Dovanos idėja!!!

190px
  • „Sodros“ duomenimis, 2016 m. Lietuvoje teisines paslaugas iš viso teikė 3340 advokatų, jų padėjėjų, notarų ir antstolių. Lietuvai kaip valstybei, kuri savo gyventojų skaičiumi nesiekia 3 mln., toks skaičius atrodo gana nemažas.

Dalį „Suvalkiečio“ žinių ir naujienų galima skaityti naujienų dalijimosi platformoje etaplius.lt, pasirinkus Marijampolės regioną.

Dėl tikėjimo – persekiojimai, kratos ir tardymai

Kad saugumo yra sekama, Angelė Ardzijauskienė žinojo, tačiau netgi tardoma neišsidavė.

Kad saugumo yra sekama, Angelė Ardzijauskienė žinojo, tačiau netgi tardoma neišsidavė.

„Nesigailiu dėl to, ką dariau, bet tik dėl to, ko nepadariau“, – sako Juozas Ardzijauskas.

„Nesigailiu dėl to, ką dariau, bet tik dėl to, ko nepadariau“, – sako Juozas Ardzijauskas.

Sovietų valdymo laikotarpiu užsimezgusi draugystė su kunigais ir vienuolėmis Mokolų kaime gyvenančius Adelę ir Juozą Ardzijauskus lydi visą gyvenimą.
Gūdžiu sovietmečiu, kai kiek­vienas žodis apie laisvę ir nepriklausomybę buvo sekamas, jų namuose vykdavo pogrindiniai susitikimai. Gerbiami dvasininkai į jų namus atėjo tarsi savaime – pasitikėdami paprastais kaimo žmonėmis, bet karštai tikinčiais katalikais. Ardzijauskų namuose jie bendravo su jaunimu, aukojo mišias ir susirinkusiems tikintiesiems sakė pamokslus, kurių negalėjo sakyti bažnyčiose. Užsukdavo ir šiaip, tiesiog pabūti patikimų žmonių apsuptyje. O būsimasis Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, susidraugavęs su Ardzijauskų Robertu, šio namuose jausdavosi kaip savuose.
– Pas mus būdavo susirenka 30–40 vaikų, – sako A. Ardzijauskienė. – Niekas net ir nepastebėdavo, kaip Juozas juos mašina parsiveždavo ir tiesiai į garažą po namu įvažiuodavo. Netgi kaimynai neįtardavo, kad namo antrame aukšte kunigai Jonas Kauneckas, Jonas Boruta, Vaclovas Stakėnas aukoja mišias, vaikams aiškina tikėjimo paslaptis, skaito katekizmą. Su vaikais bendravo ir Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis. Ir suaugusiems buvo įdomu paklausyti kunigų, nes bažnyčioje jie ne viską galėjo pasakyti. Ypač gražius pamokslus sakydavo Stakėnas.
Priedanga nuo smalsių akių buvo automobilių taisymas. Vienas per kitą sužinoję apie Juozo Ardzijausko auksines rankas čia pagalbos atvažiuodavo vairuojantys kunigai. „Kartą kunigas Zdebskis atvažiavo taip pavargęs, kad mašinoje ir miegojo, kol Juozas ją pataisė. Atvarydavo mašinas taisyti ir saugumiečiai, vis provokuodavo, tikrindavo: ant sėdynės pameta „Kroniką“ ir stebi, ko Juozas pirma imsis – remonto ar knygos. Visos mašinos, kurios įvažiuodavo į kiemą, saugume buvo suregistruotos.“
Lig šiol Ardzijauskai išsaugoję maldų, „Aušros“, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ perspausdintus sąsiuvinius. Pageltę lapai eidavo iš rankų į rankas, žmonės juos skaitydavo, persirašydavo. Juozas prisimena, kad viena moteris mikrorajone juos spausdindavo spintoje, kad kaimynai negirdėtų mašinėlės tauškėjimo.

1989 m. kaimo kryžių pašventino kunigas K. Brilius.

