Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Atmintis gyva

Tauro apygardos partizanų ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai – vienas ryškiausių pokario istorijoje. Tie įvykiai neužmiršti lig šiol. Apie tai byloja atkurtos nepriklausomybės metais partizanų žūties vietose pastatyti paminklai, partizanų tėviškes žymintys kryžiai. O visa medžiaga partizanų kovoms Suvalkijoje ir šio krašto žmonių tremtims atminti eksponuojama Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje.

 

Atminties išsaugojimu rūpinosi A. Vilutienė, R. Trimonienė ir A. Sidaravičienė.

Atminties išsaugojimu rūpinosi A. Vilutienė, R. Trimonienė ir A. Sidaravičienė.

Muziejuje – ne tik Tauro apygardos istorija
Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus – vienas informatyviausų šios rūšies muziejų šalyje. Vietos politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva 1992 m. įsteigtas Marijampolės kraštotyros muziejaus filialas nuo 1999 m. įsikūrė erdviose patalpose Vytauto g. 29.
Pirmąja jo vedėja tapo didžiausia tokio muziejaus įkūrimo iniciatorė, buvusi politinė kalinė Aldona Vilutienė. Nuo 2000-ųjų muziejui vadovauja Justinas Sajauskas.
Muziejuje sukauptos ir eksponuojamos partizanų kovų laikotarpio relikvijos, uniformos, ginklai, archyviniai dokumentai, nuotraukos, žmonių atsiminimai, Tauro partizanų apygardos įkūrimo istorija, rinktinių vadų, apygardos štabo narių portretai, Atgimimo metų partizanų palaikų paieškų, rastų daiktų ir perlaidojimų nuotraukos. Čia pat – ir ekspozicijos, skirtos tremčiai: tremtinių rankdarbiai, buities reikmenys, darbo įrankiai, drabužiai, laiškai, nuotraukos, išsaugota prieškario laikų Trispalvė.

 

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje – visų vadų portretai (J. Baltūsis-Žvejys – ketvirtas iš kairės).

Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje – visų vadų portretai (J. Baltūsis-Žvejys – ketvirtas iš kairės).

Pagarbos ir atminties ženklai – paminklai
Žuvusiems partizanams nuo Atgimimo pradžios visos Lietuvos politiniai kaliniai, šauliai, tremtiniai už savo kuklias pensijas pastatė apytikriai tūkstantį paminklų. Daugiau kaip 30 paminklų pagamino ir organizavo jų pastatymą atmintinose vietose Kalvarijos gyventojas Bronius Jungaitis, aštuoniolika kryžių pastatė šaulys marijampolietis a. a. Jurgis Nevulis, dar šešis paminklus partizanų atminimui jis pastatė kartu su Kazlų Rūdoje gyvenančiu Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotoju Algimantu Lelešiumi.
– Pirmąjį paminklą kartu su Jurgiu Nevuliu pastatėme Gulbiniškių kaime (Marijampolės sav.) 1997 m. balandžio 27 d., minint 50-ąsias Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo narių Anelės Senkutės-Pušelės, Vytauto Vabalo-Kunigaikščio ir Antano Pečiulio-Baritono žūties metines, – pasakoja A. Lelešius. – Kurdamas atminimo lentas iš žuvusiųjų vardų, gimimo ir žūties datų sudėliojau Gedimino stulpus, o atminimo lentos buvo ne stačiakampės, kaip anksčiau, bet kariško skydo formos.
Tokio pat stiliaus paminklai, mediniai kryžiai stovi Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Marijampolės savivaldybėse. Apie kiekvieną įamžintą vietą, ten žuvusius kovotojus, paminklų statytojų pagalbininkus Algimantas Lelešius pasakoja faktais. Jis taip pat neslepia, kad ne visada paminklai tinkamai prižiūrimi, kai kurie netgi buvo niokojami, tačiau niekada neužmirštami už Lietuvos laisvę gyvybes paaukoję partizanai – atmintinomis datomis prie jų susirenka politiniai kaliniai, šauliai, tremtiniai, ateina ir seniūnijų darbuotojai, mokiniai.

 

Apie Ramybės parke palaidotas sovietinio teroro aukas nuo šiol čia apsilankiusieji sužinos iš informacinių lentų.

