Visą mėnesį kvietė medinių pučiamųjų instrumentų festivalis „Medynės“. Tarptautinis. Aštuntasis. Marijampolėje. Mums koncertuose viskas buvo miela ir sklandu. O iš tikrųjų? Apie tai (ir ne tik) kalbėjome su festivalio organizatoriumi (ir dalyviu) Dariumi KLIŠIU.
– Iš šalies žvelgiant atrodė, kad viskas buvo sklandu ir paprasta…
– Kai 2015 metais pradėjome organizuoti „Medynes“, po kiekvieno festivalio sakydavau, kad „tai – lyg amžinai mirštantis, bet labai mylimas vaikas“. Paaiškinsiu: kaip organizatorius niekada nežinau, ar viskas pavyks, nepaisant to, kad kiekviena akimirka apgalvota ir konkrečiai suplanuota. Visada veikia atsitiktinumo faktorius. Sakykime: kažkas, ko tu nei numatysi, nei išvengsi, būtinai įvyks. Mūsų festivalis kasmetis, tačiau planuodamas koncertus niekada nežinai, ar gausi finansavimą; jei jau žinai, kad jis skirtas, nežinai, ar visi atlikėjai, su kuriais buvo sutarta, atvyks – ar nesusirgs, ar neatsitiks kokia asmeninė nelaimė… O kur dar force majore, kuri mus ištiko – pandemija, Ukrainos karas su visomis pasekmėmis?
Planuodamas festivalį tiesiog labai daug ko nežinai, o planuoti privalai: sudarinėti sutartis, skaičiuoti biudžetą, tartis su kelionių agentūromis… Ir jauti visu savo kūnu, kad vienas atsitiktinumas, o gal lemtingas Dievo spragtelėjimas pirštu, gali viską pasukti į kitą pusę. Kaip susitvarkysi su tuo iššūkiu? Tai beprotiška įtampa, bet sykiu ir didžiulis malonumas. Laikui bėgant išmoksti gyvenimiškos improvizacijos, atsakomybės prieš kitus, išmoksti diplomatijos, valdyti emocijas.
Visko. Ir dar – neįkainojama patirtis – tavimi pasitiki ir kaip festivalio organizatoriumi, ir kaip muzikantu, tad išeiti iš komplikuotos padėties, pavyzdžiui, solistei susirgus, reikia tik skambučio ir paprasto klausimo – „ar galėtumei?“ Muzikantų, atlikėjų sutikimas visada susijęs su pasitikėjimu – jie žino, kur važiuoja koncertuoti. O man svarbu, kad galiu pasitikėti savo artimiausiais pagalbininkais.
Šių metų festivalyje iš esmės niekas nepakito, tik tapo dar sudėtingiau. Nenorime kartotis, norime aukšto lygio ir kartelę keliame vis aukščiau, o kuo ji aukščiau – tuo daugiau atsakomybės. Kiekvieno festivalio organizavimas – tai ir planavimas, ir improvizacija.
– Koks aštuntasis festivalis buvo pačiam – ne tik kaip organizatoriui, bet ir kaip muzikos žinovui?
– Į „Medynes“ žiūriu kaip į gero restorano meniu. Jeigu jį atsivertęs rasčiau kaskart tuos pačius patiekalus, mano kojos ten daugiau nebūtų – tiesiog neįdomu. Man patinka kaita, netikėtumas, improvizacija, galimybė pačiam nustebti ir nustebinti kitus.
Džiaugiuosi, kad tarp mūsų klausytojų tokių taip pat yra: jie eina į visus koncertus (juos atpažįstu, tarsi buriasi tokia „medynininkų“ bendruomenė), nežinodami – ko tikėtis, kas bus? Geras jausmas, atsiranda motyvacija stengtis dėl tokių žmonių.
