Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

 


Pažinimo laboratorija

Sekite mus:

 

Ugnė Galadauskaitė: „Kad būsiu žurnalistė, žinojau jau vaikystėje“

Iš Marijampolės kilusi jaunoji LRT ikona – laidų vedėja ir žurnalistė Ugnė Galadauskaitė – į tėvų namus jau kuris laikas grįžta kur kas rečiau nei studijų metais. Darbas LRT ir LRT Kultūros kanalų eteryje, laidų ir reportažų filmavimas, renginių vedimas netgi ir itin veržlaus, ugningo temperamento žmogui, kokia, mūsų akimis, ir yra Ugnė, diktuoja naujus įpročius. Beje, „Suvalkietis“, U. Galadauskaitės teigimu, tebėra mylimiausias regiono laikraštis. Būtent „Suvalkiečio“ redakcijoje studijuodama žurnalistiką Vilniaus universitete ji po pirmo kurso atliko praktiką, kada ir įsitikinome, kad Ugnės tėvai nė kiek neprašovė išrinkę jai tokį vardą. Būsimoji žurnalistė nestokojo idėjų, o su visomis redakcijos užduotimis susidorodavo ugnies greičiu, be to, išradingai, tiksliai ir be klaidų. Kai po gerų metų Ugnę išvydome LRT ekrane rengiančią reportažus iš įvairių šalies vietų, tikrai nenustebome. Priešingai – pasidžiaugėme, kad pas mus praktikos įgijusi jaunoji kolegė sėkmingai debiutavo televizijoje. O netrukus darbas televizijoje Ugnei tapo kasdienine duona.
Šiandien skaitytojų dėmesiui – Ugnės GALADAUSKAITĖS interviu.

 

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

Dar vaikystėje tapti žurnaliste nutarusi Ugnė mano esanti teisingame kelyje.

