprieinama, techninė kino teatro erdvė, bet šįkart viskas apsiverčia aukštyn kojomis – žiūrovai pro siaurą plyšį gali pažvelgti į kino teatrus. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ 9 minučių filmuke siūlo apžiūrėti 16 šalies regionuose esančių kino teatrų. Iš jų šiandien tik trys teberodo kino filmus – tai mūsų „Spindulys“, taip pat „Dainava“ Alytuje ...
  • Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų

    2021-07-24Penkiasdešimt rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtosios sodybos metų
    Saugo rašytojo atminimą Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese – ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis. Ir taip – jau 50 metų, nes praėjusį šeštadienį paminėtas šio muziejaus įkūrimo pusšimčio metų jubiliejus. Pilotiškės – nedidelis kaimas, vos keliolika ūkių ir gyventojų skaičius toli gražu pusšimčio nesiekia. Tarp jų – ir Mykolaičiai, poeto giminaičiai, visus tuos dešimtmečius gyvenę rašytojo gimtinėje ir saugoję jo atminimą. Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas ...
  • Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis

    2021-07-24Pažinti meno kūrinius galima ne tik akimis
    Antradienio popietę Marijampolės kultūros centras pakvietė į labai neįprastą renginį – programą „Pažinti meną pojūčiais“, kurią parengė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga kartu su Lietuvos dailės muziejaus Nacionaline dailės galerija. Šis renginys – jau gerą pusmetį vykdomo projekto ,,Kultūra visur“, finansuojamo Europos solidarumo korpuso, programos dalis. Programos vadovė Lina Puodžiūnienė pasidžiaugė, kad Lietuva sparčiai keičiasi į gerą pusę, kad labiau atsigręžiame į silpnesniuosius, neįgaliuosius ir ieškome būdų juos integruoti į visuomenę. Vienas tokių būdų yra menas. Atrodo, sunku įsivaizduoti, kaip silpnaregis ar aklasis gali gėrėtis dailės darbais, tačiau, be regos meną galima priimti kitais pojūčiais – yra dar garsas, kvapas, ...
  • Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms

    2021-07-21Naujam gyvenimui prikelta unikali Antanavo koplyčia tarnauja vietos žmonėms
    Praėjusį sekmadienį Antanave paminėta 10 metų sukaktis nuo tos datos, kai buvo atnaujinta ir atšventinta unikali medinė šešiakampė vietos koplyčia. Daug amžių, daug savininkų mačiusi, klestėjusi, griuvusi ir vėl atstatyta koplyčia šiandien tarnauja žmonėms, čia aukojamos šv. Mišios, krikštijami vaikai, vyksta santuokų ceremonijos, rengiamos parodos, organizuojami koncertai. Algis VAŠKEVIČIUS Dar XVIII amžiaus pabaigoje pastatyta originali tašytų rąstų šešiakampio plano, dviejų zakristijų koplyčia su giliais rūsiais XIX amžiuje koplyčia buvo suremontuota, išpuošta nežinomų italų dailininkų tapyba. Koplyčios kriptoje amžinojo poilsio atsigulė paskutiniai Antanavo dvaro šeimininkai Šabunevičiai – 1860 metais koplyčioje palaidotas dvaro savininkas Stanislovas Šabunevičius (vietinių vadintas Šabanu), 1922 m. – jo sūnus ...
  • Bartninkuose – ir pats Oneginas…

    2021-07-21Bartninkuose – ir pats Oneginas...
    Mylintiems muziką bei geidžiantiems ko nors išskirtinio jau ne vienerius metus žodžiai „koncertas Bartninkuose“ nuskamba kaip slaptažodis bei kvietimas. Su kokiu jauduliu idėjos (surengti koncertą paslaptinguose Bartninkų bažnyčios griuvėsiuose) autorė, Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Aksana Laskevičienė beveik prieš dešimtmetį laukė pirmojo koncerto! Kaip tai tuomet buvo nauja ir netikėta – ne tik pas mus, bet ir apskritai Lietuvoje. Ir tai, kad „kažkur kaime“, ir tai, kad griuvėsiuose tikrąja prasme, ir tai, kad ne liaudiška muzika, o džiazas ar klasika, šiuolaikinė moderni muzika ten turėjo skambėti. Kas eis, važiuos, ar norės? Jau į pirmąjį koncertą žmonių prisirinko tiek, kad net ...
  • Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    2021-07-21Daugiabučių modernizavimo auditas: į ką svarbu atkreipti dėmesį?
    Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) kasmet atlieka renovuotų daugiabučių energinį auditą ir įgyvendintų priemonių ekspertizę. Šiemet vykdyto audito metu ekspertai išskyrė tokias priemones kaip vėdinimo sistema ir vidinės balkono sienos apšiltinimas. Vykdant energetinį auditą specia-listai tyrė įvairias pastato apšiltinimo priemones. Anot daugiabučių auditą atlikusios pastatų energetikos konsultacijų bendrovės Pastatų energetikos skyriaus vadovo Gedimino Šilansko, tyrimo metu paaiškėjo, kad vidinės balkono sienos apšiltinimą atlikti yra būtina. Kuomet patalpos yra prastai vėdinamos, bute sukyla santykinė drėgmė. Tuomet ant šalčiausių paviršių susidaro ilginis šiluminis tiltelis. Dažniausiai jis atsiranda tarp neapšiltintos balkono sienos ir išorinės sienos sandūros. Pelėsis tokį paviršių „mėgsta“, todėl rizika jį čia išvysti ...
  • „Kas laukia persirgus koronavirusu?“

