Valentino dienos proga kalbėjomės su Jolanta (40 m.) ir Rimu (52 m.) Pileckiais. Daugeliui marijampoliečių ši drauginga šeima tikrai pažįstama. Ir nors jie jau pusantrų metų gyvena Ispanijai priklausančioje Maljorkos saloje, bet su Lietuva ir čia gyvenančiais draugais ryšių net negalvoja nutraukti. Sakysit, kodėl artėjant Valentino dienai pasirinkau šią šeimą? Buvo priežastis.

Rimas prieš 16 metų tapo našliu ir liko su trimis vaikais. Po dvejų metų jis vedė Jolantą, kuriai tuomet buvo 25-eri. „Nieko sau merginos pasirinkimas“ – sakysit. O Jolanta šypsosi: „Linkiu visiems nebijoti jausmų, nebijoti patekti į sudėtingas situacijas, visur eiti su meile, atsidavimu – tada atsiranda beatodairiška meilė. Juk mes ir atėjom į šį pasaulį mylėti. Beatodairiškai“.

„Esam truputį avantiūristai“

Ispanijoje Pileckiai atsirado spontaniškai – per keletą savaičių susikrovė daiktus ir atskrido į Maljorką – salą Viduržemio jūroje. Gyventi, ne atostogauti atskrido. Kadangi buvo pandemijos metas, didelio skirtumo Jolanta su Rimu beveik nepajuto, dirbo nuotoliu. Pradėjo mokytis ispanų kalbą (nors Maljorkoje kalbama katalaniškai), daug maudėsi jūroje, keliavo ir, žinoma, dirbo savo darbus. Kadangi du vyresnieji Rimo vaikai (iš pirmosios santuokos) buvo jau pilnamečiai ir gyveno atskirai, į Ispaniją atskrido tik jauniausioji Rimo dukra Austėja (ji nuotoliu mokėsi paskutinėje gimnazijos klasėje) ir du dar nedideli Jolantos su Rimu vaikai – Julija ir Konradas.

– Mudu su Jolanta esame truputį avantiūristai. Susikūrėme sau tokį gyvenimą, kad galėjome susikrauti daiktus ir išvykti į Maljorką, – sako Rimas. – Abu ieškojome, kaip gyventi laisviau, neprisirišus prie darbo, vietos, namų, prie materijos. Bet kartais pasvarstome – gal visai smagu būtų gyventi dviejose šalyse – žiemą Ispanijoje, vasarą Lietuvoje.

Apie pažintį

– Seminare susipažinome, – sako sutuoktiniai.

Rimas tuomet jau pusantrų metų buvo našlys ir vienas augino tris vaikus. Praėjus kuriam laikui po seminaro, Rimas, būdamas Vilniuje, pakvietė Jolantą kavos. Paskui pakvietė į Operos ir baleto teatrą, į „Miegančiąją gražuolę“.

– Rimas labai greitai pasipiršo, po mėnesio draugystės. Jis pasakė, kad, jei vyras gerbia moterį, jis ją veda. Nežaidžia – „pažiūrėsiu, pabandysiu“. Yra pagarba, jausmas, ir jis ją veda. Jis savo vaikams pasakė, kad tai jo pasirinkimas.

Gegužę bus 14 metų, kai jiedu – šeima.

Apie mamos reakciją

Kai Jolantos mama sužinojo apie dukros meilę trijų vaikų tėčiui, labai verkė. Sako, kam tau, jaunai, trys vaikai? Dar vienas šokas – kad dukra išvažiuos iš Vilniaus. Dievas žino, kur ta Marijampolė, manė, visai dukros nematys.

– Pasikūkčiodama verkė, gailėdama manęs, – prisimena Jolanta. – Sako, tau bus sunku. Bet paskui ji suprato, kad kitaip jau nebus. Tada pažadėjo: „Kuo galėsiu, tuo tau padėsiu“. Ir to užteko. Ji labai pamilo Rimą. Kartais atrodo, kad jį myli labiau nei mane, – juokiasi Jolanta. – Visada pagelbėdavo mums, o kalėdinių dovanėlių pirkdavo visiems penkiems anūkams. Ji ir dabar pasimato su vyriausiais Rimo vaikais, kurie gyvena Vilniuje, sūnų pakviečia pavalgyti – studentai gi visada alkani.

Apie iššūkių metus

Visi vaikai užaugo puikūs. Man pačiai tai buvo asmenybės augimo, susivokimo metai, sustiprėjau kaip žmogus. Juk atėjau į šią šeimą jauna, nebuvau išsigryninusi vertybių, neturėjau nuomonės. Rimas mane taip pat „augino“: vis klausdavo, o kaip aš galvoju, kokia mano nuomonė – manęs niekas anksčiau to nebuvo klausęs. Vis tik dabar, iš atstumo, labai džiaugiuosi tais metais. Jie buvo pilni visko – kartu dirbome, net į komandiruotes kartu važiuodavome. Kitos šeimos išgyvena 20 metų, bet tiek neišbūna kartu, kiek kartu – nuo ryto iri vakaro – būname mes.