– Ugne, teko skaityti, kad apie tai, jog būsite žurnalistė, namiškiams pareiškėte dar gana ankstyvoje vaikystėje, klausydamasi vyresnės sesers ir jos klasės draugės pokalbio apie pastarosios apsisprendimą studijuoti žurnalistiką ir abejones dėl to, ar pavyks ten įstoti. Kas išprovokavo tokį Jūsų pareiškimą – ambicijos ar suvokimas, kad jums žurnalistika irgi yra patraukli profesija?
– Dabar man net sunku pasakyti, kodėl aš taip tuomet pasakiau, nes buvau gal vienuolikos ar dvylikos metų ir mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje. Tuomet turbūt visa giminė svarstė, kokią specialybę ir kokias studijas turėtų pasirinkti mano sesuo. Natūralu, kad girdėdama tas kalbas ir aš pradėjau svarstyti, ką gi čia man reikės daryti, kai baigsiu mokyklą. Pamenu, kad tada man labai įstrigo tos sesers klasės draugės pasakojimas, kad įėjusi į auditoriją per stojamąjį pokalbį ji ten išvydo Editą Mildažytę, Henriką Vaitiekūną, Marijoną Mikutavičių ir dar kažką. Aš pagalvojau: „Dieve! Kokie įdomūs žmonės! Aš irgi norėčiau su jais pabendrauti!“. Vis dėlto įdomiausia, kad į tą mano pareiškimą, jog būsiu žurnalistė, tuomet niekas rimtai nesureagavo, galvodami, kad kol baigsiu mokyklą, dar šimtą kartų nuomonę pakeisiu. Bet aš nė karto jos taip ir nepakeičiau. Tik vieną kartą gyvenime man buvo labai baisu, kai laukiau stojimo rezultatų. Aš pirmu numeriu buvau įrašiusi žurnalistiką, o antru – ekonomiką, nes mano mama labai norėjo, kad bent viena iš dukterų būtų ekonomistė. Štai tada ir pagalvojau, kad jeigu neįstosiu į žurnalistiką, pasaulio pabaigos tikrai nebus, bet pasaulio pabaiga man bus, jei įstosiu į ekonomiką. Laimė, taip nenutiko, plano B neprireikė, ir aš labai džiaugiuosi. Manau, kad esu savo vietoje.
– Ar nutarusi, kad būsite žurnalistė, dar mokydamasi mokykloje kryptingai tam rengėtės, pavyzdžiui, ar rašėte straipsnelius į vietos spaudą?
– Ne. Pamenu, tėtis man dažnai pasakodavo apie Marijampolės laikraščius, televiziją, Jaunųjų žurnalistų mokyklą ir dažnai mane grizindavo, klausdamas, ką aš pasakysiu, jei per stojamąjį pokalbį kas nors iš žurnalistų manęs paklaus, ką toje srityje aš jau esu nuveikusi. Aš buvau įsitikinusi, kad mokydamasi mokykloje negaliu sau leisti būti jaunąja žurnaliste, rašyti straipsnelius į spaudą ir leisti savo laiką papildomoms veikloms. Juolab kad ir taip jų daug turėjau. Be to, pasiskaičiau priėmimo taisykles ir sužinojau, kad stojant į žurnalistiką jokių papildomų balų už kažkokius darbus neskiriama. Tad nutariau, kad visas jėgas ir laiką privalau skirti kuo geresniems baigiamųjų egzaminų rezultatams pasiekti. Ši mano taktika pateisino lūkesčius.
– Ar apsisprendusi tapti žurnaliste save matėte būtent televizijoje?
– Nepasakyčiau, kad buvau griežtai nusistačiusi, nors širdis gal labiausiai į televiziją ir linko. Bet man atrodė įdomu dirbti ir žurnaluose, ir laikraščiuose. Vienintelis, kas manęs tikrai netraukė, buvo radijas ir aš čia savęs taip ir neišbandžiau.
– Ar tikrai žurnalisto profesija atitinka Jūsų dinamišką būdą, charakterį ir siekį daug keliauti, daug pažinti, daug sužinoti?
– Taip. Man labai patinka vienos mano kolegės mintis, kad dirbti žurnalistu yra labai gera, nes kasdien tu susiduri su kitų žmonių problemomis. Ryte tu jomis pasidomi, vakarop jau pateiki galutinį produktą – reportažą, ir viską pamiršti. Ir kai vieną dieną domiesi vieno žmogaus problemomis, kitą – kito, o trečią, pavyzdžiui, dalyvauji kokiame nors renginyje, tau pačiam atrodo, kad savo rūpesčių nė neturi. Kitas dalykas labai gerai, kad gali aprėpti daug skirtingų temų, skirtingų prob­lemų. Kai nuolat giliniesi į vieną temą, atsiranda pavojus, kad pradėsi žiūrovui apie tai pasakoti pernelyg sudėtingai, specifine kalba ar naudodama specifinius terminus, kurių žiūrovas gali nesuprasti, ir tai bus jau negerai.
– Ar tiesa, kad Jums dėl darbo televizijoje teko specialiai mokytis dikcijos?
– Aš mokiausi ne dikcijos, o atsikratyti suvalkietiškos tarmės. Tai dariau savo iniciatyva, nes mane pačią šiek tiek erzino eteryje girdimas mano suvalkietiškas akcentas. Tuo tarpu TV naujienų tarnybos direktorius Audrius Matonis, kuriam aš vienąkart kalbėdamasi darbo reikalais pasiguodžiau dėl ryškios savo tarmės, tuomet man pasakė: „Jeigu BBC (didžiausias pasaulio transliuotojas, įsikūręs Jungtinėje Karalystėje – aut. pastaba) laidų vedėjams leidžia kalbėti visomis tarmėmis ir dialektais, kodėl mes čia, Lietuvoje, turėdami tik keturias tarmes negalime jų leisti girdėti per televiziją? Tai nėra nieko blogo, tarmėmis šalis turėtų didžiuotis.“ Ir tie mūsų direktoriaus žodžiai mane ne tik nuramino, bet ir tikrai paglostė širdį. Tik „užmigti ant laurų“ aš tikrai neketinau, nes žinau, kad yra žiūrovų, kuriuos ta tarmė nervina. Nuėjau pas tarmių specialistę, pasitariau ir praėjau netgi tam tikrą kursą. Tiesa, kaip kalbėjau suvalkietiškai, taip ir tebekalbu, bet dabar aš jau išmokau ir dirbdama studijoje, pristatinėdama žinias, žinau, kurią balsę reikia prispausti, kad tarmė būtų kuo mažiau girdima.
– Ar nenorėtumėte savęs realizuoti kokioje nors kitoje žurnalistikos srityje, pavyzdžiui, tiriamojoje ar panašiai?
– Aš turiu visokių minčių, kurios dar plaukioja ore, ir dalintis jomis nelabai noriu. Nuo dabartinio darbo aš tikrai nenutolsiu, nes jau kiekvieną savaitę du kartus skaitau „Panoramos“ žinias ir tris kartus – 17.30 val. žinias. Taigi jau įkėliau koją į pagrindinę Naujienų tarnybos laidą ir tuo labai džiaugiuosi.
Be to, laidoje „Laba diena, Lietuva“ dirbu kaip reporterė, o LRT Kultūros kanale vedu europietiško gyvenimo būdo ir kultūros laidą „Euromaxx“. Kadangi turiu laiko ir esu tokia nenustygstanti, noriu kažką daryti, dar ketinu save išbandyti ir naujuose amplua. Tik kaip jau minėjau, nuo televizijos nutolti neketinu.
– Ar nebandė iš LRT pervilioti komercinių televizijų kanalai?
– Negaliu sakyti, kad bandė pervilioti, bet pasiūlymų buvo ir gana nemažai. Džiaugiuosi, kad jais nesusiviliojau, nes kaip tik buvo pasipylę tuo metu, kai mano karjera LRT tarsi buvo užsistovėjusi. Džiaugiuosi, kad dirbu LRT, nes šis televizijos kanalas man visuomet atrodė būtent tas, kuriame aš geriausiai tikčiau. Nežinau, kaip įvykiai gali susiklostyti ateityje, bet noriu pasakyti, kad labai myliu ir gerbiu žmones, kurie dirba LRT. Tarp jų yra daug, kuriuos nuo seno laikau autoritetais, kokiais kada nors ir aš norėčiau būti. Esu skaičiusi tokią mintį, kad kai ateini į naują darbovietę, pirmiausia turi nesistengti įtikti darbdaviui, o apsidairyti kolektyve ir pažiūrėti, ar jame dirba žmogus, kurio vietoje tu norėtum dirbti po dešimties metų. Aš apsidairiau ir LRT pamačiau daug žmonių, kokiais aš norėčiau tapti po dešimties metų.
Dar vienas niuansas – LRT turi Baltijos šalyse moderniausią žinių studiją, o aš turiu puikias galimybes dirbti ir kaip žinių vedėja, ir kaip reporterė, ir kaip gyvenimo būdo žurnalo vedėja. Taigi tokių galimybių nenoriu prarasti.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

