Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Darbų ir atminties saugotojai

Stasys Ankevičius Paežeriuose 1988 m. spalio 12 d. V. Kudirkos smuiką į rankas paėmė didelio renginio metu.

Stasys Ankevičius Paežeriuose 1988 m. spalio 12 d. V. Kudirkos smuiką į rankas paėmė didelio renginio metu.

Kur begyveno, V. Kudirka visą laiką buvo žandarų akiratyje, kratos jo namuose buvo nuolatinės – net ir tada, kai jau sunkiai sirgo. Stasys Ankevičius knygelėje „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ (2000 m.) aprašo daug tokių atsitikimų. „Idealia knygneše“ jis vadina Marcelę Barzdaitytę, kuri „sugebėjo visus Kudirkos rankraščius pernešti per Širvintą, ir nė karto žandarai nesučiupo jos, benešančios tokią jiems vertingą literatūrą. Ji svarbiausia knygnešių knygnešė. Jeigu mes šiandien turime dr. Kudirkos kūrybą-raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“ Marcelė neapleido Kudirkos iki mirties.
…O jei ne mokytojo Ankevičiaus patriotizmas, atkaklumas, meilė savo kraštui ir begalinė energija, kažin ar būtų buvęs įkurtas Paežeriuose V. Kudirkos muziejus, kuriame, be kitų vertingų eksponatų, buvo ir daktaro smuikas – juo mokytojas lankytojams pagrodavo „Tautišką giesmę“, o nuo nedraugiškos akies saugomas jos tekstas būdavo čia pat, tik paslėptas…
…Ir kažin, ar šiandien tiek žinotume ne tik apie V. Kudirką, bet ir apie laikmetį, kai buvo dar tik tiesiami takeliai ir vos matomas kelias nepriklausomybės link, apie sudėtingą situaciją XIX a. baigiantis pasienio mieste Naumiestyje, anksčiau vadintame Vladislavovu, jei ne Natalija Manikienė. Mokytoja, 1958-aisiais, jubiliejiniais V. Kudirkos metais, ėmusi rūpintis muziejaus, iš pradžių kuklaus, vėliau peraugusio į solidų, kūrimu. Daug kam nepatiko jos darbai ir pažiūros (tai galėtų būti atskira istorija), daug kas trukdė, tačiau tai, ką ji nuveikė, sunku pervertinti, o Stasį Ankevičių ji vadino savo Mokytoju…

1988 m. gruodžio 30 d. (dar Kapsuke) atidengiama Vincui Kudirkai skirta lenta – vėliau nuimta, bijant metalo vagių... Ypatinga proga Zita Lenkutytė-Ruočkuvienė įsiamžino su savo mama

1988 m. gruodžio 30 d.
(dar Kapsuke) atidengiama Vincui Kudirkai skirta lenta – vėliau nuimta, bijant metalo vagių… Ypatinga proga
Zita Lenkutytė-Ruočkuvienė įsiamžino su savo mama

…Ar mes su jumis būtume išgirdę tiek naujo ir gražaus apie Vincą Kudirką ir jo darbus, jei šalia kitų Atgimimo atneštų gaivių renginių nebūtume turėję progos dalyvauti tuose, kuriuos rengė Zita Lenkutytė-Ruočkuvienė? Ji – V. Kudirkos brolio Motiejaus anūkė. Kudirkų giminė išsisklaidė po pasaulį, o ponia Zita gyvena Marijampolėje (artimuosius užjūriuose yra lankiusi, gavusi be galo brangių dovanų – kad ir pirmuosius V. Kudirkos raštus…) Manau, kad nėra pas mus kito tokio žmogaus, kuris būtų tiek įsigilinęs, tiek žinotų apie garbų savo giminaitį. Ne tik konkretieji dalykai, dokumentai ar faktai, kokie iškalbūs bebūtų, bet ir tai, ką apie V. Kudirką, jo kūrybą rašė kiti, grožiniai kūriniai (tokie, kaip suomių rašytojos Mailos Talvio, kuriai buvo tekę bendrauti su Kudirkos aplinkos žmonėmis ir juo pačiu) jai buvo svarbūs rašant scenarijus renginiams. Jie poetiški ir patriotiški, tekstai perpinti eilėmis ir muzika… Daug tokių renginių su bendraminčiais ponia Zita yra surengusi įvairiose Lietuvos vietose, daug metų aktyviai dalyvavo kudirkaičių veikloje.
Apsilankius namuose (beje, V. Kudirkos gatvėje) nustebina literatūros gausa – kai ką pašnekovė mielai paskolino, dauguma citatų ir yra iš šių leidinių. Jų daug: ir apie patį V. Kudirką, ir apie jo literatūrinę bei muzikinę kūrybą. „Jis juk nesimokė muzikos, o griežė smuiku ir violončele, skambino pianinu, komponavo įvairius kūrinėlius… Turint omenyje, koks tai buvo laikas, literatūriniai gabumai irgi stebina. Iš kur jie? Dievo duota. Dukterėčia Kotryna Grigaitytė (jos motina Jonieška buvo V. Kudirkos sesuo) – rašytoja, pratęsia šią liniją“, – sako Z. Ruočkuvienė. Ir apgailestauja, kad dabar pernelyg atsainiai ar net abejingai žiūrime į tai, ką nuveikė tokie žmonės kaip Stasys Ankevičius ar mokytoja Manikienė, neprisimename ir kūrėjų, palikusių gražų pėdsaką, vardų…

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.