    2021-07-21„Kas laukia persirgus koronavirusu?“
    Pasaulinė pandemija paliko žymę daugelio gyvenime nepaisant amžiaus, lyties ar gyvenimo būdo, tačiau specialistai įspėja – koronaviruso liekamuosius reiškinius galime jausti dar pusę metų.Šiandien kalbinami skirtingų šalies rajonų gyventojai sako nenorintys grįžti į ligos laikotarpį ir džiaugiasi galintys vėl mėgautis gyvenimu. „Grįžo karantino atimti malonumai“ Raseinių rajone gyvenantis Gintaras į koronaviruso gniaužtus pateko dar šių metų pradžioje. „Viso karantino metu atsakingai saugojausi ir visomis įmanomomis priemonėmis vengiau kontaktų su pašaliniais žmonėmis, tačiau sausio mėnesio pabaigoje turėjau kontaktą su koronavirusu sergančiu žmogumi. Kad užsikrėčiau ir aš, supratau tik pajutęs pirmuosius simptomus – galvos ir gerklės skausmas, sloga – kurie nebuvo itin skausmingi ir ...
  • Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau

    2021-07-21Už jaunuolynų ugdymą gauti išmoką – paprasčiau
    Tik tinkamai prižiūrimas miškas turės aukštą ekonominę vertę. Pasak miškininkų, auginti kokybišką mišką stipriai padeda Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) parama. Iki rugpjūčio 31 d. priimamos paraiškos pagal KPP priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos srities „Investicijos, kuriomis didinamas miškų ekosistemų atsparumas ir aplinkosauginė vertė“ veiklą „Jaunuolynų (iki 20 m. amžiaus) ugdymas“. Šių metų naujovė – pareiškėjams nebereiks pateikti projekto finansavimo šaltinius pagrindžiančių dokumentų. Jaunuolynams ugdyti – didesnė kompensacija Iki šiol pareiškėjai, teikdami paraiškas, turėdavo užtikrinti tinkamą projekto finansavimo šaltinį – skolintas lėšas, paramos lėšas, nuosavas lėšas, nurodytas ir pagrįstas paramos paraiškoje. Skolintos lėšos būdavo ...
  • Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas…

    2021-07-17Konstancijos vardas, tulpėmis, lelijomis įaustas...
    Taip buvo ypatingos dienos – liepos 6-osios – popietę: po vasariškos liūties Poezijos parke skambant dainoms ir muzikai, švytint tautinių rūbų spalvoms, akmenims pražydus stebuklingais margų juostų vingiais… Susirinkusieji žinojo, kad visa, ką bedarė, skirta vienai ypatingai Sūduvos krašto moteriai prisiminti bei pagerbti. Čia buvo įsikūręs visas liaudies menų miestelis. Šiemet sukanka šimtas metų, kai gimė Konstancija Bočienė – viena ryškiausių iki šiol šio krašto audėjų, savo mokėjimą ir žinojimą atsinešusi ne tik iš praėjusio amžiaus pirmosios pusės, bet ir iš dar seniau: juk mokėsi iš tų, kurios buvo gimusios, gyvenimo ir amato tradicijas perėmusios dar iš XIX amžiaus moterų. Šį ...
  • Vytinės juostos… iš dilgėlių siūlų

    2021-07-17Vytinės juostos... iš dilgėlių siūlų
    Susitikome (septynios moterys iš Kauno, Marijampolės, Kalvarijos) sodyboje prie Igliaukos mokytis austi, naudojant istorinio ir tautinio paveldo įrankius, technikas ir medžiagas – korteles (dar vadinamas burtukėmis) ir dilgėlių pluošto siūlus – taip skatiname kūrybingą tradicijų puoselėjimą. Nebuvo lengva su mums neįprastais siūlais. Stebino plonutis dilgėlių pluoštas, puikiai paruoštas, tad lengvas, minkštas ir švelnus bei pakankamai tvirtas. Dilgėlių pluošto tinkamumas tekstilės gamybai, kaip žinia, nėra naujiena. Šios žaliavos gaminius žmonės naudojo nuo seno. Archeologų radiniai patvirtina, jog Danijoje dar ankstyvajame bronzos amžiuje iš dilgėlių gamino audeklus ir virves, dilgėlių pluošto panaudojimo pėdsakai Didžiojoje Britanijoje siekia neolito laikus. Iki XVII a. labai ...
  • Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose

