Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Mūsų teatras išlieka klasikinis...“

Milda Mažėtytė (dešinėje) džiaugiasi ir tuo, kad teatru, jo įdomia architektūra domisi vis daugiau miesto svečių. Į kairę: Deimantas Populaigis, Alma Vosylienė ir Rita Gvazdaitienė.Jei tiksliau – veikla ir įvairūs darbai čia nė nebuvo nutrūkę. Kaip sakė Marijampolės dramos teatro direktorius Romualdas Kučiauskas, ne tik jau kuris laikas čia vykstantys gastroliuojančių kolektyvų spektak­liai ar koncertai tai liudija. Žiūrovai nemato to, kas buvo daryta ir kokio rezultato pasiekta per vasarą: mat atnaujinta, patobulinta mažoji scena, taip pat grimo kambariai šalia pagrindinės scenos, kitos patalpos: jos suremontuotos, dabar čia nauji baldai. Visa tai atlikta paties teatro lėšomis ir kolektyvo pastangomis. Naująjį sezoną pradeda ir pakitusi kūrybinė komanda: su suaugusiųjų grupe bei lėlėmis dirbs režisierė Milda Mažėtytė, su jaunimo grupe – Alma Vosylienė (ją žinome ir kaip lėlininkę), scenografas – Deimantas Populaigis. Visų pavardes, o ir pačius žmones, besidomintieji kultūros vyksmu jau žino, tačiau dabar tvirtesnis, tikslesnis jėgų balansas.
Visi šie žmonės žino bendro darbo skonį. Gruodį su jaunimu pastatytas spektaklis „Sniego karalienė“ buvo parodytas 17 kartų, Meno mokyklos moksleivių miuziklas – Laimio Vilkončiaus „Paukštė“, režisuota M. Mažėtytės ir rodyta teatro scenoje, turėjo didžiulį pasisekimą. Beje, ketinama jį vėl parodyti, nes gerasis gandas pasklido, atsirado daug norinčių jį pamatyti… Bet sudėtinga suderinti įvairius dalykus. „Miesto dienų“ metu senamiesčio balkonuose jaunimas atgaivino „Romeo ir Džiuljetos“ fragmentus… Milda džiaugiasi mažosios salės atnaujinimu, o ypač tuo, kad scena tapo funkcionalesnė, dabar ir čia yra užkulisiai. Abi režisierės turi įdomių planų: laukia didelė premjera „Kačių kiemelio istorijos“, kur vaidins ir lėlės, ir aktoriai. Spektaklyje atgis simboliais tapę katinai ir pasakos miesto istoriją… Seniausiai pastatyta pasaka „Utėlių skūrų skrandutė“ bus rodoma kultūros pasą turintiems pradinukams. Šis pasas – naujoji Kultūros ministerijos iniciatyva skirti lėšų moksleiviams, kad galėtų nemokamai lankytis spektakliuose ar kituose kultūros renginiuose. Objektai ar programos atrenkami.
Direktorius Romualdas Kučiauskas.Teatro žmonės kurdami šį (ir ne vien) spektaklį bendrauja su Kraštotyros muziejumi, pradėtas regzti projektas ir su memorialiniu Prezidento Kazio Griniaus muziejumi… Švęsdamas jubiliejų Kauno lėlių teatras grįžo prie ištakų: čia pirmais metais dirbę veteranai susipažino su dabartiniu lėlių teatru, buvo parodytas spektaklis didžiojoje salėje, pareikštas pageidavimas ir toliau bendradarbiauti… Pašnekovai sakė, kad džiugina ir tas faktas, jog vis labiau domimasi ir pačiu teatro pastatu, kuris iš tiesų yra įdomus – mes patys dažnai į tai nekreipiame dėmesio, o atvykę žmonės (kai kada ir marijampoliečiai, ypač jauni) nustemba, kad esama tokio stiliaus pastato. „O kai dar papasakoji istoriją, pavedžioji po patalpas – būna visai sužavėti. Gaila, kad to, ką turime, dar vis nemokame tinkamai reprezentuoti…“
Alma Vosylienė, dirbanti su jaunimu, sako visada pabrėžianti, kad marijampoliečiai turi išskirtines sąlygas. „Tikrai nė viena jaunimo teatro studija kasdien nerepetuoja tikrame teatre, o tikroje scenoje turi galimybę vaidinti ne tik per išskirtinius spektaklius, gali nemokamai pamatyti gastroliuojančius kolektyvus. Be to – tris dienas savaitėje po tris valandas gali užsiiminėti nemokamai (ar daug šiais laikais rasi tokių būrelių?). Todėl labai džiaugiuosi, kad prasidedant naujam sezonui norinčių patekti pas mus buvo nemažai, rengėme atranką. Mano filosofija tokia: kiek trupėje yra žmonių, tiek spektaklyje turi būti vaidmenų (su dubleriais) – visi turi būti užimti, nes tai svarbiausia. Dabar sutelksime jėgas kalėdiniam spektakliui – tai bus „Bitė Maja“.