U. Galadauskaitė drauge su buvusia auklėtoja A. Paplauskiene šių metų spalį Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje vedė mokyklos 25-mečio jubiliejinį renginį.

– Jūs jauna, gabi, žavi ir populiari. Ar nesate sulaukusi, pavyzdžiui, milijonierių pasiūlymų po kojų „sukloti visas žvaigždes“ ar nupirkti Jums kokį televizijos kanalą?
– Tokių konkrečių dviprasmiškų pasiūlymų nesu sulaukusi. Manau, kad kokią energiją pats skleidi, tokią energiją ir trauki. Aš niekada nesitikėjau, kad man kas nors ką atneš ant lėkštutės. Esu įsitikinusi, kad žingsnis po žingsnio viską galiu pasiekti pati. Tad kokio nors dviprasmiško pasiūlymo aš ne tik nesvarstyčiau, bet jo net neišklausyčiau iki galo.
– O kokio keisčiausio pasiūlymo esate sulaukusi?
– Vesti draugų vestuves. Man tai buvo labai netikėta ir aš to pasiūlymo atsisakiau, nes tiesiog nenorėjau sugadinti draugų šventės. Šiaip aš galiu vesti renginius, tačiau privalau nepažeisti savo ir LRT sutarties. Štai, pavyzdžiui, spalį su buvusia savo auklėtoja Andžela Paplauskiene vedžiau „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos 25 metų jubiliejaus šventę. Su kolega Ignu Krupavičiumi Marijampolės kultūros centre rytoj vesime vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivalį „Rasos lašeliai“, kuris bus transliuojamas LTR Kultūros kanalu.
– Ugne, buvote išrinkta mylimiausia visų laikų LRT laidų vedėja. Ką Jums tai reiškia?
– Aš, aišku, labai džiaugiuosi ir man labai malonu, bet galvoju, kad taip tiesiog sutapo, jog balsavo daug jaunų žmonių, kurie yra mano „Facebook“ draugai, nes šioje televizijoje tikrai dirbo ir tebedirba daug asmenybių, pradedant legendine Gražina Bigelyte, baigiant kitomis žvaigždėmis, kurios, mano nuomone, tikrai buvo daug vertesnės tokio titulo. Man labai malonu, kad aš bent į tą žiūrovams pasiūlytą sąrašą patekau. Tik to apdovanojimo ir titulo tikrai nesitikėjau. Tad jį priėmiau su avansu, manydama, kad man tai yra paskatinimas ir savotiškas spyris dar labiau stengtis. Kartu manau, kad tai tiesiog įrodymas, jog esu teisingame kelyje.
– Dėkoju už pokalbį.