    2021-07-17Spalvinga miesto praeitis – šmaikščiose karikatūrose
    Smagi ir nuotaikinga paroda šiomis dienomis atidaryta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Ji pavadinta „Ech, ko tik nebuvo!“ ir perkelia mus į 1925–1928 metų Marijampolę. Ta kelionė beveik šimtmečiu atgal leidžia susipažinti, koks tada buvo miestas, kokie dalykai rūpėjo marijampoliečiams, kuo jie džiaugėsi ir dėl ko reiškė nepasitenkinimą. Algis VAŠKEVIČIUS Parodos idėja išties originali – mūsų kraštietis, iš Kybartų kilęs gerai žinomas šalies karikatūristas bei stiklo menininkas Edmundas Unguraitis dviejose dešimtyse popieriaus lakštų pieštuko judesiu, lengvu potėpiu ir su didele doze humoro įamžino tai, apie ką buvo rašoma 1925–1928 metais Marijampolėje leistame laikraštyje „Šešupės bangos“. Bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Daiva Bepirštienė pasakojo, ...
  • Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?

    2021-07-16Kas yra avarinis atrakinimas ir kuomet jis reikalingas?
    Avarinis spynų atidarymas – tai tokia paslauga, kurią galima rasti praktiškai kiekviename mieste. Šios įmonės yra pasirengusios padėti visiems, kuriems sugedo durų spyna, prarado ar sugadino raktą. Tokius meistrus labai paprasta rasti internete, tiesiog į paieškos svetainę reikia įvesti „spynų atidarymas“, tuomet išsirenkamas, kuris patinka. Žinoma, spynų atidarymas galimas ir savomis rankomis, juk visada galima spyną ir išlaužti. Tačiau neturint tam įgūdžių bei žinių, užtruksite gerokai ilgiau, o vėliau gali kainuoti brangiau bandant ištaisyti kilusias problemas. Tačiau be įgūdžių ir žinių tai padaryti užtruks ilgiau, o tada bandymas ištaisyti problemą gali kainuoti daugiau. Kai įvyksta tokio pobūdžio nelaimė, svarbu išlikti ramiam ...
  • Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?

    2021-07-15Vasarnamiai: kaip juose pasigaminti saulės šildomą lauko dušą?
    Atostogos vasarnamyje toli nuo miesto yra tikra atgaiva kūnui ir sielai. Tyla, ramybė ir grynas oras – tai, ko mes visi ilgimės. Vis dėlto, šią laimę kartais temdo įprasto komforto stoka, o karšto dušo ilgesys ne retai paskatina gana greitai grįžti į miestą. Taigi, kaip mėgautis gamtos malonumais apsistojant vasarnamyje ir be didelių pastangų sukurti patogią aplinką? Kaip užtikrinti, kad vasarnamiai būtų ne mažiau patogūs nei nuolatinis gyvenamasis būstas? Įprasto dušo alternatyvos Pagalvojus apie karštą dušą, iškart matome estetišką, švarią patalpą, kurioje karštas vanduo teka vos pasukus dušo rankeną. Tačiau, keliantis už miesto ribų ir į vasarnamį gamtoje, ši patalpa gali atrodyti ...
  • BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS

    2021-07-14BARTNINKŲ BAŽNYČIOS GRIUVĖSIUOSE VĖL SKAMBĖS MUZIKOS, ŠVIESŲ IR ISTORIJŲ DERMĖS
    Liepos 15-16 dienomis b‘ART projektas sugrįš su 3 stebuklingais renginiais. Tradicine tapusi vieta – Bartninkų bažnyčios griuvėsiai, po kelių metų pertraukos vienam iš koncertų atvers ir savo vidų. Opera, sumodernintos barokinės muzikos skambesiai, atmosferinė ambient stiliaus elektronika, šviesų dailė, fotografijos paroda – visa tai tilps dviejuose potyrių pilnuose liepos vakaruose. Renginių ciklas prasidės liepos 15 d. 21:30 val. Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių viduje kartu su „Late junctions“ netikėtomis muzikinėmis jungtimis. Nuo 23:30 val. kultūros pilna naktis tęsis su nemokamu Mantauto Krukausko ir Francisco Roberto Becerra Bravo elektroninės muzikos pasirodymu. Liepos 16 d. vainikuos 21:30 val. prasidėsiantis premjerinis ...
  • Ar verta keliauti per pandemiją?

    2021-07-14Ar verta keliauti per pandemiją?
    Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje, tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti. Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų. Jautė psichologinį nuovargį Alytaus miesto gyventojas Vytautas teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, tačiau viskas pasikeitė pagerėjus epidemiologinei situacijai šalyje ir pasaulyje, kai sumažėjus atvejų skaičiui buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis buvo galima išvykti iš šalies. „Susigyvenęs su situacija, kuri bėgant laikui tapo daug aiškesnė, ...