Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

Ugnė Galadauskaitė: „Kad būsiu žurnalistė, žinojau jau vaikystėje“

Iš Marijampolės kilusi jaunoji LRT ikona – laidų vedėja ir žurnalistė Ugnė Galadauskaitė – į tėvų namus jau kuris laikas grįžta kur kas rečiau nei studijų metais. Darbas LRT ir LRT Kultūros kanalų eteryje, laidų ir reportažų filmavimas, renginių vedimas netgi ir itin veržlaus, ugningo temperamento žmogui, kokia, mūsų akimis, ir yra Ugnė, diktuoja naujus įpročius. Beje, „Suvalkietis“, U. Galadauskaitės teigimu, tebėra mylimiausias regiono laikraštis. Būtent „Suvalkiečio“ redakcijoje studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete ji po pirmo kurso atliko praktiką, kada ir įsitikinome, kad Ugnės tėvai nė kiek neprašovė išrinkę jai tokį vardą. Būsimoji žurnalistė nestokojo idėjų, o su visomis redakcijos užduotimis susidorodavo ugnies greičiu, be to, išradingai, tiksliai ir be klaidų. Kai po gerų metų Ugnę išvydome LRT ekrane rengiančią reportažus iš įvairių šalies vietų, tikrai nenustebome. Priešingai – pasidžiaugėme, kad pas mus praktikos įgijusi jaunoji kolegė sėkmingai debiutavo televizijoje. O netrukus darbas televizijoje Ugnei tapo kasdienine duona.
Šiandien skaitytojų dėmesiui – Ugnės GALADAUSKAITĖS interviu.

 