Naujausia informacija

  • Meistrą giria jo darbai

    2016-11-02Meistrą giria jo darbai
    Liudvinavietis Arūnas Matulevičius sako lipdantis nuo penkerių – tiesiog toks buvo noras, nors šeimoje tuo niekas neužsiėmė. Ką nors nulipdyti iš plastilino, paskui iš molio, pasak jo, visa gatvė prašydavo. Taip vaikiškas pomėgis atvedė jį į dabartinę Kauno taikomosios dailės mokyklą, kur nedvejodamas pasirinko keramiką. Keramika jį suvedė ir su žmona Asta, kuri molio lipdymo išmoko iš mamos Onos Martinaitienės. „Tai buvo tarnybinis romanas, – juokdamasi sako A. Matulevičienė, prisipažinusi, kad būtent Arūno darbai pirmiausia ir patraukė jos dėmesį. – Mudvi su mama – savamokslės, lipdėme, kūrėme papuošalus, siūlais, dažais dekoravome vazas. Ne kartą bandžiau piešti ir ant Arūno pagamintų molio ...
  • Kiekviename ornamente gieda paukštelis

    2016-11-02Kiekviename ornamente gieda paukštelis
    Vienu seniausių tradicinių lietuvių amatų – keramika marijampolietę Angelę Česonienę sudomino vyras Kęstutis, profesionalus keramikas. – Augau Marcinkonyse, kur rankų darbas visada buvo populiarus – kiekvienuose namuose audė, mezgė, siuvinėjo, – sako Dzūkijos krašto šviesuolių Juzės ir Stasio Česnulevičių dukra Angelė. – Liaudies menas ir man visada buvo prie širdies, todėl stengiausi viską išmokti. Augdama miškų apsuptyje mėgau stebėti medžius, paukščius, o namo iš laukų sunešdavau visus akmenėlius, visokių augalėlių. Taip gamtos motyvai atsikartojo ir mano darbuose – piešiniuose, siuviniuose, audiniuose. Kelio galas jai buvo Putliųjų verpalų fabriko suvenyrų ceche pas Audronę Šlyterienę, kuri vis skatino kurti. Pirmus lipdinius Angelė darė iš ...
  • Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis…

    2016-11-02Tautodailininkė Alma Kisnieriūtė: kai molis pasidaro daugiau negu brolis...
    Marijampolėje gyvenanti keramikė, tautodailininkė Alma Kisnieriūtė su moliu susipažino kone prieš tris dešimtis metų, kai mokėsi dailės mokykloje. Susipažino ir… susidraugavo. Almos rankose iš molio gimsta dailus puodas, lėkštė, kalėdinis papuošalas, o kartais – angelas ar kažkas kita, ką sunkiai gali įsivaizduoti rasiąs keramiko dirbtuvėje. – Tai darai „dūšiai“… Tokiems dirbiniams turi ateiti laikas, jų taip sau nenulipdysi. Kartais mintis kirba kokius metus ar dar ilgiau, o nepadarai nieko. Tačiau kai ateina laikas, žiūrėk, ir atsiranda kažkas tokio per dieną ar dvi, – kalba keramikė.   Kilusi iš meniškos giminės Šiluvos apylinkėse gimusios ir augusios Almos giminėje gausu gabių ir meniškų žmonių – ...
  • Netradicinė pamoka Matutynėje