Šių metų festivalyje įtampos tikrai netrūko. Vieną vakarą sulaukiu skambučio iš atlikėjo Chriso Ortono (atskrido iš Barselonos): ar kas nors jį vis dėlto pasitiks Vilniaus oro uoste? Vienuolikta valanda vakaro, atlikėjas oro uoste – o aš tvirtai įsitikinęs, kad jis pasirodys tik kitą dieną… Teko skubiai užsakyti viešbutį Vilniuje ir atsiprašyti (nors Chrisas, turėdamas didelę atlikėjo/keliautojo patirtį dėl to problemų nedarė). Kitą dieną jis jau buvo Marijampolėje ir grojo koncerte, po jo, vakarodami, linksmai juokėmės iš kvailo nesusipratimo. Ukrainietės Boženos Korčynskos kelionė taip pat nestokojo nuotykių. Turėjau paimti iš Vilniaus oro uosto du atlikėjus, kurių lėktuvai vienu metu, tačiau iš skirtingų šalių, nusileidžia. Džiaugiausi, jog parvežęs juos į Marijampolę dar turėsiu bent pusę laisvos dienos. Deja, Boženos lėktuvas vėlavo, persėsti į kitą ji jau nesuspėjo. Žinoma, panika – kad pasiektų Vilnių, atlikėjai teko keisti dar kelis lėktuvus…
Programa išsiskyrė ne tik užsienio atlikėjais – jų atliekamos programos buvo išskirtinai įdomios. Britas Chrisas Ortonas su išilginėmis baroko fleitomis grojo šiuolaikinę muziką, škotas Callumas Armstrongas, grodamas senoviniais aulais bei dūdmaišiais ne tik atliko tradicinę muziką, bet ir pritaikė šiandienos muzikinius elementus. Aulai – pirmą kartą Lietuvoje girdimi instrumentai – paskatino iš Vilniaus atvykti jaunųjų LMTA studentų plejadą. Portugalų grupė „Urze de lume“, kurių pasirodymas buvo planuotas prieš trejus metus, pristatė senuosius iberų instrumentus, jų atliekamos melodijos remiasi senovinėmis dermėmis, tačiau tai yra pačių atlikėjų originalios kompozicijos. Jų atliekama muzika iš esmės folkloras, tačiau jie sugeba jo tradicijas kilstelėti į kitą, šiuolaikinį lygį, priartinti prie šiandienos klausytojo sąmonės, pasaulėjautos… Kiekvienas koncertas buvo netikėtai tradiciškai šiuolaikiškas.
– Kai galvojate apie klausytoją – ko tikitės? Po karantino kai kas bevelija sėdėti namuose, ir ne laiko stokoje ar piniguose esmė. Gal ekranai atitraukė nuo gyvo garso, veiksmo?
– Kažkada viena Lietuvos kultūros tarybos darbuotoja pajuokavo: „Lietuva tapo krepšinio ir festivalių kraštu“. Taip, festivalių tiesiog ūžia, tačiau: o kokia jų kokybė? Man šis klausimas visada rūpi – manau, kad ir kitiems.
Apie pustuštes ir sausakimšas žiūrovų sales kalbėti būtų galima labai daug, kartais tiesiog norisi pasakyti: gyvename įdomiais laikais. Popsininkai, lipsinkininkai (angl. Lip-sync – kai dainininkas judina lūpas sinchroniškai su iš anksto įrašytu garso takeliu) ir komercinių „teatrų“ atstovai plėšia nežmoniškus pinigus, salės dažniausiai sutraukia mases žiūrovų. Žmonėms reikia tokių pramogų, tai yra normalu. Tačiau kai iš kailio neriesi, norėdamas atvežti į Marijampolę pasaulinio lygio ansamblį, dėl kurio „plėšosi“ geriausios Vakarų Europos salės (pavyzdžiui, lietuvių mecosopraną Norą Petročenko ar beveik visose garsiausiose pasaulio scenose grojusią džiazo grupę „Atom String Quartet“) susiduri su tuo, kad dažnas nesupranta, kodėl reikia mokėti bent simbolinius 5 eurus už bilietą?