– Atėjusi į Rimo namus jaučiau begalinį vaikų skausmą ir neužgijusias mamos netekties žaizdas, – prisimena Jolanta. – Dariau, ką maniau esant geriausia. Gal ne visada pavykdavo. Tada man pačiai buvo 25-eri. Rimas elgėsi labai išmintingai – jis visada buvo vaikų pusėje. Dabar suvokiu, kad jis puikiai suprato: o tai kas bus vaikų pusėje, jei ne jisai? Ar sunku buvo? Nežinau. Tiesiog gyvenau. Ir po kurio laiko nustojau save kaltinti, kad gal galėjau geriau. Tuomet dariau tai, kas man atrodė geriausia.

Kaip ir visiems, taip ir Jolantai su Rimu teko pereiti visas meilės stadijas – susižavėjimo, įsimylėjimo, kojinių ne vietoje, tylos periodų, kai svarstai, ar geras čia tas tavo pasirinkimas buvo. Visose meilės istorijose tai būna. Būna, kad atėjus abejonėms, žmonės skiriasi. Bet reikia žinoti, kad yra daug etapų, kol prieini prie meilės esmės.

Apie pavydą

– Pavydas atsiranda tada, kai trūksta meilės, – įsitikinę pašnekovai.

– Man moterys guodžiasi – kur benueičiau, vyras manęs pavydi, – pasakoja Jolanta. – Tai, sakau, gal tu vyrui per mažai dėmesio skiri? Skirk jam daugiau dėmesio ir nustos pavydėti. Mudu neturim nuosavybės jausmo vienas kitam. Mes jaučiam vienas kitą per atstumą. Kai ateina brandesnė meilė, džiaugiesi, kad tas žmogus yra, kad jis laimingas. Tu džiaugiesi, kai jis sako: „Mums pavyks, mes galime“. Rimas man yra prasitaręs, kad „jei manęs ir neliktų, aš dėl tavęs būčiau ramus – išgyventum, ir vaikus užaugintum, ir užsidirbtum“. Ateina tokia ramybė, kai turime kuo praturtinti vienas kitą!

O kalbantis su Rimu jis ne kartą akcentavo, kad Jolanta jam yra ne tik žmona, bet ir geriausia draugė.

Apie laimę

– Kartais girdžiu moterų „pageidavimų koncertą vyrams“: padaryk mane laimingą. Ne vyras padarys jus laimingą, tik jūs pati! Pati turite keliauti saviugdos keliu, suvokti, kas jums yra meilė, kaip ją suprantate. Mes dažnai laukiame ženklų ar veiksmų iš kitų. Bet turime ir pačios daug ką daryti. Manęs vienas vyras kartą paklausė, kas yra graži moteris. Mano pradėtą kalbą apie išorinį grožį greitai nutraukė: „Ne, jūs neteisi. Graži yra ta, kuri laiminga“. Taigi, net jei veidrodis sakytų, kad esi „nelabai“ – ir nosis nemaža, ir dantys nelygūs ar pan., neklausykite to veidrodžio, jis tikrai klysta, jei esate laiminga.

Apie dovanas

– Ta dovana – bendra: atėjome į vienas kito gyvenimą ir tai daug ką pakeitė. Tai – svarbiausia gyvenimo dovana, – sako Rimas.

– Man didžiausias dovana – kad Rimas sugebėjo mane transformuoti į brandžią, išmintingą moterį. Ne kiekvienas vyras padeda moteriai augti, kiti net sumenkina. Taip, Rimas dovanoja gėles. Nors dažnai ir aš pati jų nusiperku – pasidovanoju sau. Perka jis man ne bet ką. Labai apgalvoja, kas mane nudžiugintų. Štai buvo Airijoje ir parvežė mažą širdutę iš malachito – ji visada mano lagamine, su manimi kelionėje. Ne brangios dovanos svarbiausia, o apgalvotas dėmesys. Dovanas priimu visokiais formatais: leisti partneriui pasirinkti, neužmesti jam „grandinių“ – tai irgi dovana. Dovana ir tai, kad jis gamina maistą, kai aš tingiu. Kai atneša kavą ryte į lovą. Kai po vestuvių pradėjo tai daryti, galvojau, kokia nesąmonė – pritrupa sausainiukų, gali kava aplieti patalynę. Dabar jau išmokau mėgautis tuo.

Apie svajones

– Mūsų namai Lietuvoje visada buvo pilni žmonių. Svajojame, kad ir Maljorkoje mūsų namai būtų gyvi, atviri draugams ir vaikams, kurie dabar Lietuvoje. Norime dalintis savo duona, namais, patirtimis, parodyti žmonėms Maljorką. Dabar, beje, čia pražydo migdolai – žiema, o ant šakų vien balti žiedai. Pavasario dvelksmas.

Tebūna šis dvelksmas ne tik gamtoje. Tebūna jis ir visų jūsų, mieli skaitytojai, širdyse. Ir ne tik švento Valentino dieną.

Daiva KLIMAVIČIENĖ