    2016-10-25Netradicinė pamoka Matutynėje
    Spalio 4 d. į netradicinę pamoką „Pagauk rudens spalvas“ Anzelmo Matučio tėviškėje Zomčinės kaime mokinius pakvietė Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos pedagogės. Vyko integruota pamoka ir kūrybinės dirbtuvės. Čia susijungė dailė, technologijos, muzika, fotografija ir literatūra. Vaikai kūrė puokštes iš rudens gėrybių, gamino kompoziciją iš įvairių gamtos dovanų. Grupė mokinių po sodybą ieškojo gražių rudeniškų kadrų fotografijoms, kiti tapė, dar kiti kūrė žodžio meną. Buvo atvykę mokinių iš Padovinio pagrindinės mokyklos, kurie taip pat susidomėjo ir pasinaudojo netradicinės pamokos galimybėmis. Mokiniai skaitė poetų eiles, dainavo dainas apie rudenį ir gamtos grožį. Mokytojos lituanistės Aušros Brusokienės vadovaujamų literatūrinės kūrybos dirbtuvių nariai skaitė savo kūrybą. A. ...
  • Poeto vardą garbingai neša gimnazija

    2016-10-25Poeto vardą garbingai neša gimnazija
    1989 m. gegužės 20 d. Igliaukos vidurinei mokyklai buvo suteiktas A. Matučio vardas. Dabar tai – Igliaukos A. Matučio gimnazija. Geros ugdymo sąlygos Gimnazijos direktorė Janina Alesienė sako, kad čia ugdymo sąlygos net geresnės negu kai kuriose miesto mokyklose. „Mes turime aplink tiek puikių vietų, kur galima vesti neformalias pamokas. Štai vasarą prie šalia esančio Yglos ežero buvome pasikvietę narus, ugniagesius gelbėtojus, kad pademonstruotų vaikams savo darbo specifiką. Iš tiesų, nenoriu sutikti, kad mieste mokiniams sąlygos geresnės. Mes taip pat turime labai daug galimybių, tik reikia noro jas išnaudoti. Džiaugiuosi iniciatyviu pedagogų kolektyvu, kuris turi įdomių idėjų ir jas įgyvendina. Tai padeda labiau ...
  • Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai

    2016-10-25Mokytojų seminarijos absolvento Anzelmo Matučio pamokos ir posmai
    Anzelmas Matulevičius-Matutis gimė 1923 m. sausio 7 d. Marijampolės apskrities Zomčinės kaime. Dar mažas būdamas pamėgo skaityti ir su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Eilėraščius kurti ėmė besimokydamas Marijampolės gimnazijoje. Šešiolikmetis gimnazistas žurnalo „Žiburėlis“ surengtame jaunųjų literatų konkurse laimėjo dvi premijas. Mokytojo profesiją įgijo besimokydamas Marijampolės mokytojų seminarijoje (baigė 1942 m.). Mokytojavo Santaikos kaime, Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Nuo 1950 metų gyveno Alytuje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dirbo pionierių namuose, vadovavo literatų ir turistų būreliams. Savo talentą A. Matutis paskyrė vaikų literatūrai. Daugiau kaip ket­virtį amžiaus dirbęs mokytoju, jis vaikus pažinojo kaip reta puikiai. Poeto veikla neliko neįvertinta – gavo ne vieną ...
  • Ne tik pažiūrėti…

    2016-10-18Ne tik pažiūrėti...
    Beveik tuo pat metu, kai buvo rengiamas pirmasis, juostų, katalogas, muziejuje prasidėjo intensyvi edukacinė veikla. Buvo siūloma pabandyti įvairių dalykų, tarp kitų – ir patiems pasidaryti juosteles. Šie užsiėmimai sulaukė didelio dėmesio, muziejininkai sako nė patys nesitikėję, kad susidomėjimas taip ilgai neslūgs. Reikėjo registruotis iš anksto ir dar palaukti eilės – mat, be marijampoliečių, į muziejų ėmė plūsti grupės iš Kauno… Viena priežasčių, tai paskatinusių, buvo paroda Kaune „Sūduvos spalvos“ (tų parodų buvo daug – su muziejaus eksponatais, tarp kurių buvo ir šio krašto tautinis kostiumas, pabuvota ir Danijoje). Ją pristatant Jurgita Jasevičienė, atsakinga už edukacinę veiklą, taip mokėjo sudominti ...
  • Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“