Apie Ramybės parke palaidotas sovietinio teroro aukas nuo šiol čia apsilankiusieji sužinos iš informacinių lentų.

„Paminklas keliautojas“, – taip apie Kazlų Rūdos naujosiose kapinėse 2003 m. pastatytą paminklą Tauro apygardoms partizanams sako A. Lelešius. Prieš tai stovėjęs kitoje vietoje paminklas buvo kelis kartus niokotas.

„Paminklas keliautojas“, – taip apie Kazlų Rūdos naujosiose kapinėse 2003 m. pastatytą paminklą Tauro apygardoms partizanams sako A. Lelešius. Prieš tai stovėjęs kitoje vietoje paminklas buvo kelis kartus niokotas.

Ramybės parke pastatytos informacinės lentos
Nuo 1989 m. pradėtas tvarkyti Ramybės parkas Marijampolėje, Varpo gatvėje.
Šešupės skardis tapo NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas) nukankintų mūsų šalies aktyvistų, partizanų ir jų pagalbininkų amžinojo poilsio vieta.

– Manoma, kad per 10 metų (1944–1953) čia palaidota gal 200, gal 300 žmonių, – sako Aldona Vilutienė. – Kai prasidėjo okupacija ir partizaninė kova, NKVD rūsiuose (dabar Vytauto g.) kankindavo žmones ir užkasdavo ten pat, prie Javonio upelio. Vėliau pradėjo vežti čia. Šis plotas marijonų vienuolių buvo numatytas senųjų kapinių plėtimui, bet 1940–1941 m. buvo nuverstas čia stovėjęs medinis kryžius ir pradėtas kasti žvyras. Pokario metais į tas žvyrduobes naktimis buvo verčiami nukankintų, sušaudytų, išniekintų žmonių kūnai. „Kai tik mama pamatydavo mažą automobilio švieselę, mums, vaikams, liepdavo melstis už nežinomas sielas“, – yra pasakojusi šalia kapinių gyvenusi Kaušilienė. Ji atpažino Senkutę, garsaus „Blynų baliaus“ organizatorę, žuvusią Gulbiniškiuose su kitais dviem partizanais. Toje vietoje dabar auga Senkutės sesers pasodintos trys pušelės, – pasakoja A. Vilutienė.
Prasidėjus Atgimimui, 1990 m. Ramybės parke pastatyti koplyt­stulpiai, čia vyksta atminimo renginiai. Kad vieta nebūtų apleista ir užmiršta, kad čionai atėjusieji atiduotų tinkamą pagarbą čia palaidotiems žmonėms, A. Vilutienės iniciatyva praėjusią savaitę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastangomis abipus parko pastatytos informacinės lentos. Beveik 10-metį dėl to mynusi įvairių instancijų slenksčius A. Vilutienė dėkoja centro Memorialinio departamento darbuotojoms Rūtai Trimonienei ir Evelinai Raudytei, įvykdžiusioms jos prašymą.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Šiandien spaudos leidinių pasirinkimas – didžiulis. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    „Žiniasklaidos teisės vadove“, kurio autoriai Liudvika Meškauskaitė ir Dainius Sinkevičius, akcentuojama, kad žiniasklaidai ir žurnalistams naudojimasis žodžio laisve ir pagarba kitų žodžio laisvei, įtraukiant visuomenę į atviras diskusijas, yra kasdienio darbo pagrindas. „Būtent žurnalistai yra tie, kurie rinkdami ir skleisdami reikšmingą informaciją, reikalaudami galingųjų atskaitomybės, inicijuodami viešas visuomeninės reikšmės diskusijas bei užtikrindami nuomonių įvairovę, stovi žodžio laisvės sargyboje“.

  • Ar šiandien žiniasklaidos ir žurnalistų veiklos reglamentavimo laikomasi visuomenės informavimo politikoje, kiek laisva yra žiniasklaida nuo reklamos davėjų, projektų viešintojų, politinių jėgų Lietuvoje? Kokiais leidiniais pasitikima? Ar vis augančių socialinių tinklų naudojimasis, nemokami interneto portalai neišstumia iš gyvenimo laisvos žiniasklaidos, kuriai išgyventi darosi vis sunkiau. Kokių sąlygų reikėtų, kad žiniasklaida būtų tikrai nepriklausoma, objektyvi nuo politikų, nuo pinigų, nuo povandeninių interesų „Pažinimo laboratorijoje“ diskutuoja skaitytojai.

