Po to, kai „Suvalkietyje“ buvo išspausdinta žinutė apie Marijampolėje, Kvietiškyje, esantį vandens bokštą, svajojantį tapti turistų traukos centru, sulaukėme mūsų skaitytojos Vidos Slankauskienės telefono skambučio: jos dėdė Vincentas Martinavičius (g. 1933 m.) buvo vienas iš statybininkų, stačiusių šį bokštą. Moteris perskaitė jam laikraščio straipsnį, o Vincentas pasidalijo prisiminimais apie 1950-uosius, kuomet bokštas pradėtas statyti.

Dukterėčiai rekomendavus, p. Vincentą telefonu pakalbinome ir mes.

Vincentas Martinavičius šiais metais švęs 90-ąjį gimtadienį. Gyvena jis dabar Aukštadvaryje, Trakų r., bet gimęs, kaip pats sakė, Kvietiškio dvare, ten ir augęs. Iki pat 1987-ųjų gyvenęs Marijampolėje. Paklaustas, kada ir kaip jis „pridėjo rankas“ statant Kvietiškio vandens bokštą, Vincentas papasakoja ne tik jo, bet ir gretimais esančio didžiulio pastato – technikumo (dabar čia – Marijampolės kolegija) pastatymo istoriją.
– Vaikeli, tas bokštas statytas apie 1950 m.

Tada, dar labai jaunas, pradėjau dirbti statybose – mokiausi pas meistrą Cikanavičių. Tada pradėjome bokštą statyti, bet mes pastatėme tik pirmą aukštą, paskui mus nusiuntė statyti technikumą, tai bokštą baigė statyti kita brigada. Bet matėme, kaip jis kilo. O aš tuo metu su kitais statybininkais liejau technikumo pamatus, vėliau buvo mūro darbai, ir galiausiai tinkavau. Aš tiek nepridirbau, kaip Cikanavičius, – sako p. Vincentas, grįžtant prie bokšto temos, – nes dar tik mokiausi plytas dėlioti taip, kaip tai darė patyręs meistras.

Pasak paš­nekovo, bokštą statė kokius metus, o gal tik vieną sezoną (žiemomis tuomet nedirbdavo).
Paklaustas, ar į kelių dešimčių metrų aukščio bokštą plytas užkelti padėdavo kranas, Vincentas tik juokiasi:
– Jokių kranų tada nebuvo. Pastolius ant pastolių statydavome. Plytas į viršų susinešdavome ant kupros. O kas čia tokio!

Bet šitiek plytų – ant nugaros?

– Ne tik bokštą, visą technikumą pastatėme be jokio krano. Žmonės ant sprando plytas sunešdavo: būdavo tokios specia­lios lentukės, užsidėdavo vyrai jas ant pečių, prikraudavo kokias 20 ar 30 plytų ir – pirmyn.

20-30 plytų?!

– Raudonos plytos buvo plonesnės ir ne tokios sunkios, kaip baltos silikatinės (šitos apie penkis kilogramus viena svėrė). Tai drūtesnis vyras su daugiau plytų, ne toks drūtas – mažiau jų užsidėję ant sprando į viršų užnešdavo, – paprastai, tarsi apie glėbį malkų, kalba Vincentas.

Paklaustas, kokie dar Marijampolės statiniai yra jo rankomis statyti, vyras prisimena kino teatrą (dabar – „Spindulys“, tuomet vadinosi „Pergalė“) – jame teko įrenginėti vidų, kloti medines grindis, stogą ruberoidu dengti.

– Dar putliųjų verpalų fabriką teko statyti, Sasnavos vidurinę mokyklą, – vardija Vincentas. Prisimena – nuo 1970-ųjų iki 1980-ųjų dirbo ir brigadininku, ir darbų vykdytoju, dar ir specialius mokslus tuometiniame Vilniaus statybos technikume teko baigti. Visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo.

Turbūt įdomu, kuo Vincentas užsiima dabar, kai jau visi gyvenimo pastatai tvirtai stovi?

– Šaškėmis su visu pasauliu žaidžiu, – nustebina pašnekovas. – Internetu, žinoma. Žaidimas nemokamas, tai kiekvieną vakarą su dviem trim žaidėjais pažaidžiu, – pasakoja. – Vienu metu žaidžia apie 20 tūkstančių žaidėjų iš viso pasaulio.

Ir kaip sekasi mūsų pašnekovui?

– Įvairiai, – sako Vincentas.
Bet ne tai svarbiausia – svarbiausia, kad jam tai didelis malonumas!

Paklaustas, ar galėsime jį nufotografuoti, Vincentas sutinka:

– Fotografuokit. Kiba iškada?

Pasidomėjome, kodėl katinas, vardu Vabalas (dėl to, kad visas juodas), iš trobos staigiai dingsta svečius pamatęs, fotografuotis nenori, Vincentas numoja ranka:

– Tai kad jis nefotogeniškas. Nepripažįsta svetimų, net kai dukros atvažiuoja – įlenda į rūsį ir pasikavoja, – sako malonusis pašnekovas.

Ai, vos nepamiršau: Vincento rankos ne tik statybos darbams tinkamos – jis iš medžio gamina taburetes, krėslus, inkilus, lesyklėles, sako, pusė rūsio viso to gėrio, ir viskas padaryta prasidėjus „tai ligai“ – koronai. Tuo metu, kaip žinome, tik namie galėjai sėdėti ir rankdarbiais užsiiminėti, kad, statybininkų kalba kalbant, stogas nenučiuožtų.

Daiva KLIMAVIČIENĖ