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

– Ugne, teko skaityti, kad apie tai, jog būsite žurnalistė, namiškiams pareiškėte dar gana ankstyvoje vaikystėje, klausydamasi vyresnės sesers ir jos klasės draugės pokalbio apie pastarosios apsisprendimą studijuoti žurnalistiką ir abejones dėl to, ar pavyks ten įstoti. Kas išprovokavo tokį Jūsų pareiškimą – ambicijos ar suvokimas, kad jums žurnalistika irgi yra patraukli profesija?
– Dabar man net sunku pasakyti, kodėl aš taip tuomet pasakiau, nes buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų ir mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Tuomet turbūt visa giminė svarstė, kokią specialybę ir kokias studijas turėtų pasirinkti mano sesuo. Natūralu, kad girdėdama tas kalbas ir aš pradėjau svarstyti, ką gi čia man reikės daryti, kai baigsiu mokyklą. Pamenu, kad tada man labai įstrigo tos sesers klasės draugės pasakojimas, kad įėjusi į auditoriją per stojamąjį pokalbį ji ten išvydo Editą Mildažytę, Henriką Vaitiekūną, Marijoną Mikutavičių ir dar kažką. Aš pagalvojau: „Dieve! Kokie įdomūs žmonės! Aš irgi norėčiau su jais pabendrauti!“. Vis dėlto įdomiausia, kad į tą mano pareiškimą, jog būsiu žurnalistė, tuomet niekas rimtai nesureagavo, galvodami, kad kol baigsiu mokyklą, dar šimtą kartų nuomonę pakeisiu. Bet aš nė karto jos taip ir nepakeičiau. Tik vieną kartą gyvenime man buvo labai baisu, kai laukiau stojimo rezultatų. Aš pirmu numeriu buvau įrašiusi žurnalistiką, o antru – ekonomiką, nes mano mama labai norėjo, kad bent viena iš dukterų būtų ekonomistė. Štai tada ir pagalvojau, kad jeigu neįstosiu į žurnalistiką, pasaulio pabaigos tikrai nebus, bet pasaulio pabaiga man bus, jei įstosiu į ekonomiką. Laimė, taip nenutiko, plano B neprireikė, ir aš labai džiaugiuosi. Manau, kad esu savo vietoje.
– Ar nutarusi, kad būsite žurnalistė, dar mokydamasi mokykloje kryptingai tam rengėtės, pavyzdžiui, ar rašėte straipsnelius į vietos spaudą?
– Ne. Pamenu, tėtis man dažnai pasakodavo apie Marijampolės laikraščius, televiziją, Jaunųjų žurnalistų mokyklą ir dažnai mane grizindavo, klausdamas, ką aš pasakysiu, jei per stojamąjį pokalbį kas nors iš žurnalistų manęs paklaus, ką toje srityje aš jau esu nuveikusi. Aš buvau įsitikinusi, kad mokydamasi mokykloje negaliu sau leisti būti jaunąja žurnaliste, rašyti straipsnelius į spaudą ir leisti savo laiką papildomoms veikloms. Juolab kad ir taip jų daug turėjau. Be to, pasiskaičiau priėmimo taisykles ir sužinojau, kad stojant į žurnalistiką jokių papildomų balų už kažkokius darbus neskiriama. Tad nutariau, kad visas jėgas ir laiką privalau skirti kuo geresniems baigiamųjų egzaminų rezultatams pasiekti. Ši mano taktika pateisino lūkesčius.
– Ar apsisprendusi tapti žurnaliste save matėte būtent televizijoje?
– Nepasakyčiau, kad buvau griežtai nusistačiusi, nors širdis gal labiausiai į televiziją ir linko. Bet man atrodė įdomu dirbti ir žurnaluose, ir laikraščiuose. Vienintelis, kas manęs tikrai netraukė, buvo radijas ir aš čia savęs taip ir neišbandžiau.
– Ar tikrai žurnalisto profesija atitinka Jūsų dinamišką būdą, charakterį ir siekį daug keliauti, daug pažinti, daug sužinoti?
– Taip. Man labai patinka vienos mano kolegės mintis, kad dirbti žurnalistu yra labai gera, nes kasdien tu susiduri su kitų žmonių problemomis. Ryte tu jomis pasidomi, vakarop jau pateiki galutinį produktą – reportažą, ir viską pamiršti. Ir kai vieną dieną domiesi vieno žmogaus problemomis, kitą – kito, o trečią, pavyzdžiui, dalyvauji kokiame nors renginyje, tau pačiam atrodo, kad savo rūpesčių nė neturi. Kitas dalykas labai gerai, kad gali aprėpti daug skirtingų temų, skirtingų prob­lemų. Kai nuolat giliniesi į vieną temą, atsiranda pavojus, kad pradėsi žiūrovui apie tai pasakoti pernelyg sudėtingai, specifine kalba ar naudodama specifinius terminus, kurių žiūrovas gali nesuprasti, ir tai bus jau negerai.
– Ar tiesa, kad Jums dėl darbo televizijoje teko specialiai mokytis dikcijos?
– Aš mokiausi ne dikcijos, o atsikratyti suvalkietiškos tarmės. Tai dariau savo iniciatyva, nes mane pačią šiek tiek erzino eteryje girdimas mano suvalkietiškas akcentas. Tuo tarpu TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, kuriam aš vienąkart kalbėdamasi darbo reikalais pasiguodžiau dėl ryškios savo tarmės, tuomet man pasakė: „Jeigu BBC (didžiausias pasaulio transliuotojas, įsikūręs Jungtinėje Karalystėje – aut. pastaba) laidų vedėjams leidžia kalbėti visomis tarmėmis ir dialektais, kodėl mes čia, Lietuvoje, turėdami tik keturias tarmes negalime jų leisti girdėti per televiziją? Tai nėra nieko blogo, tarmėmis šalis turėtų didžiuotis.“ Ir tie mūsų direktoriaus žodžiai mane ne tik nuramino, bet ir tikrai paglostė širdį. Tik „užmigti ant laurų“ aš tikrai neketinau, nes žinau, kad yra žiūrovų, kuriuos ta tarmė nervina. Nuėjau pas tarmių specialistę, pasitariau ir praėjau netgi tam tikrą kursą. Tiesa, kaip kalbėjau suvalkietiškai, taip ir tebekalbu, bet dabar aš jau išmokau ir dirbdama studijoje, pristatinėdama žinias, žinau, kurią balsę reikia prispausti, kad tarmė būtų kuo mažiau girdima.
– Ar nenorėtumėte savęs realizuoti kokioje nors kitoje žurnalistikos srityje, pavyzdžiui, tiriamojoje ar panašiai?
– Aš turiu visokių minčių, kurios dar plaukioja ore, ir dalintis jomis nelabai noriu. Nuo dabartinio darbo aš tikrai nenutolsiu, nes jau kiekvieną savaitę du kartus skaitau „Panoramos“ žinias ir tris kartus – 17.30 val. žinias. Taigi jau įkėliau koją į pagrindinę Naujienų tarnybos laidą ir tuo labai džiaugiuosi.
Be to, laidoje „Laba diena, Lietuva“ dirbu kaip reporterė, o LRT Kultūros kanale vedu europietiško gyvenimo būdo ir kultūros laidą „Euromaxx“. Kadangi turiu laiko ir esu tokia nenustygstanti, noriu kažką daryti, dar ketinu save išbandyti ir naujuose amplua. Tik kaip jau minėjau, nuo televizijos nutolti neketinu.
– Ar nebandė iš LRT pervilioti komercinių televizijų kanalai?
– Negaliu sakyti, kad bandė pervilioti, bet pasiūlymų buvo ir gana nemažai. Džiaugiuosi, kad jais nesusiviliojau, nes kaip tik buvo pasipylę tuo metu, kai mano karjera LRT tarsi buvo užsistovėjusi. Džiaugiuosi, kad dirbu LRT, nes šis televizijos kanalas man visuomet atrodė būtent tas, kuriame aš geriausiai tikčiau. Nežinau, kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet noriu pasakyti, kad labai myliu ir gerbiu žmones, kurie dirba LRT. Tarp jų yra daug, kuriuos nuo seno laikau autoritetais, kokiais kada nors ir aš norėčiau būti. Esu skaičiusi tokią mintį, kad kai ateini į naują darbovietę, pirmiausia turi nesistengti įtikti darbdaviui, o apsidairyti kolektyve ir pažiūrėti, ar jame dirba žmogus, kurio vietoje tu norėtum dirbti po dešimties metų. Aš apsidairiau ir LRT pamačiau daug žmonių, kokiais aš norėčiau tapti po dešimties metų.
Dar vienas niuansas – LRT turi Baltijos šalyse moderniausią žinių studiją, o aš turiu puikias galimybes dirbti ir kaip žinių vedėja, ir kaip reporterė, ir kaip gyvenimo būdo žurnalo vedėja. Taigi tokių galimybių nenoriu prarasti.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

