Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

„Atvažiuoju čia įkvėpt lietuvybės...“

Jono Basanavičiaus premijos laureatai Libertas Klimka ir Dalia Urbanavičienė kvietė ne tik prisiminti, bet ir pamąstyti apie šią dieną. Kairėje – Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovė dr. Elvyda Lazauskaitė.

Jono Basanavičiaus premijos laureatai Libertas Klimka ir Dalia Urbanavičienė kvietė ne tik prisiminti, bet ir pamąstyti apie šią dieną. Kairėje – Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovė dr. Elvyda Lazauskaitė.

Tokie buvo vieno valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų (2005 m.) prof. Liberto Klimkos pirmieji žodžiai, ištarti šių metų vasario 16-osios išvakarėse Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Jono Basanavičiaus gimtinės seklyčioje. Buvusiems čia ne kartą, atvykstantiems „patikrinti“, kaip auga jų sodinti ąžuolai, patalkinti ir padiskutuoti, tai iš tiesų ypatinga, išskirtinė vieta, kur išsiskleidžia mintys ir gimsta viltys. Kasmečiai istoriniai literatūriniai skaitymai – tai ne paskaitos, o nuoširdūs pokalbiai, šilti susitikimai ir… skaudūs pasvarstymai apie Lietuvos šiandieną. Apie tai, kad gyvendami nepriklausomoje valstybėje daug ko nepadarėme ar net atvirkščiai – griauname tai, kas buvo išsaugota net tamsiaisiais laikais… Kaip sakė sodybos muziejaus direktorė Rūta Vasiliauskienė, čia dirbantiems žmonėms didžiausias džiaugsmas, kad kasmet į šią šventę susirenka vis daugiau J. Basanavičiaus premijos laureatų. Šiemet dalyvavo Vitalis Stepulis (2012 m.), Martynas Purvinas (2013 m.), Vaclovas Bagdonavičius (2014 m.) ir Dalia Urbanavičienė (2015 m.).

Tai skirtingų profesijų žmonės, tačiau visiems rūpi svarbieji lietuvybės reikalai.
Kalbėta apie daugelį dalykų, kurie sukasi aplink pagrindinę ašį – šalies nepriklausomybės šimtmetį. Šie metai savaime itin svarbūs, ypatingi, ir „iš viršaus“ sudėta daug akcentų: tai ir Lietuvių kalbos, ir Piliakalnių, ir Tautinio kostiumo metai. Prof. L. Klimka atkreipė dėmesį, kad šių metų rugsėjo 18 d. sukaks 100 metų, kai „lietuviai, kaip tauta, surinko savo atstovus (234 šviesiausi žmonės, atstovaujantys ir ūkininkams, ir kunigams, ir mokytojams bei kitoms gyvenimo sritims) ir surengė konferenciją – tai buvo lūžio momentas. Tačiau pamatai buvo dedami jau gerokai anksčiau, kaip jubiliejinius galėjome minėti ne tik šiuos, bet ir daug ankstesnius metus. 1915 metais buvo padėti pamatai švietimui – įkurta pirmoji lietuviška gimnazija, o pirmoji dailės paroda įvyko1906-aisiais…“

Kasmet žmonių susirenka vis daugiau: į seklyčią netilpo, kiti klausėsi priemenėje...

Kasmet žmonių susirenka vis daugiau: į seklyčią netilpo, kiti klausėsi priemenėje…

…Praėjo pustrečio dešimtmečio, o ar tikrai turime vienijančią idėją, vertą Jono Basanavičius, kitų signatarų bei daugybės žmonių, kūrusių Lietuvą, darbų? Kaip vienas tokių vienijančių dalykų buvo įvardinta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija, skiriama už reikšmingiausius pastarųjų 5 metų darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tyrinėjimu, puoselėjimu, kūrybinę veiklą. Premija lapkričio 23-ąją, J. Basanavičiaus gimimo dieną, teikiama nuo 1992 metų. „Laisvė – didžiausia vertybė, bet ar sugebame ja džiaugtis? Kalba neatskiriama nuo tautos – o Vilniuje, Gedimino prospekto atkarpoje, tarp 45 iškabų – tik 4 lietuviškos… Kodėl mokslininko darbas, tyrinėjimai vertinami tik tada, kai apie tai paskelbiama publikacijoje anglų kalba? Ar daug kam „ten“ įdomu apie mūsų etnochoreografijos tyrinėjimus? Teoriškai padaryta tarsi daug, sukurta Etnokultūros globos taryba, patvirtintos programos, bet daug mokyklų šią sritį apeina. Ant Pamėnkalnio, Vilniuje, prieš šimtą metų nupirktas (!) sklypas Tautos namas (vasario 16-ąją čia renkasi signatarai), bet ši idėja iki šiol tebesklando ore… Turime nenusileisti niekinantiems tikrąsias vertybes, abejojantiems, ar Basanavičiaus ir jo bendražygių nuopelnai iš tiesų verti, kad juos prisimintume.“ Tai tik nuotrupos iš kalbų ir diskusijų, vykusių perpildytoje Basanavičiaus namų seklyčioje.
Šis renginys – tai ir jaunųjų muziejaus lankytojų, čia vykstančių renginių dalyvių veiklos, konkursų įvertinimas. Smagu, kad šiemet lietuviškiausia pripažinta Marijampolės profesinio rengimo centro III gimnazijos klasė, dalyvavusi programoje „Pažink Suvalkijos krašto signatarus“ (mokytojos Edita Sėdaitienė ir Jurgita Schroeder).

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.