Dailininkas ir scenografas Deimantas Populaigis, sukūręs ypatingą scenografiją „Sniego karalienei“, galės išskleisti fantaziją ir šiame. Jis, kaip, beje, ir visi pašnekovai yra už tai, kad atėjęs į spektaklį žiūrovas pajustų iš scenos sklindant grožį. „Teatrai nuėjo į komercinę pusę, scenografijos atsisakoma. Gali būti ir toks, minimalistinis sprendimas, bet aš linkęs, kad būtų gražu (nebijokime šio žodžio)“. Abi režisierės tam pritaria: „Mūsų teatras klasikinis, žmogus čia turėtų pailsėti nuo kasdienybės, ir scenografija labai svarbu, vien puiki kompozicija scenoje sukelia pasigėrėjimą. Menas, esame įsitikinę, turėtų sukelti gražesnio gyvenimo, būsenos ilgesį. Esame matę daug visokių teatrų ne vien Lietuvoje – ieškoma naujovių, bet labiausiai nesinori vulgarumo…“
Deimantas ypatingą meilę lėlių teatrui perėmė iš savo mokytojo, legendinio Vitalijaus Mazūro. Jis įsitikinęs, kad šis teatras gali turėti stebuklingos įtakos vaikui suvokiant pasaulį, ugdant gėrio, grožio pojūtį.
Po vasaros naujumu šviečia grimo kambariai, kitos patalpos.   „Dažnai eidamas stebiu žmones ir neatsidžiaugiu Marijampole – tiesiog visur vien parkai: vienas baigiasi, kitas prasideda… Ir visur mamos su vežimėliais ar bėgiojančiais vaikais. Galvoju: gal Marijampolė galėtų skambėti kaip jaunų šeimų miestas? Eina tos jaunos šeimos per parkus, užsuka į teatrą – o čia lėlių spektaklis… Galima vaikus supažindinti su teatro paslaptimis, parodyti lėlės ir aktoriaus santykį.“ Dailininkas džiaugiasi, kad dabar jau yra techninės galimybės įvairiems efektams kurti, spektaklį galima įamžinti ne tik afiša, bet ir atviruku (toks sukurtas „Sniego karalienei“) ar kažkuo kitu…
…O kol sulauksime savų premjerų ar atnaujintų spektaklių kartojimo, neužmirškite pasidomėti gastroliuojančiais kolektyvais. Kaip sakė šiuos reikalus tvarkanti Rita Gvazdaitienė, atsirado naujų, pas mus dar nebuvusių, kolektyvų, norinčių pasirodyti Marijampolėje, ne tik didžiuosiuose miestuose ar užsienyje ėmė rodytis ir kai kurie garsieji teatrai. Vis dėlto ne visi spektakliai „įtelpa“ į mūsų teatro sceną, ne visų bilietus galima įsigyti kasoje – jie platinami tik centralizuotai, ir nuo teatro noro ar nenoro tai nepriklauso…
Nijolė LINIONIENĖ
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.