– Jūs jauna, gabi, žavi ir populiari. Ar nesate sulaukusi, pavyzdžiui, milijonierių pasiūlymų po kojų „sukloti visas žvaigždes“ ar nupirkti Jums kokį televizijos kanalą?
– Tokių konkrečių dviprasmiškų pasiūlymų nesu sulaukusi. Manau, kad kokią energiją pats skleidi, tokią energiją ir trauki. Aš niekada nesitikėjau, kad man kas nors ką atneš ant lėkštutės. Esu įsitikinusi, kad žingsnis po žingsnio viską galiu pasiekti pati. Tad kokio nors dviprasmiško pasiūlymo aš ne tik nesvarstyčiau, bet jo net neišklausyčiau iki galo.
– O kokio keisčiausio pasiūlymo esate sulaukusi?
– Vesti draugų vestuves. Man tai buvo labai netikėta ir aš to pasiūlymo atsisakiau, nes tiesiog nenorėjau sugadinti draugų šventės. Šiaip aš galiu vesti renginius, tačiau privalau nepažeisti savo ir LRT sutarties. Štai, pavyzdžiui, spalį su buvusia savo auklėtoja Andžela Paplauskiene vedžiau „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos 25 metų jubiliejaus šventę. Su kolega Ignu Krupavičiumi Marijampolės kultūros centre rytoj vesime vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalį „Rasos lašeliai“, kuris bus transliuojamas LTR Kultūros kanalu.
– Ugne, buvote išrinkta mylimiausia visų laikų LRT laidų vedėja. Ką Jums tai reiškia?
– Aš, aišku, labai džiaugiuosi ir man labai malonu, bet galvoju, kad taip tiesiog sutapo, jog balsavo daug jaunų žmonių, kurie yra mano „Facebook“ draugai, nes šioje televizijoje tikrai dirbo ir tebedirba daug asmenybių, pradedant legendine Gražina Bigelyte, baigiant kitomis žvaigždėmis, kurios, mano nuomone, tikrai buvo daug vertesnės tokio titulo. Man labai malonu, kad aš bent į tą žiūrovams pasiūlytą sąrašą patekau. Tik to apdovanojimo ir titulo tikrai nesitikėjau. Tad jį priėmiau su avansu, manydama, kad man tai yra paskatinimas ir savotiškas spyris dar labiau stengtis. Kartu manau, kad tai tiesiog įrodymas, jog esu teisingame kelyje.
– Dėkoju už pokalbį.