1989 m. kaimo kryžių pašventino kunigas K. Brilius.

Besikalbant A. Ardzijauskienė ne kartą pabrėžė Juozo drąsą. „Kartą parėjusi iš darbo radau Sigitą Tamkevičių, kuris besislapstydamas nuo saugumiečių atėjo į mūsų namus. Buvo susiruošęs į Maskvą vežti „Kroniką“, bet baiminosi, kad pakeliui nesuimtų. Aprengė tada vyras kunigą savo kailiniais ir išvežęs už miesto įsodino į autobusą.“
Panašių atvejų būta ne vieno, tačiau pats Juozas savo žygių nesureikšmina, greičiau apgailestauja daug ko nepadaręs. „Galvojau ir pats perspausdinti „Kroniką“, Vilniuje nusipirkau spausdinimo mašinėlę, reikėjo tik šriftą pakeisti, bet nespėjau“.
Tada į namus įsiveržę dešimt saugumiečių, darė kratą. „Paėmė ir religines knygas, kelias „Kronikas“, A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, V. Solženycino „Gulago salyno“ dvi dalis ir magnetofono juosteles, kur buvau įrašęs vaikų eilėraščius, savo tėvo balsą ir daug pamokslų. Palaikė mane suėmę pusę paros ir ant rytojaus paleido, atidavė ir juosteles, tik aš nesusipratau jas paslėpti – jie ir vėl atėjo, ir vėl paėmė, tik jau negrąžino…“ – apie brangių daiktų praradimą pasakoja Juozas.
Kai tėtį išsivedė, likę namuose vaikai skubėjo slėpti tai, kas, manė, gali tėvams pakenkti. Kunigų adresų knygą paskui surado, kur buvo padėję, o spausdinimo mašinėlės šriftą į stiklo vatą, suklotą ant antro aukšto perdangos, taip paslėpė, kad ir patys paskui neberado.
„Vaikų saugumiečiai nelietė, bet išgąstis, kai kratas darė, buvo. Ir manęs, kai suėmė dėl eilėraščio „Kryžiaus kalnas“, perspausdinto iš „Kronikos“ dešimčia egzempliorių, nemušė. Buvo tik psichologinis teroras. Pasodina vieną kabinete ir palieka. Ir staiga pro pravirą langą skaudus, veriantis riksmas: „Gelbėkit“. Manau, kad tai buvo įrašas, kad mane pagąsdintų. O aš – nuo sofos ir per duris. Aišku, sulaiko. Kitą kartą kabinete kažkokį lagaminėlį palieka ir vėl mane vieną…
Kiekvienas šuns lojimas priversdavo baimintis, kad tik neateitų. O stebimi buvome nuolat. Beveik kas vakarą pro langus praeidavo nepažįstami žmonės. Kiekvieną rytą sekė, kad į darbą nė minutės nepavėluočiau – būtų priežastis atleisti. Dėl to ir komisijas, tikrintojus vis siųsdavo“, – pasakoja buvusi kolūkio selekcininkė A. Ardzijauskienė.
Kaimo žmonių tikėjimas buvo nepalaužiamas. Nors valdžia draudė, bet žmonės darė priešingai: ir vaikus Pirmajai komunijai ruošė, ir į bažnyčią melsti ėjo, ir religines šventes šventė. Prasidėjus Sąjūdžiui, 1989 metais, prie Ardzijauskų sodybos pastatytas ąžuolinis kryžius – kaimo žmonių padėka Dievui.

Pažinimo laboratorija 2020

  • Straipsnio autorės pastebėjimu, tiriamosios žurnalistikos srityje Lietuvoje pirmauja interneto portalas 15min.lt ir LRT (Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija).

    Šiandien tiriamoji žurnalistika vis rečiau yra vienišo tyrėjo, renkančio ir analizuojančio dokumentus, darbas. Visuomenės gyvenimą mainanti žurnalistika – tiriamosios žurnalistikos komandų, turinčių pačių įvairiausių veiklos sričių žinių – programavimo, statistikos, grafinio dizaino, žurnalistikos, ekonomikos ar kitų, rankose. Žurnalistai dirba nebe redakcijose, o yra išsibarstę skirtingose pasaulio šalyse.