Vadinasi, klausytojų sąmonėje jau suformuotas suvokimas, kad už pramogines-komercines programas reikia mokėti pinigus, tačiau už kokybiškus džiazo, klasikos, eksperimentinius koncertus ir pan. – jau nelabai. Panašiems festivaliams reikia rėmimo, nes kitaip neatsirastų tokių išprotėjusių žmonių, kurie imasi šiuos dalykus daryti, aukodami savo sveikatą, asmeninį gyvenimą ir pan., tačiau, mano galva, atėjusieji paklausyti koncerto, taip pat yra verti pagarbos – simbolinis mokestis suteikia galimybę atsirinkti, suvokti, kur eini ir ko klausai. Tai abipusė pagarba – ir atlikėjui, kuris, patikėkite, mato publiką ir jos reakcijas, ir žiūrovui, kuris nenorėtų būti trikdomas atsitiktinai į salę patekusių žmonių.
Mes, mūsų festivalis, labai griežtai laikomės nuostatos, tam tikra prasme edukacinės: nesvarbu, kad renginys remiamas, jis turi būti su minimaliai įperkamais publikai bilietais. Galvojame apie visų koncertų abonementą, kuris iš esmės turėtų tik simbolinį mokestį, skirtas tikrai norintiems apsilankyti mūsų koncertuose.
Nerimo, kad į mūsų koncertus publika nesusirinks, jau nebėra. Kaip minėjau, per tuos metus festivalis subūrė klausytojų branduolį, yra žmonių, kurie lankosi vos ne visuose koncertuose ir labai tuo džiaugiasi, mums šie klausytojai ypač brangūs. Dar viena tendencija – į koncertus atvyksta klausytojų iš didmiesčių: iš smalsumo, dėl festivalio unikalumo.
Kiekviename koncerte klausytojų yra tiek, kiek reikia, mūsų festivalio tikslas – ne pritraukti šimtus, tūkstančius… Tai festivalis, turintis savo specifiką, jo tikslas – kameriškumas, aukščiausio lygio profesionalumas, autentiškumas. Mes jį matome ne tik Marijampolės, Lietuvos, bet ir europiniame, pasauliniame kontekste, tai tarptautinis festivalis, kuriam analogų kol kas Vakarų kultūros kontekstuose nėra. Ir dar: tai Marijampolės miesto festivalis, pirmiausia jis skirtas mums – marijampoliečiams.
– Ir – tradiciškai – apie kitus metus ir darbus. Dar vieną kitą sakinuką – apie projektą su Audriumi Pliopliu…
– Atsakysiu trumpai: noriu pailsėti! Tikrai. 2022-ieji metai buvo nepaprastai intensyvūs, neturėjau nė vienos laisvos dienos – taip jau išpuolė. Dabar tiesiog noriu ramiai sulaukti šv. Kalėdų, pabūti su artimaisiais, susikaupti kitiems metams. Kitų metų festivalio programa jau sudaryta, kaip ją pavyks įgyvendinti – vėl priklausys nuo tam tikrų faktorių, ne tik nuo finansavimo…
…Kai susipažinau su JAV gyvenančiu menininku Audriumi Pliopliu (teko groti parodos „Sibiro sielos“ atidaryme), jo fotokoliažai su tremtinių nuotraukomis, laiškais man paliko nepaprastai gilų įspūdį. Tad pasiūliau Audriui sukurti bendrą audiovizualinį projektą „Sibiro sielos“, kurio idėja remtųsi jo fotografijų kompozicijomis. Jis sutiko ir taip gimė bendras darbas. 2021 metų pabaigoje susisiekiau su Pietų Afrikos Keiptauno universiteto festivalio „Bowed Electrons“ organizatoriais ir pasiūliau elektroakustinį projektą. Bendra audiovizualinė kompozicija buvo atlikta/parodyta festivalyje „Bowed Electrons 2022“ rugsėjo mėnesį.
– Visų „medynininkų“ vardu – sėkmės.
Nijolė LINIONIENĖ