Naujausia informacija

  • Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese…“

    2016-08-29Romualdas Večerskas: „Dabar daugiausia giedame keturiese...“
    (Plutiškių krašto šermenų giesmės – išskirtinis reiškinys puoselėjant nematerialųjį paveldą) Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centre keletą metų vyko projektas „Etnokultūros versmės“: jo rezultatas – ne tik jau gerai žinomų, ne vienerius metus viešumoje pasirodančių pavienių muzikantų, dainininkų, pasakorių, etnografinių ansamblių bei tautodailininkų koncertai ir parodos, bet ir nauji atradimai. Jie organizatoriams buvo itin malonūs. Išryškėjo nemažai unikalų paveldą (senąsias, dar iš senelių išmoktas dainas, senųjų kaimo muzikantų melodijas, išskirtinį atlikimo būdą) iš atminties lobynų prikėlusių ir jį puoselėjančių naujų žmonių. O vienoje tokių švenčių Plutiškių kultūros namų folkloro ansamblis „Vabalkšnė“ nustebino šį kolektyvą gerai žinančius ir mėgstančius kraštiečius. Grupelė jo narių ...
  • Priešmokyklinis ugdymas – kad vaikai mokyklose jaustųsi drąsiai

    2016-08-29
    Rugsėjo 1-ąją visi šešiamečiai susirinks į priešmokyklines grupes darželiuose ir mokyklose. Šiemet priešmokyklinis ugdymas tapo privalomas visiems vaikams, kuriems liko metai iki mokyklos. Jau praėjusiais metais priešmokyklines grupes lankė beveik 98 proc. šešiamečių. Specialistai pabrėžia, kad prieš pirmąją klasę vaikams svarbiausia – ne išmokti rašyti ar skaityti, bet pasirengti psichologiškai. Būsimiesiems mokinukams svarbu įprasti būti kolektyve kartu su bendraamžiais ir suaugusiais, išmokti klausytis ir išgirsti, išreikšti savo nuomonę, sutarti su kitais. Tyrimais įrodyta, kad prieš mokyklą grupes lankę vaikai vėliau pasiekia geresnių rezultatų. Sėkmingas  startas visiems Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja Laima Jankauskienė sako, kad privalomas priešmokyklinis ugdymas ...
  • Nuo rugsėjo 1 d. – papildomos lėšos mokytojų algoms didinti

    2016-08-22
    Švietimo ir mokslo ministerija mokytojų algoms didinti papildomai skyrė 8 mln. eurų. „Radome lėšų pagerinti mažiausiai uždirbančių mokytojų padėtį. Iki šiol visų pedagogų atlyginimai buvo skaičiuojami pagal tris skirtingus koeficientus: minimalų, vidutinį ir maksimalų. Nuo rugsėjo 1 d., skyrus papildomų lėšų, minimalių koeficientų neliks, visi bus pakelti bent iki vidurkio. Pokytį pajus tie pedagogai, kurių algos iki šiol buvo skaičiuojamos pagal mažesnį nei vidutinį koeficientą“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė. Minimalūs koeficientai didės ne tik mokytojams, bet ir auklėtojams, priešmokyklinio ugdymo pedagogams, specialiesiems pedagogams, socialiniams darbuotojams, švietimo įstaigose ir psichologinėse pedagoginėse tarnybose dirbantiems psichologams, specialiesiems ir socialiniams pedagogams. Skaičiuojama, kad ...
  • Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje

    2016-08-16Įgytą specialybę realizavo bendruomenės teatro veikloje
    Marijampolės apylinkėse, be „Gegnės“ ir Onos Miliauskienės, yra ir daugiau žmonių, puoselėjančių mėgėjiško teatro tradicijas. „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkė Daiva Krampienė – viena iš jų. Moteris yra baigusi režisūros studijas, tačiau šiuo metu dirba su tuo visai nesusijusį darbą. Vis dėlto noras kurti niekur nedingęs, todėl kūrybines idėjas Daiva Krampienė realizuoja pačios suburtame „Sūduvos“ bendruomenės teatre. Teatro grupę subūrė noras kurti Daiva Krampienė atlieka ne tik „Sūduvos“ bendruomenės pirmininkės pareigas, ji taip pat dirba kasdienį darbą, kuris ne visai susijęs su jos išsilavinimu. Kadaise darbas pagal įgytą režisierės specialybę jai patiko, tačiau aplinkybės pasisuko taip, kad teko palikti režisūrą. Nors režisierės pareigų teko ...
  • Kai svajonės tampa realybe

    2016-08-16Kai svajonės tampa realybe
    „Titnago“ teatras užaugino ne vieną žmogų, asmenybę, aktorių. Reimundas Tyras – vienas iš „Titnago“ auklėtinių, kuris visada pasižymėjo išskirtine iškalba, charakteriu, charizma ir noru vaidinti bei kurti. Daugybę metų R. Tyras „Titnage“ praleido kaip aktorius, tačiau, sako, visada norėdavęs pabuvoti režisieriaus vietoje. Kai tikrai labai kažko norisi, tie norai ima ir išsipildo – šiuo metu apie Reimundą Tyrą reikia kalbėti kaip apie Jungėnų kaimo teatro įkūrėją, vadovą bei režisierių. Vaidindamas svajojo režisuoti R. Tyras pasakojo, kad „Titnage“ vaidinti pradėjo vos tik jam įsikūrus. Jis visada išklausydavo režisieriaus mintis, sumanymus ir mielai juos vykdydavo, tačiau paties galvoje visada sukdavosi visai kitoks spektaklio vaizdas. ...
  • Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo

    2016-08-16Tradicijas galima puoselėti ir be klojimo
    „Gegnė“ – vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje, tačiau klojimo, liaudies teatro, tradicijas jau daugybę metų puoselėja ir Kalvarijos krašto teatras. Tai, kad teatro idėja šiandien nėra pamiršta ir vis dar reikalinga Kalvarijos kraštui, įrodo 31 metus skaičiuojantis Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas“. Klojimo teatro ištakos Suvalkijoje – Kalvarijos krašte Kalvarijos teatro ištakos – lietuviškųjų vakarų dainos ir vaidinimai. Suvalkijoje lietuviškiems vakarams plisti sąlygos buvo palankesnės nei kituose kraštuose – Marijampolėje įsikūrusios gimnazijos dėka čia buvo didesnis išsilavinusių žmonių skaičius, todėl buvo aktyvi kultūrinė, knygnešių veikla. Pirmasis lietuviškas vakaras Suvalkijoje buvo surengtas spektaklio pavidalu būtent prie Kalvarijos gyvenančio ūkininko troboje. Iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais teatro ...
  • M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“

    2016-08-16M. K. Čiurlionio fondo nominantė O. Miliauskienė: „Gegnė – mūsų kūdikis“
    Klojimo teatrų istorija Lietuvoje prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, slapstydamiesi nuo rusų valdžios, lietuviai rengdavo lietuviškus vakarus, kurių metu šokdavo tautinius šokius, dainuodavo lietuviškas dainas, vaidindavo kluonuose ar kituose ūkinės paskirties pastatuose. Tai ir buvo klojimo teatrų idėjos gimimas Lietuvoje. 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę klojimo teatrai išgyveno tikrą aukso amžių, tačiau sovietmečiu apmirė. Atkūrus Nepriklausomybę klojimo teatrai pradėjo atgimti – Suvalkijos krašte klojimo teatro idėją ėmė puoselėti Tautkaičių teatras, kuris šiandien yra vienintelis klojimo teatras Suvalkijoje. Tautkaičių klojimo teatro priešistorė Tautkaičių klojimo teatro istorija buvo pradėta rašyti 1950 m. liepą. Tuomet Tautkaičių kaimo jaunimą vaidinti subūrė Aldona Gudaitytė-Teiberienė. Ji ...
  • Prisiminimai ir žydų bendruomenės įprasminimas