  • Lietuvos žurnalistikos centro vadovė Džina Donauskaitė teigia, kad yra daug temų, vertų rimtų tyrimų. Žinoma, korupcija, bet ne tik ji. Priversti keistis sustabarėjusias, subiurokratėjusias sistemas gali būti ne mažiau efektyvu ir svarbu. Nuotrauka iš Dž. Donauskaitės asmeninio albumo

    Tiriamoji žurnalistika – nelengvas, tačiau be galo įdomus, vertingas žanras. Šios srities žurnalistika ne tik informuoja, pasakoja, bet atskleidžia tai, kas slepiama nuo visuomenės akių. Jos dėka mes tampame labiau išsilavinę, daugiau žinantys, o tuo pačiu – mokantys apsiginti keblioje situacijoje, atskirti melą, propagandą nuo tiesos. Ar Lietuvoje pakanka tiriamosios žurnalistikos publikacijų, laidų? Ar mus tenkina jų kokybė? Iš kokių šalių šio žanro subtilybių galėtume pasimokyti? Apie tai kalbamės su šiandienos „Pažinimo laboratorijos“ eksperte, Lietuvos žurnalistikos centro vadove Džina Donauskaite.

  • Pasaulinis žiniasklaidos laisvės indeksas rodo, kad žiniasklaidos laisvės srityje pirmauja Šiaurės šalys. Norvegija atsidūrė pirmoje vietoje, pakeisdama Suomiją, kuri didžiausia žiniasklaidos laisve pasižyminčia šalimi buvo nuo 2010-ųjų iki 2016-ųjų. Antroje vietoje – Švedija, po jų – Suomija ir Danija.

Čia mūsų Sūduva 2020

  • Danutė Katkuvienė sako vis neatsistebinti audėjų – ir ne tik jų – išmone derinant spalvas, dėliojant raštus...

    Nijolė LINIONIENĖ Per penkiolika metų – jau šeštas solidus, išsamus leidinys, kiekvienas jų bėgant laikui įgauna vis didesnę vertę, nes juose – turtai iš mūsų liaudies meno lobyno…

  • Tarsi dar vienas momentas iš filmo – dainos, kurias traukė ir visi susirinkusieji.

    „Keturiasdešimt žydinčių pavasarių“ – taip vadinasi dokumentinis filmas, kurio premjerą krašto muziejuje kalvarijiečiai pamatė prieš savaitę. Jis skirtas dviem 2019 metų jubiliejams: visiems gerai žinomos ir mėgiamos kapelos „Gegužio žiedai“ 40–mečiui ir jo vadovo Vincento Svitojaus 90–osioms gimimo metinėms.

  • Saulius Tamulis ir jo įspūdingos kaukės.

    Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos didžiojoje salėje (II a.) jau veikia Šiaulių tautodailininko Sauliaus Tamulio kaukių paroda „Nuo Užgavėnių iki Užgavėnių“. S. Tamulis – Tautodailininkų sąjungos, tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“, Šiaulių žemaičių sąjungos „Saulaukis“ narys, ne tik Lietuvoje pagarsėjusios papūgos Žako Albiniuko, traukiančio patriotines skanduotes, šeimininkas.

  • Tiek autorių dalyvavo parodos atidaryme (Aušrinė Dubauskienė dešinėje).

    Nijolė LINIONIENĖ Kybartų kultūros centre jau keletą metų atkakliai ir nuosekliai dirba menų studija „Smiltys“, vadovauja menotyrininkė Aušrinė Dubauskienė. Ir jau nebe pirmą kartą šios gražiai dirbančių ir, pasak pačių kūrėjų, „neprofesionalų“ grupės darbus galima išvysti Marijampolės kultūros centre.