    2016-10-18Asta Vandytė: „Marijampoliečiai neabejotinai pirmauja“
    Rengiant visus tekstilės katalogus viena sudarytojų, lydėjusi leidinius visu keliu, buvo Asta Vandytė – tautodailininkė, tautinio kostiumo ekspertė, įmonės „Tautinio kostiumo studija“ Kaune vadovė, pati surinkusi, atgaivinusi daug tradicinės tekstilės pavyzdžių, išleidusi leidinių. Paprašėme išsakyti savo minčių apie sritį, į kurią yra giliai panirusi. „Kiek prisimenu, vaikystėje ir paauglystėje vartant namuose buvusį Mikalinos Glemžaitės tautinių kostiumų leidinį, vis pagalvodavau, kad norėčiau kada nors taip apsirengti… Buvo gražu žiūrėti į plačius, „kaip karalaitės“, sijonus, liemenes ir švarkelius. Vaikystės noras išsipildė vėliau, baigus studijas Šiaulių pedagoginiame institute, Kaune pradėjus lankyti folkloro ansamblį. Iškilo būtinybė pasisiūti kostiumą, pradėjau giliau domėtis – ir panirau… Kostiumuose man, ...
  • Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą

    2016-10-18Mažoji audimo artelė traukia ir jaunimą
    Vilkaviškio kultūros centre veikianti Mažoji audimo artelė šiemet minėjo pirmąjį apvalų jubiliejų. Prieš dešimtmetį, po netrumpo parengiamojo darbo (kultūros centrui pritarus projektui ir skyrus patalpas, reikėjo surasti ne tik stakles, bet ir audėjas – vienas, kad mokytų, kitas – kad norėtų išmokti šio nelengvo amato, tampančio ir kūryba) ji buvo iškilmingai atidaryta. Buvo garbių svečių, gražių palinkėjimų, nuostabos – panašių centrų ar sambūrių visoje Lietuvoje buvo vos vienas kitas, ne ką daugiau ir dabar… Idėja suburti bei mokyti moteris tradicinio audimo buvo užvaldžiusi ilgametę kultūros centro darbuotoją etnografę Nijolę Skinkienę, vadovaujančią ir folkloro ansambliui „Sūduviai“. Nežinia, kas labiausiai lėmė, bet visi ...
  • Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“

    2016-10-18Muziejininkė Danutė Katkuvienė: „Gyvenimas – kaip juostos ar audeklo raštas“
    „Ligi 1890 m. gyventojai pagal Šešupę labai mėgdavo baltai dėvėti… Lietuvės tiesiog didžiuodavosi ir stengdavosi kita kitą apkirsti išadytomis baltomis drobulėmis. Tai buvo lininė skara, išadytu viduriniu ruožu. Paskutines metų dešimtis visi tie apdarai labai nyko…“   Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė sako, kad jai labai gražūs šie Vydūno žodžiai, kuriais didysis Lietuvos mąstytojas, filosofas jau daugiau nei prieš šimtmetį reiškė ir pasigėrėjimą mūsų tautos sugebėjimu pasipuošti, ir nerimą dėl benykstančių konkrečių daiktų ir tradicijų… Juo labiau smagu, kad šiame muziejuje, kaip retame kitame, drobulių kolekcija itin gausi, jos pasižymi ir paties audimo įvairove, raštų sudėtingumu, nemažai itin puošnių. Iškėlus ...
  • Mokymasis visą gyvenimą – galimybė išlikti reikalingam

    2016-10-03
      „Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi“, – sako lietuvių patarlė. Juolab kad ir mokymosi visą gyvenimą galimybių vis daugiau: siūlomi įvairūs kursai, paskaitos internetu, universitetų ir profesinių mokyklų programos. Prieš dvejus metus patvirtintas ir naujas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, jame pirmą kartą numatytos iki penkių dienų trunkančios darbuotojų atostogos neformaliajam mokymuisi.   Kartą išmokti nepakanka Nors tyrimai rodo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo mažiau mokosi, o baigiantys karjerą asmenys dažnai praranda motyvaciją įgyti naujų žinių, Lietuvoje pamažu įsitvirtina suvokimas, kad amžius tobulėjimui – ne kliūtis. Švietimo ir mokslo ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento direktorius dr. Saulius Zybartas sako, kad norint išlikti reikalingam darbo rinkoje, neprarasti ...
  • „Kol matau gimtinės grožį, giedu ir dainuoju“…