    2016-07-12
    Trys Vytautai – Grinius, Gaulia ir Valaitis – žydų klestėjimo metus Marijampolėje prisimena sunkiai arba neprisimena visai – dar buvo tik vaikai. Tačiau iš tėvų pasakojimų ir savo menkų prisiminimų apie žydų bendruomenę blogo nieko negalintys pasakyti. „Žydų bendruomenė Marijampolėje buvo stipri, pas juos buvo sava tvarka. Jei žydas turėjo namų valdą ir norėjo ją parduoti, pirmiausia turėjo gauti iš rabino leidimą, kad galėtų tai daryti. Rabinas šią žinią pranešdavo komitetui, o komitetas tą valdą pigiai nupirkdavo. Nupirktą žemę pigiai atiduodavo kitam žydui, kuris sutikdavo, kad ten gyvens, dirbs ir dirbdamas išsimokės tą žemę. Niekas kitas žydo žemės negalėjo paprastai ...
  • Žydai mieste prie Šešupės

    2016-07-12
    Žydų bendruomenė Lietuvoje pradėjo formuotis dar Vytauto laikais. 1388 metais Vytautas Didysis Bresto (Baltarusija) žydams suteikė privilegiją kurtis Lietuvoje – taip jie tapo garbės piliečiais. Vėliau Bresto žydų bendruomenė ėmė plėstis ir XIX amžiuje žydai miestuose sudarė net 10, o kai kuriuose ir daugiau nei 50 proc. visų gyventojų. Marijampolėje žydai pradėjo tvirtintis XVIII a. viduryje, kuomet Kvietiškio dvaro savininkai Butleriai užsimanė prie dvaro turėti miestą. Miestas buvo pradėtas kurti tuometiniame Stara Budos kaime, jį pervadinus Starapole. 1758 metais Prienų seniūnė grafienė Pranciška Butlerienė marijonų vienuolyno fundacijos dokumente, kuriuo dovanojo žemės sklypą tarp Šešupės ir Jevonio marijonams vienuoliams, rašė, kad ...
  • Kazys Grinius – Prezidentas, gydytojas, Pasaulio tautų teisuolis…

    2016-07-12
    …demokratijos Lietuvoje pradininkas, steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, švietėjas. Prezidento nuveiktus darbus ir jo nuopelnus Lietuvai galima būtų vardinti ir vardinti. Ne veltui 2016-uosius, 150-ąsias K. Griniaus gimimo metines, LR Seimas nusprendė paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Be to, šiemet sausio mėnesį Prezidentui ir jo žmonai Kristinai Griniuviniei suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai už nuopelnus gelbstint žydus nuo holokausto. Į aktyvią visuomeninę veiklą įsitraukė studijų metais Kazio Griniaus vardas dažniausiai tapatinamas su Prezidentu. Iš tiesų tai – didelio ir ilgo politinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo įprasminimas. K. Griniaus kelias link prezidento posto prasidėjo dar studijuojant mediciną Maskvos universitete. Studentas ne ...
  • Knygoje prisiminimai apie kun. Joną Maksvytį

    2016-06-28
    Mokytoja Genovaitė Beinaravičienė, kilusi iš Liudvinavo seniūnijos Kūlokų kaimo, daug metų mokytojavusi Liudvinavo vidurinėje mokykloje, yra sukaupusi daug medžiagos apie gimtojo kaimo žmones. Pedagogė išleidusi knygą apie Liudvinavo parapijos kleboną kun. Joną Maksvytį. Knygelė pavadinta „Kun. J. Maksvytis. Tauraus gyvenimo momentai“, joje pasakojama apie Liudvinavo bažnyčios istoriją, čia dirbusius klebonus. Daugiausia dėmesio skiriama parapijos klebono, kuris Liudvinave klebonavo nuo 1973 m. iki pat mirties, veiklai. Knygoje gausu šio iškilaus žmogaus biografijos faktų, pasakojimų apie jo būdą, veiklą, darbus, bažnyčios atstatymą. Pasak G. Beinaravičienės, poreikis kaupti gimtojo krašto istoriją atsirado po tėvų mirties. Atėjo suvokimas, kad reikia užrašyti senų žmonių pasakotas istorijas, nes ...
  • Domėjosi, tyrinėjo, užrašė…

