Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Antanas Baltūsis-Žvejys: nuo atsargos karininko iki Tauro apygardos partizanų vado

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Rytų frontas priartėjo prie Lietuvos. Iki 1944 m. pabaigos sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Prasidėjo represijos prieš šalies gyventojus, prievartinis šaukimas į sovietų karo tarnybą. Norėdami to išvengti gyventojai pasitraukė į miškus, organizavo būrius ir pradėjo kovą su okupantais ir vietiniais jų rėmėjais.

 

A. Baltūsis-Žvejys – kunigų seminarijos auklėtinis.

A. Baltūsis-Žvejys – kunigų seminarijos auklėtinis.

Tauro partizanų apygarda – viena pirmųjų Lietuvoje
1944–1953 m. šalis buvo padalinta į 3 partizaniškas sritis (Pietų Lietuvos arba Nemuno, Vakarų Lietuvos arba Jūros, Rytų Lietuvos arba Kalnų, Karaliaus Mindaugo) ir 10 apygardų. Visa Lietuvos teritorija, išskyrus pajūrį, buvo suskirstyta į partizaniškas apygardas, kurias sudarė rinktinės.
Viena pirmųjų 1945 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvoje Marijampolės apskrities Skardupių kaime susikūrė Tauro partizanų apygarda. Pirmuoju vadu tapo Leonas Taunys-Kovas, vadovavęs apygardai iki tų pačių metų spalio 22 d.
Įvairiu metu Tauro apygardoje buvo 10 rinktinių. Pagrindinės iš jų – Vytauto, Geležinio Vilko, Žalgirio. Apygardos partizanai veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio, Kauno, Lazdijų, Alytaus, taip pat Seinų apskrityse. Leido savo laikraščius, viena pirmųjų apygarda turėjo kariškas uniformas, partizanų statutą, himną, priesaiką, teismą. 1947 ir 1948 m. Kazlų Rūdos miškuose organizavo partizanų mokymo kursus. Per Tauro apygardą Lietuvos partizanai susisiekdavo su Vakarais.
Kovodami prieš okupantus Lietuvoje žuvo apie 30 tūkst. partizanų, Tauro apygardoje – 7000. Tragiški likimai ištiko ir apygardai vadovavusius Zigmą Drungą-Šerną, Mykolą Joną, Antaną Baltūsį-Žvejį, Joną Aleščiką-Rymantą, Aleksandrą Grybiną-Faustą, Viktorą Vitkauską-Karijotą, Juozą Jankauską-Demoną. Vieni žuvo mūšiuose, kiti nenorėdami pasiduoti priešui pasirinko mirtį…
Deja, pasipriešinimo okupantams kovoms vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad žadėtos pagalbos iš Vakarų nebus, o priešas gerokai stipresnis. 1953 m. sutriuškinus partizanų vadovybę, faktiškai baigėsi ir partizaninis judėjimas, nors atskiri kovotojai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio.

Kunigo sutaną iškeitė į kario mundurą…
Viena iškiliausių Lietuvos partizanų kovos sąjūdžio asmenybių, vienas ryškiausių ginkluoto pasipriešinimo vadų (po visų partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto ir jo pavaduotojo Adolfo Ramanausko-Vanago) buvo Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, apygardai vadovavęs bene ilgiausiai – beveik dvejus metus. Jis buvo ambicingas ir nepaprastai darbštus, gabus karo ir tiksliesiems mokslams, ryžtingas ir sumanus organizatorius.
Antanas Baltūsis gimė 1915 m. Gulbiniškių kaime, Pilviškių valsč., Vilkaviškio apskr., pasiturinčių ūkininkų Onos ir Antano Baltūsių šeimoje. Baigęs gimnaziją gabus jaunuolis įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją, tačiau nepajutęs pašaukimo pradėjo mokytojo darbą, kuris jam patiko, o ir mokiniai jį mėgo. Vėliau A. Baltūsis įstojo į karo mokyklą ir ją baigė 1940 m., sovietams jau okupavus Lietuvą. Karo metais trumpai dirbo Pilviškių valsčiaus policijos nuovados viršininku, paskui vėl mokytojavo, o 1943 m. tapo Lietuvių policijos 252-ojo bataliono 3-iosios kuopos vadu.
Nuo 1945 m. pavasario A. Baltūsis dalyvavo ginkluotame pasipriešinime. Prisidėjo prie Tauro apygardos laikraščio „Laisvės žvalgas“ leidimo, vėliau tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku ir šio laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Buvo paskirtas apygardos štabo viršininku, o 1946 m. birželio 12 d. žuvus Tauro apygardos vadui Zigmui Drungai-Šernui, Mykolui Jonui, A. Baltūsis-Žvejys liepos mėnesį buvo paskirtas apygardos vadu. Žuvus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui, laikinai ėjo Pietų Lietuvos partizanų vado pareigas, vėliau buvo paskirtas vado pavaduotoju. 1947 m. sausio 1 d. išrinktas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) viršininku.

 

Paminklą Tauro apygardos vadui ir jo bendražygiams 1998 m. vasario 1 d. pašventino mons. Alfonsas Svarinskas.

Paminklą Tauro apygardos vadui ir jo bendražygiams 1998 m. vasario 1 d. pašventino mons. Alfonsas Svarinskas.