    2016-09-26
    Vida MICKUVIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė, skaitovė: Tai paskutinės eilutės iš nuoširdaus paties K. Knoro sukurto eilėraščio apie gimtinę, jos grožį, apie save. Atviras, vyriškai lyriškas gimtųjų vietų ir savo gyvenimo apdainavimas, kuris vėliau sugulė į dainų knygą „Esu čia, gimtine“. Pirmasis susitikimas su Maestro K. Knoru įvyko, kaip ir daugeliui marijampoliečių, tuometiniame J. Bendoriaus muziejuje. Koks renginys ar vakaras tada buvo, jau nepamenu. Širdin įstrigo gražaus, aukšto, žilo, be galo inteligentiško vyriškio (jau vien rankos pabučiavimas man anuomet, apie 1994-uosius, reiškė nepaprastai daug) įspūdingas siluetas. O jau kai uždainavo! Ypatingas balsas, gražus baritonas, jausmų gelmė. Kolegė iš Pedagogikos mokyklos laikų Frida Lokomina ...
  • Geranoriškas, patarimų negailėjęs kolega

    2016-09-26
    Virginija JUNEVIČIENĖ – chorvedė, „Suvalkijos“ ir Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choro vadovė: Su K. Knoru, savo vyresniuoju kolega, bendrauti pradėjome, kai aš buvau visai dar „žalia“ chorvedė – tik ką baigusi studijas atvykau dirbti. Tai – nepaprastai geranoriškas žmogus, suteikęs man labai daug vertingų patarimų. Ne paslaptis, į jaunus specialistus daug kas žiūri kaip į būsimus konkurentus, galinčius vėliau užimti jų vietą ir neskuba dalintis savo patirtimi. Tačiau Maestro Knorui tai netiko. Sulaukiau nepaprastai daug vertingų, nuoširdžių patarimų kaip organizuoti chorą, kaip pasirinkti repertuarą; pasidalijo ir neįkainojamomis žiniomis apie vokalą. Be to, tai buvo labai taktiška, kitus suprantanti asmenybė, mokėjo gražiai ...
  • „Esu čia, gimtine“

    2016-09-26
    Česlova JAKŠTYTĖ – poetė, Marijampolės kraštotyros muziejaus darbuotoja, surengusi nemažai literatūros vakarų, skirtų ne tik savo, bet ir kitų iškilių meno žmonių kūrybai pristatyti: Muzikų, o vaizdžiau tariant – šios srities menininkų miške, Maestro Kazimieras Knoras buvo aukštas, tvirtas ir daugiašakis medis. Daug metų reikliai ir oriai muzikos meno paslapčių mokė jaunimą, reiškėsi kaip solistas, turintis pavydėtinai gražų balsą, buvo puikus chorvedys. Turėjo ir ryškų kompozitoriaus – melodisto talentą. Kadangi kūrė ne tik instrumentinę muziką, bet ir giesmes, balades, įvairaus žanro dainas, Maestro tekstų kūrybai ieškojo ir tarp vietos literatų – taip teko susipažinti ir mums. Iš šių dienų žvelgiant – ...
  • Imponavo įvairiapusiška K. Knoro veikla, humoro jausmas, inteligencija

    2016-09-26
    Aldona MURAUSKIENĖ – literatūros ir muzikos renginių organizatorė, P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotoja: Jo sukurtų dainų knyga „Esu čia, gimtine“ su autoriaus autografu bei kartu su kitais autoriais sudarytas populiarių dainų rinkinėlis „Dainuokim visi“ ir šiandien tebepuošia mūsų – Marijampolės P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Muzikos ir meno skaityklą, iš bibliotekoje organizuotų ir vestų renginių įrašų tebeskamba Jo galingu vargonininko balsu atliekamos dainos. Tik paties Maestro – dainininko, chorvedžio, pedagogo, kompozitoriaus K. Knoro jau seniai nebėra tarp mūsų. Labai trūksta to tikro, nesuvaidinto nuoširdumo, skalsios išminties, patarimų, paskatinimų, dosnių padėkos žodžių po eilinės mano surengtos muzikos valandėlės (jos būna skirtos pasaulio kompozitorių jubiliejams). Tais ...

 

Jau galite užsiprenumeruoti „Suvalkietį“ neišeidami iš namų.

Taip pat galite užsakyti skelbimą, sveikinimą ar užuojautą.