    2016-06-28
    Sakoma, kad tikras pilietis yra tas, kuris pažįsta ir brangina tėvynę, siekia išsaugoti jos praeitį, pasirūpinti dabartimi ir kurti ateitį. Liudvinavo miestelio ir seniūnijos istorija, čia gyvenusiais žmonėmis, jų prasmingais darbais savo krašto kultūrai, dvasiniam lobynui, tradicijomis domėjosi, tyrinėjo ir jas užrašė ne vienas Liudvinavo seniūnijos gyventojas.   „Triobiškių dainose“ atgyja senelių dainos, istorijos Išsaugant savojo krašto istoriją didelį įnašą paliko Želsvoje gyvenusi Elvyra Kalindrienė, išleidusi knygą „Triobiškių dainos“. Čia sudėtos dainos surinktos maždaug prieš 140 metų Liudvinavo apylinkėse. Dirbdama Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje ji sutvarkė ir atnaujino „Triobiškių dainų“ leidinį. Knygos pamatas – rusų kalbininkų F. Fortunatovo ir V. Milerio surinktos ...
  • Kraštotyrininkė T. Vizbarienė: ieškoti, atrasti, kaupti, pasidalinti

    2016-06-28
    Knygos apie Liudvinavą, pavadintos „Prie Šešupės, Dovinės ir Sūduonios“ su paantrašte „Liudvinavo kraštas, įvykiai ir žmonės“, kurios sudarytoja yra Teresė Marijona Vizbarienė, ištraukas „Suvalkietis“ spausdino praėjusią vasarą. Šį kartą domėjomės, kaip sekasi autorei įgyvendinti savo svajonę – išleisti knygą, prie kurios rašymo ji sugaišo daug laiko ir įdėjo nemažai pastangų ieškodama istorinės medžiagos, rinkdama ją. Kraštotyrininkės klausėme, kodėl ji ėmėsi tyrinėti gimtojo karšto istoriją. Ar tai pomėgis, ar tiesiog pareiga neleisti užmarštin nugrimzti svarbiems įvykiams, kaupti ir kitiems perduoti žinias apie savo gimtinę? Knyga leidybai paruošta Pasak Teresės Vizbarienės, knyga leidybai jau paruošta. Nuotraukos ir medžiaga atrinkta, peržiūrėti rankraščiai, sudėlioti skyriai. Iš ...
  • Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma

    2016-06-16Vaikų vasaros poilsiui – rekordinė suma
    Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pramogauja kaip išmano. Tačiau kad vasara nenueitų vėjais ir dar būtų galima ko nors išmokti, specialistai siūlo savo atžalą leisti į vasaros stovyklą. Dalis jų remiamos valstybės, savivaldybių ir Europos Sąjungos fondų lėšomis.  Ugdo ir lavina Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas Tomas Pūtys tikina, kad prasidėjus vasarai vaikų smalsumas neišblėsta, todėl jį reikia skatinti. Vasaros stovyklos tam – puiki galimybė. „Ar tai būtų dienos, ar stacionari stovykla, vaikams jos labai naudingos. Nors ir vasara, vaikas neturi būti užsidaręs namuose ir užsiimti nežinia kuo, o tėvai ne visada turi laiko rūpintis kokybišku jo užimtumu. Šį rūpestį ...
  • Marijampolės fotografijos puslapiai

    2016-06-14
    Iš Marijampolės kilusio ir Sūduvos krašto fotografijos istoriją tyrinėjusio fotomenininko Valentino Juraičio nuomone, Marijampolę fotografija galėjo pasiekti apie 1863 metus, kai dabartinės Lietuvos teritorijoje veikė jau septynios fotoateljė. 2011-aisiais išleistame leidinyje „Senoji Marijampolė fotografijose“ V. Juraitis nurodo, kad seniausia išlikusia Marijampolės fotografija laikytina 1873 m. fotografo Leono Anšero daryta paviljoninė nuotrauka, kurioje su grupe vietos gimnazistų įamžintas Jonas Basanavičius. Ši nuotrauka saugoma Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Garsiausias XIX a. pabaigos Marijampolės fotografas, pasak V. Juraičio, buvo apie 1890–1892 metus savo veiklą pradėjęs Moisiejus Buhalteris (1868–1941 m.). Pasakojama, kad Buhalteris buvo gabus portretistas. „Kaip prisiminė senieji marijampoliečiai ir fotografo sūnus, M. ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.