Tauro apygardoje buvo karinė drausmė ir tvarka
Tapęs Tauro apygardos partizanų vadu A. Baltūsis-Žvejys iškart paskelbė, kad laisvės kovotojų organizacija yra karinė: jai privaloma Lietuvos kariuomenės uniforma, karinė drausmė, paklusnumas ir pagarba vadams. Nustatė pareigų ženklus, suformavo apygardos teritorinę-administracinę struktūrą, Lietuvos kariuomenės štabų pavyzdžiu sutvarkė raštvedybą, išleido nurodymus rinkti partizanų kūrybą, slėpti ir išsaugoti archyvus, reikalavo iš dalinių tikslių ataskaitų, organizavo kursus puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, parengė kasdienes partizanų elgesio taisyk­les, įsteigė Karo lauko teismą. Siekė, kad būtų sudaryta centrinė (vyriausioji) Lietuvos partizanų vadovybė.
Išaiškėjus J. Markulio-Erelio išdavystei, energingai ėmė kurti naują Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumą. Siekė suvienyti visos šalies pasipriešinimo pajėgas. Užmezgė ryšius su Kęstučio, Algimanto, Vyties ir Vytauto apygardomis, o ieškant ryšio su užsieniu 1947 m. du kartus organizavo BDPS prezidiumo įgaliotinių Juozo Lukšos, Jurgio Krikščiūno ir Kazimiero Pyplio išvykimą į Vakarus.
1948 m. vasario mėn. įkurta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.

 

Paminklo Tauro apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvejui ir jo bendražygiams pastatymu Baltrušaitynėje rūpinosi A. Lelešius.

Paminklo Tauro apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvejui ir jo bendražygiams pastatymu Baltrušaitynėje rūpinosi A. Lelešius.

Žūties vietoje po 50 metų pastatytas paminklas
Deja, daugelio planų A. Baltūsis nespėjo įgyvendinti. 1948 m. vasario 1 d. vadą su dviem palydovais, apsistojusius pas seserį gimtajame Gulbiniškių kaime, išdavė MGB agentė slapyvardžiu Tiesa. „Liaudies gynėjams“, žmonių vadintiems stribais, apsupus Motiejaus Baltrušaičio sodybą, A. Baltūsis-Žvejys ir kartu buvę partizanai – Tauro apygardos štabo ypatingųjų užduočių vykdytojas Juozas Balsys-Dobilas (g. 1912 m.) ir vado adjutantas Pranas Žaldaris-Šapalas (g. 1918 m.), nesutikdami reikalavimui pasiduoti, nusišovė. Jiems tebuvo vos per 30…
Į Tauro apygardos vado ir jo bendražygių žūties vietą Vilkaviškio sav. Gulbiniškių kaime važiavome su Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus darbuotoju, šauliu Algimantu Lelešiumi. Jo ir Jurgio Nevulio iniciatyva vėlų 1997 m. rudenį Baltrušaičių sodyboje pastatytas paminklas Tauro apygardos vadui A. Baltūsiui-Žvejui, partizanams J. Balsiui-Dobilui ir P. Žaldariui-Šapalui pagerbti. Atidengtas jis buvo kitų metų vasario 1 d., minint 50-ąsias garsiojo vado žūties metines.
– Mišios už vadą ir jo palydovus buvo aukojamos atstatytoje Pilviškių bažnyčioje. Šaltą, bet saulėtą dieną gausiai atokioje sodyboje prie paminklo dalyvavo šauliai ir Lietuvos kariuomenės kariai, plazdėjo vėliavos. Paminklą pašventino monsinjoras Alfonsas Svarinskas, – prisimena A. Lelešius.

 

B. Dielininkaitienė dalijosi savo anytos pasakojimais.

B. Dielininkaitienė dalijosi savo anytos pasakojimais.

Kaimas mena skaudžius įvykius
– Kai tik paminklas buvo pastatytas, žmonės čia lankydavosi gana dažnai, kas vasarą atvažiuodavo ir Antano Baltūsio sūnus Rimantas su šeima, nes čia ta vieta, kur gyvas jo tėvo atminimas. Girdėjau, kad Antanas turėjo ir dukrą, tačiau jos likimo nežinau. Vado tėviškės vietoje tik kryžius testovi, – pasakoja arčiausia Baltrušaitynės gyvenanti Birutė Dielininkaitienė. Apie čia įvykusią tragediją ji žino iš a. a. vyro mamos Elenos.
– Baltūsių aplinkui buvo kelios šeimos. Kai Anelė Baltūsytė, Antano sesuo, čia apsigyveno ištekėjusi už Motiejaus Baltrušaičio, Česė Mekšriūnaitė-Baltūsienė pas juos gyveno kaip savas žmogus, todėl Anelė sako ir išsitarusi jai, kad vyrai nakvos. Tik vėliau paaiškėjo, kad partizanai pas Baltrušaičius atėjo su maišais pinigų, kurie po susišaudymo mėtėsi kieme. Kad Česė – MGB agentė Tiesa, ir kad ji galėjusi įskųsti partizanus, sako, niekas ir neįtarė. Kaime dėl partizanų išdavimo visokių kalbų buvo… Ne paslaptis, kad toks metas buvęs, kai ir savų reikėję saugotis… – anytos pasakojimais dalijosi Birutė Dielininkaitienė.
* * *
A. Baltūsio-Žvejo nuopelnus įvertino jau Lietuvos partizanai. 1950 m. birželio 1 d. jis buvo apdovanotas visų laipsnių Laisvės kovos kryžiais (su kardais). 50-ųjų žūties metinių proga 1997 m. gruodžio 17 d. A. Baltūsiui-Žvejui buvo pripažintas kario savanorio statusas (po mirties), o 2002 m. spalio 31 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.