  • Dr. Andrius VAIŠNYS, Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas. Adomo Taraskevičiaus nuotrauka

    Dr. Andrius VAIŠNYS,  Vilniaus universiteto profesorius, žurnalistikos ir politinės komunikacijos tyrėjas Praėjo trys dešimtmečiai, kai Lietuvoje, gretimose šalyse „spaudos laisvė“ tapo viešo gyvenimo diskusija ir jai pradėtas kloti teisinis pamatas. Anuomet, 1989–1990 metais buvo „suderintos“ visiškai nederančios etinės ir teisinės normos: kritikuojant cenzūrą ji palaipsniui paversta spaudos priežiūra – taip buvo įrašyta 1990-ųjų vasarį Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatyme, kuriuo įteisinta Spaudos kontrolės valdyba, veikusi kelis metus.

  • Lietuvos žiniasklaidos modelis labai panašus į skandinavišką, tačiau kai kuriose srityse mes juos tik vejamės.

    2007 m. mirus prancūzui mokslininkui Klodui Žan Bertrandui (Claude Jean Bertrand,) elektroniniu paštu išplatintame pranešime rašyta, jog velionis „puoselėjo žiniasklaidos etikos, atskaitingumo sistemų ir deontologijos koncepciją demokratijos pamatuose visame pasaulyje.“

  • Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

      Vis dėlto šiandieninio mūsų eksperto nuomone, mums dar reikia įsisąmoninti, kad žiniasklaida – tiesiog verslo modelis, o ne galios propagavimo įrankis, ir būti kritiškesniems, daugiau oponuoti valdžiai ir verslui, daugiau keliauti po pasaulio šalis ir rodyti, kaip ten gyvena žmonės. Artimiausias modelis mums, jo manymu, skandinaviškas.

  • Lietuva pasauliniame žiniasklaidos laisvės indekse šiuo metu užima 30 vietą – praneša organizacija „Reporteriai be sienų“.

  • Romas LINIONIS, fotografas, kraštotyrininkas.

    Medijos itin veikia visuomenę, kurioje jos vaidina didžiulį vaidmenį ne tik dėl turinio, bet ir dėl savo charakteristikų. Kartu iškyla dilema dėl informacijos patikimumo vertinimo. Daug kas mano, kad tradicinė žiniasklaida yra patikimesnis šaltinis negu socialinėse medijose skleidžiama informacija.

  • Vis dažniau tenka išgirsti, kad kai kuriems skaitytojams internetas nepakeis laikraščių. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka

    Tiek daug margos ir įvairios žiniasklaidos, kokią turime dabar, vargu ar kada turėjome. Žinias skelbia laikraščiai, žurnalai, televizijos kanalai. Operatyvumu juos lenkia portalai, socialiniai tinklai. Žurnalistais esame visi, rašome apie viską. Akimirksniu galime internete rasti mus dominančią informaciją iš viso pasaulio, naujausias žinias. Dilema kyla, kaip atsirinkti, ką skaityti, kuo tikėti.

  • Neseniai Jolita Linkevičiūtė visuomenei pristatė savo knygą „Kilmės įrašas“. Nuotrauka iš J. Linkevičiūtės asmeninio albumo

    Jolita LINKEVIČIŪTĖ, žurnalistė, Komunikacijos ir informacijos mokslų daktarė Norėtume, kad žiniasklaida būtų gražus atspindys ir atspindėtų tai, ką patys norime matyti. Skandalus. Korumpuotus politikus, slaptus ekonominius susitarimus. Koks rytoj bus oras? Kokios nuolaidos rytoj bus prekybos centruose?

  • Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektorius, daktaras Deimantas Jastramskis sako, kad per pastaruosius 10 metų Lietuvos žiniasklaida pasikeitė, tačiau teigiamų poslinkių įvyko mažiau nei tikėtasi. Nuotrauka iš asmeninio D. Jastramskio albumo

    Nuo tada, kai straipsnis „Lietuvos žiniasklaidos sistemos modelio bruožai“ buvo parengtas, praėjo beveik 10 metų. Kiek ir kokių dalykų per šį laiką Lietuvos žiniasklaidos sistemoje pasikeitė, paklausėme jo autoriaus D. Jastramskio. Pateikiame jo vertinimus ir įžvalgas:

  • Praėjusių metų pabaigoje išplatintame pranešime spaudai „Transparency International“ Lietuvos skyrius (TILS) teigia, kad kas 5-tą eurą (1,4 mln. eurų) iš valstybės ir savivaldybių viešinimo biudžetų ir kas 7 eurą (10,6 tūkst. eurų) iš Europos Sąjungos (ES) investicijų savivaldybės skyrė su politikais susijusioms įmonėms, kurios viešino jų veiklą. Lėšas gavo ne tik žiniasklaidos priemonės ir viešinimo agentūros, bet ir statybų, šaldyto maisto, leidybos įmonės, – rodo duomenys, pateikiami TILS svetainėje www.manovalstybe.info.

  • Pastebima, kad Lietuvos žiniasklaidoje neproporcingai pasiskirstęs politinis vaidmuo ir savireguliacijos elementai.

    1990 m. atgavusiai nepriklausomybę Lietuvai teko susidurti su nemažai iššūkių: stengtis, kad išsivadavimą iš priespaudos pripažintų Vakarų šalys, nepasiduoti Lietuvos teritorijoje tebeesančioms Tarybų armijos dalinių provokacijoms, o taip pat – sukurti nepriklausomos valstybės struktūras…

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.

  • Marijampoliečių kolektyvas „Balti vėjai“ dar labai jaunas.

    Šeštadienį vasario 1-ąją į Marijampolės kultūros centrą susirinko folkloro gerbėjai, mat vyko pirmas Marijampolės modernaus folkloro festivalis „Margai skamba“. Idėją realizavo Marijampolės kultūros centro darbuotoja ir festivalio vadovė Dalia Venckienė.

  • Štai tokie Gyvybės medžiai, kuriuos tautodailės specialistai palygino su garsiojo Liongino Šepkos darbais...

    Kaip jau informavome, Marijampolės kultūros centro antrame aukšte pradedant Tautodailės metus atidaryta Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda. Didžiulėje ekspozicijoje – daugybė įvairaus žanro kūrinių: drožinių, kompozicijų su natūraliomis pačios gamtos detalėmis, medžio gumbų improvizacijų, prieverpsčių ir skulptūrėlių, žaislų ir indų… Visa tai čia atkeliavo iš įvairių vietovių, autoriui artimų ir tolimesnių žmonių namų, nes viskas sukurta per ilgus dešimt­mečius – ir dalinta, dovanota…

  • Vladislovas Skarickas buvo ir „Mūzos“ klubo metraštininkas.

    Sausio pradžioje būtume minėję fotografo, vieno iš Marijampolės metraštininkų, Vladislovo Skaricko 85-ąsias gimimo metines. Deja, fotoklubo „Sūduva“ ir liaudies menininkų klubo „Mūza“ žmonės, buvę bendradarbiai tai pažymėjo jau be jo paties.

  • Kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Savito“ atstovaus Marijampolei zoniniame konkurse.

    Devyni kolektyvai su savo vadovais, apie devynias dešimtis dainuojančių, gabių ir gražių žmonių ir apie tris dešimtis jų atliktų pačių įvairiausių dainų…

  • Kazimieras Aleliūnas parodos atidaryme papasakojo daug įdomių dalykų.

    Marijampolės kultūros centre marijampoliečio Kazimiero Aleliūno medžio darbų paroda atidarė Tautodailės metų vartus mūsų savivaldybėje.

  • Valė Klesevičienė džiaugėsi, kad į renginį susirinko ir Putino giminės, ir neabejingi jo kūrybai žmonės.

    Metų pradžia mūsų kraštui ir Lietuvai yra dovanojusi nemažai ryškių asmenybių – vien kultūros lauke išaugo ne vienas didingas medis… Su kuriuo iš jų galėtume palyginti Vincą Mykolaitį-Putiną – poetą ir prozininką, literatūros tyrinėtoją ir teoretiką, vertėją ir filosofą?

  • Šeštadienį Liudvinavo seniūnijos gyventojai, kraštiečiai, svečiai rinkosi į miestelio kultūros centrą, kur vyko Liudvinavo, kaip Mažosios kultūros sostinės, uždarymo iškilmės.